Silvija Juozelskytė parodos atidaryme.
Fotografavo Lukas Handschin
Silvija Juozelskytė – bene vienintelė Lietuvos menininkė kurianti tik iš lino. Ji siekia konceptualiai pažvelgti į liną, tyrinėja su juo susijusius objektus ir istorijas, kurdama ieško santykio tarp būties ir buities, funkcijos ir formos. Jos kūriniuose susijungia senosios ir naujos technologijos, archaika ir dabartis.
Paroda „LININIAI RYZELIAI“ – tęstinio meninio tiriamojo proceso apie liną, kuriame svarbūs vaikystės prisiminimai, archaiškumas ir tvarumas, pristatymas.
Žodis „ryzas“ dar neseniai vartotas kaimo gyventojų ir apibūdina dėvėtą arba visai sudėvėtą medžiagą, tekstilę, drabužį. Jo reikšmė enciklopedijoje aprašoma taip: koks skuduras, skurlis, skiautė, dėvėtas, suplyšęs drabužis, skarmalas, nešiojamas drabužis, augalo skiepas, brazduoklė, tarkuotas bulvinis blynas, taukuose virtas pyragaitis, gruzdas.
Vos prieš keletą dešimtmečių lino siūlas buvo naudojamas ir žvakės knate, ir vadelėse arkliui važnyčioti (darbinių ir nekasdienių, skirtų į bažnyčios atlaidus važiuoti), ir piemens botago, regztų žvejybos tinklų, ir įvairių ryzelių, maišelių vaistažolėms, džiovintiems grybams ar bulvėms susidėti, gamyboje.
Archajiškumo dėmuo svarbus menininkei tyrinėjant lino pluošto galimybes. Audimui ji naudoja ir senovinius lininius siūlus, tam tikra prasme muziejinę vertybę, kuriuos padovanojo nepažįstamos moterys, linkėdamos tęsti lino tradicijas.
Ryzeliai ir kiti svarbūs reikalai iš parodos ekspozicijos.
Organizatorių nuotrauka
Jos vaikystės prisiminimuose išliko pasiruošimo bulviakasiui, kuris prasidėdavo nuo maišų, vaizdiniai. Lino maišus prieš bulviakasį adydavo, mirkydavo, išplaudavo. Jų būta įvairių formų: platūs, siauri, įvairaus tankumo, lopyti sulopyti, lopas ant lopo. Kai pavasarį ištraukdavo kokį retesnio audimo maišą, ir iš jo būdavo išlindę sudygę bulvių daigai, o vaizdas panašus į jūros koralų koloniją. Šie ir kiti prisiminimai inspiravo sukurti tekstilės objektą – sulopytą, suadytą lininiais siūlais iš įvairių lininių medžiagų ir skiaučių.
Eksperimentuodama ir ausdama audimo staklėmis iš lininių siūlų, menininkė atrado audinį, kuris dažnai vadinamas „vafliniu“ dėl savo panašios į tinklą struktūros.
Austas audimo staklėmis – vaflinis audinio raštas užpildytas, jis nėra ažūrinis kaip tinklas, bet vienodi langeliai kažkuo primena audinį. Kad audinio faktūra pakistų, jį būtina išskalbti, tam reikia vandens.
Silvija Juozelskytė yra tekstilės meno rezidencijos „Sugrįžkim prie lino“ organizatorė. Kasmet ji suburia profesionalias tekstilės menininkes iš Lietuvos ir užsienio. Vienas pagrindinių projekto medžiagų – linas, lininių medžiagų kūrybinis panaudojimas, marginimas ir dažymas natūraliais augaliniais dažais.
Silvija Juozelskytė 2023 – 2025 m. dalyvavo tarptautiniame projekte „Weave Up“, vykusiame Normandijos regione (Prancūzija), kur ji susipažino su vietinėmis lino pluošto tradicijomis ir galimybėmis.
2025 m. Italijos Bolzano mieste menininkė už lininius rankų darbo audinius pelnė Aukso apdovanojimą „European Textile & Craft Award“.
Prasmių galerija, Adresas: D. Bukonto g. 1 (pasažas), Zarasai. Galerijos darbo laikas II-V 15-19 val. VI 11-19 val. VII 11-15 val.
Paroda truks iki birželio 28 d. Paskutinę parodos dieną – susitikimas su menininke ir vykusios parodos apibendrinimas, 16 val. vyks tinklo rezgimo edukacijos.
Parodos rengėjų informacija