Danielė Domeikytė. Pažinimo kelias

Danielė Domeikytė. Asmeninio albumo nuotrauka

Esu Danielė Domeikytė, Gargždų „Vaivorykštės” gimnazijos abiturientė. Kūryba yra neatsiejama mano gyvenimo dalis, išlaisvinanti iš monotoniškų kasdienybės užkabarių. Jei prisimintume 1923 m., tai turiu sakyti, jog gyvenu pasieny — Žemaitija ribojasi su Klaipėdos kraštu, kuris man atskleidė gražiausias savo pavasario spalvas ir tapo asmeniniu kūrybiniu įkvėpimu. Todėl jaučiu begalinį norą įgarsinti bei atskleisti iškilių šio krašto žmonių kultūrinį identitetą, savitas charakterio savybes, kad tai turėtų istorinį tęstinumą…

Pagarbiai

Danielė Domeikytė

Nuo MENO BANGŲ. Už pasakojimą ,,Pažinimo kelias“ Danielė Domeikytė Jaunųjų filologų konkurse (Palanga, 2024 metai) pelnė I vietą.

Į Gargždus, visai netoli Klaipėdos, atsikrausčiau prieš penkerius metus. Atvykusi į šį, ganėtinai nedidelį miestelį, pajutau jam meilę iš pirmo žvilgsnio. Netikėtas pojūtis mane paveikė – būsima aštuntokė Danielė patyrė ir baimės, ir nežinomybės, ir niekad dar tokio nejausto komforto. Iš tiesų, manęs čia visomis prasmėmis tikriausiai nebūtų, jeigu ne šis kraštas. Mano kūryba sužydėjo būtent čia, Klaipėdos krašte. Vieną dieną susimąsčiau, koks turėjo būti ilgas bei sudėtingas procesas, kovojant už visapusišką mūsų šalies laisvę, ir bandžiau įsivaizduoti, kokia buvo niūri kasdienybė prieš šimtą metų. Vaikštau kadaise nacistinės Vokietijos okupuotomis gatvėmis, apsižvalgau – dabar jau plevėsuoja trispalvė Lietuvos vėliava, aplinka nubučiuota įvairiaspalvėmis vasaros spalvomis, dabar taip gera, taip  ramu. Kadaise šis kraštas buvo netekęs laisvės – gatvėmis žingsniavo Vermachtas, visur akis skaudino, širdį žeidė svastikos ženklai. Dabar galiu įkvėpti miesto centre pabirusių gėlių aromato, girdžiu praeivių lietuviškai pasakojamas istorijas ir netikėtai  nutvieskia suvokimas – juk prieš šimtmetį situacija buvo visai kita: lietuvių kalba visiškai išstumta iš gyvenimo: nemokoma mokyklose, neskelbiami nuosprendžiai teismuose, valdžios įstaigose bendraujama rusiškai ar vokiškai ir net bažnyčiose į Dievą kreipiamasi ne motinos gimtąja kalba. Ypač šiomis dienomis, žinant komplikuotą pasaulio situaciją, derėtų susimąstyti, iš kur ir kodėl esame kilę, kodėl verta kovoti už teisingumą ir ginti savo vertybes bei prigimtines teises.

Ir visai nesvarbu, ar metai skirti Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui paminėti, ar ne – čia ir dabar jaučiu norą pristatyti žmogų, nusipelniusį būti išgirstą daugumos. Tai Helmutas Lotužis – Mažosios Lietuvos atstovas, etnologas, organizuojantis bei dalyvaujantis įvairiuose projektuose, prižiūrintis žymias Kisinių kapinaites, kurios 2008 m. įtrauktos į Lietuvos Respublikos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Tai asmuo, kuriam rūpi Mažosios Lietuvos istorija.

Man rūpi!

Helmutas Lotužis. Asmeninio albumo nuotrauka

Prieš metus man nusišypsojo laimė: publicistinis straipsnis įvertintas ir aš Klaipėdos rajone tapau pirmąja Johano Ferdinando Kelkio premijos laureate. Prieš tai net nebuvau girdėjusi, kas šis asmuo, tad jaučiau pareigą pasidomėti. Su rajono laikraščio ,,Banga“ redaktore V. Butkuviene nuvykome prie lietuviškos žurnalistikos pradininko J. F. Kelkio kapo Kisinių kapinaitėse, kur susipažinau ir su minėtos vietovės ,,sargu” Helmutu Lotužiu. Nebūčiau pagalvojusi, kad šis susitikimas taps mano neilgame gyvenime toks reikšmingas! Nuo pat pirmųjų mūsų pokalbio minučių pajaučiau artimą ryšį. Šnekučiuodamasi Dovilų etnokultūros centre pastebėjau, kad šis žmogus yra labai drovus, kuklus, nemėgstantis kalbėti apie save. Iškart supratau – jis spinduliuoja šiluma bei gėriu. Galbūt tokias charakterio savybes lėmė gyvenamasis laikotarpis? Prisiminkime, jog tada, kai Mažoji Lietuva nepriklausė Didžiajai Lietuvai, socialinis gyvenimas buvo labai uždaras ir niūrus – niekas negalėjo labai girtis, kad gerai gyvena, diskutuoti apie dalykus, pvz.: kaimynus, lietuviškas knygas, kurie dabar visiškai negalėtų mums pakenkti.

,,Gimiau nei per anksti, nei per vėlai – gimiau pačiu laiku. 1955 m. birželio 7 d., pagal dokumentus, Kisiniuose, čia, Klaipėdos rajone, ambulatorijoje buvo skirtas vieno kambario gimdymo skyrius, buvau pirmasis šeimos naujagimis, gimęs ne namų sąlygomis. Turėjau dar du brolius. Manau, kad buvau laukiamas, nors tėvai ir tikėjosi dukters. Paskutiniaisiais mamos gyvenimo metais (2004 m.), ji jau buvo neįgali, gyveno viena savo kaimelyje, o mes su šeima Klaipėdoje. Visada nuveždavome ją nusimaudyti į Klaipėdą, tačiau tais metais, ji sakė, nebenorinti važiuoti, ,,geriau namuose mane nuprauskite“. Numaudėme, mama atsikvėpė ir tarė: ,,Nu va, tiek laukėm, tiek laukėm dukters ir nesulaukėm.” Anksčiau buvo toks nusistatymas, kad paskutines gyvenimo akimirkas patikimiau yra praleisti pas dukterį negu pas sūnų ir marčią. Taip pat mama dar prisiminė močiutės žodžius, kai tėtis pareina, aplankęs mamą gimdymo namuose, ir ji pasitikslina su kartėliu: ,,Na, ir vėl vaikelis…“

Gyvenimo mokytojos

,,Mano vienos pirmųjų gyvenimo mokytojų buvo knygos. Labai anksti išmokau skaityti, bet skaityti mokėjau tik gotišku šriftu rašytas knygas. Įvairių knygų būdavo namuose, dar jų,  kurių negalėjo išsivežti, atiduodavo išvykstantieji. Broliai buvo už mane jau gerokai vyresni, vienas – dešimčia metų, o kitas – aštuoneriais, tad emocinio ryšio nelabai jutome, nes aš dar mažas, o jiems jau rūpėjo kiti dalykai. Tad, jeigu pagriebdavau jų knygas lotyniškuoju šriftu, nelabai ką suprasdavau, bet svarbu, kad turėdavau knygą ir skaitydavau sava kalba.

Vėliau ėjau į Stučių pradinę mokyklą ir prisiminimai tikrai neblogi, bet aplink gyvenantys, labiau išsilavinę žmonės sakydavo: ,,Į Stučius jau paskutiniai lodoriai eina.“ Tačiau gyvenimiškų įgūdžių ten įgijau labai daug. Tai buvo kaimiška mokykla, turinti keturias klases, riogsojo didelė krosnis, o mokytojas gyveno kitame gale. Mokėsi nedaug mokinių ir skaityti lotyniškomis raidėmis per didelius vargus išmokau tik antroje klasėje, nesuprasdavau, kam reikia man mokytis dar papildomai – tokia buvo mano vaikiška nuostata. Kai pagavo mokytojas, kad aš nemoku skaityti, nors turėjau atmintį gerą – mama perskaito, aš pakartoju, įsimenu ir taip atsiskaitydavau, tai mokytojas pranešė tėvams, kad reikia kažką daryti. O pagal tuometinį auklėjimą gavau lupti ir išmokau.

Mano gyvenime didžiausią įtaką padarė trys moterys: močiutė (vadinome senąją omama), mama (omama) bei žmona Aldona (jaunoji omama). Prosenelę vadindavome  omamakė. Senoji omama, kai buvau labai mažas, visuomet mane visur vesdavosi, ypač sekmadieniais būdavo tokia tradicija, prieš pietus paimti į rankas knygas, t. y. pagiedoti giesmes, perskaityti maldą bei mišias, tai buvo privaloma. Bandydavau skaityti, o tos mišios labai ilgos, nusibosdavo ir ne viską man, vaikui, pavykdavo suprasti, tad sugalvodavau praleisti keletą eilučių, o omama ir sako: ,,Aprika“ (t. y. neteisingai perskaitei, apsirikai). Nesuvokdavau, kaip galima viską atmintinai mokėti, vėliau sužinojau, kad reikia praleisti visą pastraipą. Vėliau per pietus ar po jų, visada senoji omama išeidavo ilgai pasivaikščioti ir sakydavo: ,,kiek daug visokių nusidavimų, įvykių“, visada ji man papasakodavo, kur ir kaip koks nors žmogus gyveno tarpukarinėje Lietuvoje, kiek turėjo žemės. Aš žinojau aplinkinių vardus, pavardes, gimines ir visas kitas istorijas. Arba einant, kai omama pamato kokį augaliuką, ji papasakos apie šį labai išsamiai. Taip pat mano močiutė rinkdavo vaistažoles ir būdavo, kad aplinkiniai ateidavo paklausti jos patarimo. Ji labai intuityvi, galėdavo žmogui pasakyti, kad nieko neduos ir nepatars, nes, pasak jos įsitikinimų, tas žmogus buvo to nevertas.

Kai buvau paauglys, dviračiais su mama apvažiuodavome visas apylinkes, kur mes nenusitrenkdavome. Numindavome nuo Kisinių iki Plikių ir toliau, aplankydavome pažįstamus. Močiutę vadindavome ūkvedžiu, ji gamindavo maistą, mama atlikdavo kitus darbus, būdavo tikra švara, o tėtis – ,,darbinis arklys“ (dirbo fermoje, prižiūrėjo arklius), jo tikslas buvo pakankamai uždirbti ir priruošti malkų, išeiginių neturėdavo. Su tėčiu artimo ryšio nesukūriau, nes jo rutina buvo tokia: trečią valandą nakties išeidavo dirbti, susiskirsto brigados žmonės į darbus, pareina namo, pavalgo ir krenta truputį pamiegoti, atsikelia, pavalgo ir išeina vėl dirbti. Su močiute jaučiau  artimiausią ryšį, mama buvo kiek griežtesnė.

Dar prisimenu vieną įvykį – tėtis mane nusivedė į fermą prie arklių, buvo skirtingi tvartai su gyvuliais ir reikėdavo truputį pavaikščioti nuo vieno iki kito, o tarp tų tvartų augo labai didelė obelis, deranti skaniausius obuolius. Tie obuoliai mane taip viliojo, bet šeima sakydavo, kad svetimų negalima imti. Na, o aš vieną dieną sugalvojau, kad būdamas ten su tėčiu, kol jis dirbs, įslinksiu į daržą ir kiek man tilps prisikišti už megztinio skverno, tiek prisiskinsiu obuolių. Taip ir padariau, pats vengdamas tėčio, ėjau tiesiai namo, bet galvoju, kad niekam negaliu to parodyti, nes suvokiau, kad tai vagystė. Prie namų buvo netoli vieškelis ir netoliese augo gluosnis, tad ten su žolėmis užkasiau visą savo pririnktą turtą, bet pagalvojau, kad ir senajai omamai noriu duoti, tai parsinešiau du obuolius. Senelė į mane pažiūrėjo ir klausia: ,,Iš kur gavai?“ Aš jai neslėpdamas viską papasakojau, kaip iš tikrųjų buvo, ir ji mane paima už rankos, vedasi prie šulinio, pati atsisėda ir mane pasisodina. Netrukus iš šulinio įsipila vandens, pasiima žvyro ir trina mano rankas. Aš vos nepuoliau į ašaras, nes jau ir skaudėti pradėjo. Ji pakelia mano ranką ir taria: ,,Dar smirdi vagimi“, – ir toliau trina delnus. Paskui, paleidusi sakė, kad obuolius turėsiu nunešti atgal, bet to nepadariau ir dar paprašiau, kad nieko nesakytų mamai, ji ir neprasitarė. Vėliau, kad ir labai norėdavau ką pasisavinti, to nebedariau. Dabar prisimenu ir pagalvoju, kad tai labai įdomus auklėjimo būdas, ji buvo gimusi 1897 m., nereikėjo net jokių psichologo kursų.

Taip pat man niekada neleisdavo laisvalaikiu pas ką nors nueiti pažaisti, sakydavo: ,,Turi savo namus.“ Mano rutina po mokyklos buvo tokia: grįžtu, pavalgau, padarau namų darbus, būdavo skirti ir kiti darbai namuose, kuriuos turėdavau atlikti. Šeštadienio pavakary turėdavau nušluoti, sutvarkyti kiemą ir prasidėdavo šventas vakaras, sekmadienį tuo labiau niekur nebuvo galima ,,valkatauti“. Žiemą vakarais turėjau slides, tai galėjau slidinėti tik vienas. Užaugau vienas kaip katinas, be jokio ypatingo bendravimo su kaimo vaikais, nes į svetimą kiemą kur nors nubėgti man būdavo nevalia. Tačiau vienišas nesijaučiau, nes prisigalvodavau veiklų ir net nebuvo laiko liūdėti, ar galvoti, kad neturiu kuo užsiimti. Ir dabar tas pats – gyvenu vienas, bet niekad negalėčiau pasakyti, kad jaučiuosi vienišas. Galbūt todėl, kad vis dar lydi auklėjimo pasekmės. Turiu gyvūnų, tai su jais pasišneku tarmiškai, nes niekas ir negirdi, jie galvomis tik palinksi, o išeiti į visuomenę su savo šišioniškių tarme man yra sunku.“

Prisiminimai iš keistojo laikotarpio

,,Prisimenu save ketverių. Buvo suteiktas leidimas seniesiems krašto gyventojams, kurie turėjo Vokietijos pilietybę, nuvažiuoti į Vokietiją pagal Sovietų Sąjungos ir Vokietijos susitarimą. Mažajam Helmutui buvo nesuprantama, kodėl aplinkiniai apsikabinę verkia, atsisveikina, nes man tai šventė – atsirado proga paragauti įvairių skanumynų, sulaukdavau daugiau dėmesio ir pan. Kitas iš įsimintinų to laikotarpio momentų, kai šeimininkės sesuo mirė, kada žmonės ruošėsi išvažiuoti, ją palaidojo, o jau visi mirusiosios daiktai sukrauti. Po laidotuvių grįžtama į namus, gyventojai kraunasi savo daiktus ir išvyksta, o prie namų jau laukia svetimas automobilis, kad galėtų atsikraustyti į sodybą.“

Dabar tai skaitydama jaučiu labai daug emocijų. Nors šie prisiminimų fragmentai gana trumpi, galvoje sukasi frazė: ,,Visi šioje žemėje ieškome sau vietos.“ Bet nedažnai mes ją randame… O jei ir randame, kartais esame priversti palikti savo jaukius namus, kurie kadaise buvo pripildyti meilės, šilumos ir juoko. Ir nežinia, ar daugiau ten grįšime… Pagalvojusi apie tuo metu gyvenusius žmones, pajaučiu jų nerimą, liūdesį bei nežinomybę, o kas gi bus vėliau? Antrasis prisiminimas savotiškai chaotiškas. Juk po artimo mirties dažniausiai reikia laiko atsigauti, išgyventi tvyrantį gedulą. Dauguma mėgsta pabūti toje erdvėje, kur prarastas žmogus praleido didžiąją dalį savo gyvenimo tam, kad nepamirštų, kaip skambėjo jo juokas, kiek istorijų, paslapčių buvo pasidalinta… O šiame fragmente net artimojo mirtis atrodo kaip mechaniškas pareigos atlikimas ir bandymas palikti tai, kas kadaise buvo labai svarbu. Bet tai turbūt todėl, kad kito pasirinkimo net nepalikta…

***

Vilniaus universitetas. Nuotrauka iš VLE

,,Baigiau keturias klases tik su ,,gerais“ arba ,,labai gerais“ įvertinimais, bet, nuėjus į aštuonmetę Ketvergių mokyklą, t.y. nuo penktos iki aštuntos klasės, įvertinimai krito – penktoje geriausias pažymys – ,,gerai“, bet buvo nemažai ,,patenkinamai“ ir ,,nepatenkinamai“. Šeštoje klasėje prasidėjo paauglystė, tai pažymiai dar gerokai krito, mokykla tapo it tamsus miškas. Tačiau septintoje – aštuntoje klasėse užėjo lyg koks ,,apšvietimas“ ir įgudau į mokslus. Pagal tuometinius švietimo reikalavimus (buvo penkiabalė sistema), jeigu mokaisi tik ,,gerai“ arba ,,labai gerai“, nereikia laikyti egzaminų. Tad man pasisekė ir nereikėjo jų laikyti. Vidurinę mokyklą baigiau Priekulėje (buvo tik vienuolika klasių), mokiausi vidutiniškai ir teko spręsti, ką noriu veikti toliau. Patyriau daug blaškymosi, tikslieji mokslai buvo ne man, nors jie visai neblogai sekėsi, tačiau visada prie širdies liko humanitariniai mokslai. Iš pradžių galvojau stoti į Vilniaus inžinerinės statybos institutą, ten jau reikėjo tiksliųjų mokslų, bet po ilgų apmąstymų, atmečiau šią idėją. Nutariau studijuoti Vilniaus universitete (tuo metu pavadintas Vinco Kapsuko vardu), kur pasirinkau humanitarinę sritį. Iš aplinkinių, pažįstamų bei artimųjų sulaukiau daug kritikos dėl šio pasirinkimo. Sakydavo: ,,Vaikeli, ką tu sugalvojai?! Kur su lietuvių kalba ir literatūra tu nueisi? Šis mokslas yra visiškai be perspektyvos. Galėjai įstoti į mediciną, būtume padėję.“ Tuomet supratau, kad esu visiškai ne savo vietoje, o dar aplinkiniai tą patį sako… Nebebuvo noro mokytis, nes nebežinojau, kas laukia toliau, o ir aplinkybės visa tai apsunkino. Tėtis jau buvo pensijoje, mama jau irgi greitai turėjo išeiti į pensiją, tai buvo labai sunku finansiškai. Studijuodamas pajaučiau neigiamą spaudimą, pavyzdžiui, laikiau vieną studijų įskaitą ir man buvo pasakyta: ,,Tu šios įskaitos negausi.“ Vėliau teko pasikalbėti su kitais studentais, ypač tais, kurie priklausė komjaunimo organizacijai, ir supratau, kad jie yra saugumiečiai. Jie negrasino, negąsdino, tik paklausinėdavo tam tikrų klausimų ir viskas. Supratau, kad namuose dar vyksta surinkimai, t.y. namų pamaldos. Mama priklausė Vanagų parapijos tarybai ,,Dvidešimtukas“. 1973 metais tenka suvokti, kad tie surinkimai būna namuose, aišku, žmonės eina per namus ir domisi, kas vyksta šeimoje. Ir aš po pirmo kurso mečiau mokslus, galvoju – bus, kas bus, apkalbos jau neberūpėjo, aišku, tėvai buvo labai nepatenkinti. Atsirado galimybė pereiti į kitą fakultetą, į žurnalistiką, bet pasvarstęs supratau, kad tai ideologinė sritis, kuri dar labiau yra ne man, nes norėjau pasirinkti labiau neutralią sritį.

Galiausiai išėjau dvejiems metams į sovietinę kariuomenę, priklausiau statybiniams daliniams Sverdlovsko srityje (vadinamoje sibirinėje srityje). Įdomus gyvenimas ten virė, žiemą buvo apie -40 laipsnių, o vasarą virš 30 laipsnių karščio, bet tik labai trumpai ten atlikau savo pareigas. Buvau labai gerai vertinamas, sakydavo, kad gerai moku rusų kalbą, nors nieko panašaus nebuvo, aš rusiškai labai silpnai kalbėjau, bet, matyt, už mane buvo dar silpniau kalbančių. Kareivio darbus dirbau gal mėnesį, paskui tapau instruktoriumi gamybos srityje, reikėdavo tik paskirstyti darbus. Iš  kariuomenės  nė vienas lietuvis nė karto negrįždavo namo atostogų. O aš vienintelis buvau parvažiavęs tris kartus – tai irgi lėmė, kad buvau vertinamas vadų. Parvažiavus paskutinį kartą iš atostogų, subrendo apsisprendimas, kad grįšiu į Klaipėdą, ten statė duonos kepyklą ir toks bus mano darbas. Parvažiavau po mobilizacijos, kai baigiau tarnybą, ilgai netrukus teko susirasti gyvenamąją vietą, nes iš kaimo važinėtis nebuvo galimybės, tai apsigyvenau Giruliuose, išskirtinėje pagyvenusių žmonių šeimoje. Vyras – surinkimininkas, sakytojas, Klaipėdos parapijoje dvejus metus atliko parapininko pareigas. Jie vaikų neturėjo, tai sakydavo, kad aš visą turtą, namą paveldėsiu iš jų, bet reikalavimai buvo iškelti ganėtinai aukšti. Buvo pasakyta, kad važiuoti namo pas mamą ar senąją omamą (močiutę) galima tik dienos metu, su nakvyne negalima. Mes sutarėme neblogai, bet neaprėpiau visų atsakomybių ir reikalavimų, nes mamai buvo reikalinga pagalba, omama dėl amžiaus dažniausiai gulėdavo lovoje, tad ir ja reikėjo pasirūpinti. Taigi, pagalba šeimai, namų ruošos pareigos ir dar darbas leido suvokti, kad man nebus įmanoma visko subalansuoti, tad išsikrausčiau. Apsigyvenau bendrabutyje, važiuodavau į Kisinius, kai atitikdavo darbotvarkė, nes darbas duonos kepykloje pamaininis. Aišku, ir darbe buvau labai vertinamas, pavaduodavau meistrus. Sovietiniais laikais buvo pasiūlymas, kad bus komjaunimo-jaunimo brigada. Sąjungos mastu vyko konkursas, nors aš dirbau kitoje brigadoje, pagal dokumentus priklausiau būtent minėtai brigadai. Ką gi, sąjunginiu mastu komjaunimo-jaunimo brigada užėmė trečiąją vietą, už tai buvo suteikta premija – išvažiavau į poilsio namus Picundoje, Abchazijoje. Dirbant duonos kepykloje užsimezgė tarnybinis romanas. Iš pat pradžių vienas kito labai neapkentėme, bet galiausiai tapome vyras ir žmona. Civilinė santuoka įvyko 1984 m., o bažnytinė 1985 m. Vanaguose. Įsikūrėme Klaipėdoje, gimė sūnus Vilius ir dukra Vilma. Mūsų šeima buvo sudėtinė, aš kilęs iš evangelikų liuteronų, o žmona Aldona iš katalikų šeimos. Kai tuokėmės, kunigo buvo pasakyta, kad jis jokiu būdu nenorėtų, jog žmona mestų oficialiai savo tikėjimą ir pereitų į evangelikų liuteronų tikėjimą, jeigu gyvenime nepasisektų, kad netektų įžadų sulaužyti. Tai oficialiai Aldona neatsisakė savo prigimtinės religijos, bet savo noru įsiliejo į mano religijos gyvenimą. Ji nebuvo labai aktyvi, bet vis tiek pritardavo ir viską, ką reikėjo, darė kartu, kaip buvo priimta mano šeimoje – lankydavomės bažnyčioje, ruošėme kasmetines kapinių šventes ir kt. Jai patiko padėti tvarkyti kapinaites, būdavo, išeina ryte į kapines, o per pietus jos reikia ieškoti, nes dar negrįžta – taip atsakingai ji atlikdavo visus darbus. Turint šeimą, reikiant važinėtis pas mamą, sunegalavus ir mirus senajai omamai, deja, mažai laiko liko visuomeniniam gyvenimui.

Dar gyvenant Klaipėdoje iš pradžių mūsų Kisinių kaimelis priklausė Agluonėnų apylinkei, o vėliau 1988 m. Kisiniai buvo prijungti prie Dovilų seniūnijos. Pamažu pradėjo megztis ryšiai su seniūnija, Dovilų etnokultūros centre dar nebuvau pradėjęs dirbti, bet po mamos mirties sulaukiau skambučio iš Dovilų etnokultūros kultūros centro administracijos: ,,Žinom, kad prižiūrite Kisinių kapinaites, norėtume susitikti.“ Taip bendrystė ir ėmė vystytis, jie pradėjo kviesti į savo renginius, mes kitą kartą pakvietėme į savąsias šventes. Ir po kiek laiko šis etnokultūros centras pakvietė mane įsidarbinti. Aišku, man pagrindinio darbo duonos ceche nesinorėjo atsisakyti, tai dirbau pusę etato. Iš pradžių visa ši veikla buvo svetima, tapau istoriku-etnografu, pateikti visą turimą informaciją labai sunku. Netrukus buvo rengiamas vakaras Martynui Reizgiui paminėti, man reikėjo surinkti medžiagą, ją vizualizuoti, suredaguoti ir pačiam vesti renginį kartu su Jonu Tilviku (dabartiniu Dovilų etnokultūros centro direktoriumi). Pasibaigus renginiui, direktorius priėjo prie manęs ir patvirtino, kad šventė pavyko puikiai. Ir taip pamažu pradėjau suprasti, kaip čia viskas vyksta.“

Išklausius Helmuto pasakojimų man jo gyvenimas pasirodė dar įdomesnis. Ši istorija yra Mažosios Lietuvos gyventojo – joje išryškėja sudėtingas socialinis gyvenimas, galima įžvelgti, iš kur kyla vyro santūrumas. Atsiskleidžia tuo metu laikomo įprasto auklėjimo būdo padariniai, kurie palieka tam tikras nuoskaudas. Taip pat labai ryškiai matomos puoselėjamos vertybės: vaikystė, šeima, meilė, mylimas darbas, ambicijų realizavimas bei visuomeninis gyvenimas. Kad Helmutas Lotužis yra itin darbštus žmogus, žinojau ir anksčiau, o išgirstos istorijos tai dar labiau patvirtina. Vyro karjeros kelio paieškos yra pažįstamos daugeliui. Šis vingiuotas bei ilgas ieškomas takas neretai pirmu bandymu nerandamas. Pati pagaunu save besiblaškančią tarp vizijų ir realybės, dažnai negatyvių, nežinomybės ir baimės kupinų minčių gūsis vėl nubloškia prie taško A. Tačiau ši istorija teikia vilties ir įkvepia, kad geri dalykai yra linkę atrasti save patys. Na, o apie dar vieną gerą darbą noriu papasakoti plačiau.

Gerbiamas etnologas nuo pat vaikystės su savo senąja omama savanoriškai prižiūri senąsias Kisinių kapinaites. Ankstyvieji kaimo gyventojai net pasiprašydavo Helmuto močiutės, kad prižiūrėtų kaimynų palaidotas gimines, jeigu neišvengiamai tektų išvažiuoti iš šalies. Puoselėti šį kultūrinį paveldą tapo atsakinga pareiga bei iš kartos į kartą perduodama tradicija.

Kisinių kapinaitės – lyg muziejus po atviru dangumi

Kisinių kapinėse. Danielės Domeikytės archyvo nuotrauka

Pirmą kartą, kai atvykau į Kisinių kapines, mane maloniai nustebino pasirinkta atoki vieta. Aplink ošia medžiai, akį patraukia įvairi vešli augmenija, daug visžalių augalų: tujos, eglės, pušys, buksmedžiai. Čia rasime gebenių, melsvių, smidrų, žiemių. Kapų kaupeliai apsodinti senovine kilimine danga – šie augaliukai krašte buvo vadinami grabmirtėmis bei apvadai papuošti šilropėmis. Kaip ir visose krašto kapinėse čia dažnos alyvos. Kisinių kapinėse pastebėta ir kapinėms nebūdingų augalų: gražiažiedžių veigelių, šviesiųjų hortenzijų ir maumedžių. Ne vienas praeivis atkreipia dėmesį į kapinių vartų užrašą: ,,Viešpatie, Tu esi mums prieglauda per kartų kartas.“ Įžengusi  pro vartus, pajutau vidinę ramybę, kurios taip trūksta kasdieniniame gyvenime ir gal net pirmą kartą pagalvojau: ,, Būtent čia gera vieta amžinajam poilsiui.“ Nors vien mintis apie mirtį mane truputį gąsdina, bet čia taip jauku ir gera. Mane sudomino kapinaičių istorija, kurią sužinojau iš gerbiamo etnologo H. Lotužio.

Daugelio teigimu, kapinių pradžia – XIX a., tačiau, matant paminklus, kurie nėra tokie dažni, nes kapinės tik riboto laidojimo, galima daryti išvadą, kad kapinių pradžia gali būti ir XVIII a. Turbūt čia pradėta laidoti po maro, nes, teko girdėti, kad buvo dar vienos kapinės. Galimas dalykas, kad iki maro buvo laidojama senose kapinėse, o po maro, pasikeitus gyventojų sudėčiai, buvo įsteigta nauja amžinojo poilsio vieta. Nereikėtų pamiršti, kad Kisinių kaimas rašytiniuose šaltiniuose paminėtas jau 1500 m. – gyventojų surašymo metu.

Kisinių kapinėse. Danielės Domeikytės archyvo nuotrauka

Helmutui šios kapinaitės yra tokios svarbios todėl, kad čia jau ilsisi ir jo žmona, kuri taip pat padėjo puoselėti Kisinių kapinaites. Tačiau, žinoma, sąsajos su kapinaitėmis yra žymiai ankstesnės. Jo senelio giminė atvyko gyventi į Kisinius 1940-aisiais, Helmuto vyriausias brolis mirė 1942 metais. Kai tėvai čia atsikėlė, pamažu prie tų kapinių „priartėjo“. O tuo labiau, kad jau buvo palaidotas ir šeimos narys. 1944 metais, kai vokiečiai traukėsi, beveik nieko ir nebeliko iš vietinių gyventojų. Etnologo močiutei kaimynai, traukdamiesi į Vokietiją, visą laiką sakydavo: „Nu, Urtele, tu juk lieki čia, mes išvažiuojam, truputėlį pažiūrėk kapinaites.“ Jie paliko namus bei kapus, kuriuose ilsėjosi jų artimieji, tikėdamiesi, kad dar sugrįš atgalios.

Dabartinės Kisinių kaimo kapinės, palyginus su kitomis apylinkėje esančiomis, tikrai gerai išlikusios. Jų teritorija praplėsta 1934 m., aptveriant metalinio tinklo tvora su įbetonuotais metaliniais stovais, išmūryti vartų stulpai, simbolizuojantys to meto gyventojų geležinį tvirtumą bei įrodantys, jog nepaisant bet kokių išbandymų, mūsų tauta visada atsilaikys ir kovos iki paskutinio atodūsio.

Išsaugoti kryžiai

Vartų stulpai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, kada Vokietija užėmė Klaipėdos kraštą, įsaku uždraudė bet kokią lietuvišką veiklą ir lenta virš kapinių vartų su lietuvišku užrašu buvo nuplėšta. Dabartiniai vartų stulpai aptinkuoti, gelbėjant juos nuo visiško išnykimo. Lenta su dabartiniu užrašu: ,,Viešpatie, Tu esi mums prieglauda per kartų kartas”,- užkabinta 2017 m. Pačios kapinaitės taip pat nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais – daug paminklų su įrašais sušaudyti ir jų neišliko. Be abejo, prie sunaikinimo prisidėjo ir čia atsikėlusių naujakurių požiūris į išlikusį paveldą. Jiems tai buvo nepažįstamos, o ir svetimos kultūros palikimas. Pasak Helmuto, anksčiau būdavo keistų, įtarių žvilgsnių. Dar ir dabar gyventojus bei kapinaičių palikimo puoselėtojus laiko kitokiais. Sovietmečiu buvo ir vandalizmo atvejų. Netoli kapinaičių gyveno Stonkų šeima, o vienąkart Stonkienė atbėgo ir sako, jog kažkokie banditai visus kryžius varto. Buvo beveik visi kryžiai išlaužyti ir išvartyti, tai dalį teko paimti ir išsivežti namo, kad kuo mažiau čia būtų, kad mažiau kristų į akis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę išlikę kryžiai buvo sugrąžinti. Tačiau apylinkėje dar nemažai likusių vietinių krašto gyventojų, kurie neabejingi krašto kultūrai, paveldui, istorijai. Jie pagal savo išgales prisidėjo prie kapinaičių išlikimo.

Kapinaitės – iškilių krašto žmonių darbų saugotojos

Johanas Ferdinandas Kelkis (1801-1877). Nuotrauka iš VLE

Šiose kapinaitėse palaidota ir keletas žymių asmenų. Tai labai svarbus mūsų istorijai, pasipriešinimui prieš Rusijos carizmo režimą žmogus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Gelgaudų atstovas Antanas Gelgaudas, 1831 m. sukilimo Lietuvoje vadas, brigados generolas. Jo kapavietė išlikusi ir prižiūrima. Taip pat netoliese yra palaidotas ir lietuviškos žurnalistikos pradininkas Johanas Ferdinandas Kelkis su žmona. J. F. Kelkio istorinė atmintis čia tebegyvuoja, tačiau pagrindinė problema, kad po 1944 metų Klaipėdos krašte viskas liko tarsi iššluota, daug vietinių pasitraukė į Vakarus, o sovietinės okupacijos laiku buvo stengiamasi ištrinti Mažosios Lietuvos savitumą. Yra žmonių, kurių atminimuose J. F. Kelkis dar šiek tiek yra išlikęs, tačiau tokių vienetai. Be to, 2022 m. balandžio mėnesį mirė J. F. Kelkio proproanūkė Ruth Kelch, kuri dar atvažiuodavo į Kisinius. Turbūt čia ir baigiasi giminės tęstinumas. Piktupėnuose, kur J. F. Kelkis gimęs, jau jokių pėdsakų nebėra. Kretingalėje jis mokytojavo 1851–1867 m., buvo įsteigęs parengiamuosius kursus mokytojams. 10 paskutiniųjų metų Johanas Kelkis praleido Kisiniuose, pas dukrą, Dėringių šeimoje. Sodybvietė yra išlikusi, bet ten jau niekas jo neprimena – akivaizdžių pėdsakų nebeliko. Nei liepos, nei šulinio, kur dar buvo akmuo ar pamato gabalėliai, viskas nauja. Iš gimimų metrikų galima daryti tokią prielaidą, kad J. F. Kelkio motina yra kilusi būtent iš Kisinių. Manytina, kad kažkur jų gimtieji namai turėtų būti, deja, nei pėdsakų, nei prisiminimų nebeliko. J. F. Kelkio šeima vokiečiai, bet mokėjo lietuviškai, nors ir kalbėjo sunkiai, bet palyginti puikiai.

Iš naujesnių palaidojimų galėtume išskirti evangelijos skelbėjo Jono Inkeno ir jo žmonos Marijos Inkenienės (Variakojytės) bei dukterų (Rūtos, Onos) kapavietę. Marija Inkenienė – religinės literatūros vertėja, poetė, giesmių eiliuotoja. Šios kapinaitės priglaudė ir Petrą Saveikį (žymų gydytoją, Klaipėdos zonos neurologą) su žmona Albina. Taip pat palaidota Helėnė Tylienė – savamokslė kaimo poetė, rašiusi hegzametru (,,Vanagų bažnyčios kronika”), ir jos giminaičiai. Pasidomėję sužinome, kiek žmonės daug dirbo, kaip stengėsi dėl krašto, kuriame gyveno.

Kapinaitėse yra išlikusių geros kokybės 60 metalinių kryžių, 3 lietiniai. Vienas medinis kryžius yra restauruotas, o kitų skaičiuojamos jau ne dienos, o valandos. Taip pat kapinėse yra viena akmeninė stela bei 5 metalinės lentelės ant strypo, jos vadinamos topelėmis.

Išskirtinumai suvienija

Kisinių kapinėse. Danielės Domeikytės archyvo nuotrauka

Kapinių išskirtinumu galėtume laikyti palaidojimo tradicijas – mirusieji yra laidojami veidu į saulę, o kojų gale statomas krikštas. Paskutiniu metu šių papročių ne visada laikomasi, nes šeimos dažniausiai yra sudėtinės. Dar vienas išskirtinumas – kasmetinė kapinių šventė tapo pirmąja nematerialiąja Klaipėdos rajono vertybe 2020 m. Kapinių šventė, vykstanti biželio ketvirtą sekmadienį Kisiniuose, yra net XIX amžių siekianti tradicija, sietina su J. F. Kelkio atminimo pagerbimu. Ji ekumeniška – joje dalyvauja evangelikai-liuteronai, baptistai bei katalikai. Šventės esmė – suburti, suvienyti žmones, pasidalinti prisiminimais, sužinoti savitas evangelikų kalbėjimo su mirusiaisiais tradicijas. Tai prisiminimas tų žmonių, kurie gyveno, pirmiausia, tėvų, senelių, protėvių, taip pat tų, kurie yra labiausiai nusipelnę šiam kraštui. Be to, kiekvieną vasarą, kai laikas yra karščiausias ir intensyviausias dėl žemės darbų, tai yra galimybė akimirkai sustoti ir apmąstyti, kad mes šioje žemėje esame tik laikinai. Kapinėse yra švenčiamas gyvenimas, kur draugiškai maldai susirenka netgi kelios krikščioniškos bendruomenės – nebelieka priešiškumo, nesutarimų, žmonės gražiai dalijasi tikėjimu.

Kapinaitės lankomos žmonių, kurie domisi krašto istorija, jo paveldu. Šios kapinaitės turbūt geriausiai išsaugotos Dovilų seniūnijoje, o gal ir visame Klaipėdos rajone.

Mažosios Lietuvos gyventojų pasakojimai yra labai svarbi mūsų istorijos dalis. Čia atsiskleidžia to laikotarpio žmonių tvirta valia, užsispyrimas ir noras sulaukti geresnio rytojaus nepaisant išgyvenamo absurdo. Kapinaičių istorija tik iš pradžių jaunimui gali pasirodyti neįdomi, tačiau pasigilinus, pagalvojus, kaip svarbu yra domėtis, iš kur esame kilę, nuomonė turėtų keistis. Geriausia yra, kai gyvenimas pažįstamas ne iš pasakojimų, ne studijuojant antkapių užrašus, o bendraujant su gyvais, darbščiais, gimtinę puoselėjančiais asmenimis, pavyzdžiui, su Helmutu Lotužiu!