Kaip jau teko minėti Meno bangose, šie metai JFK prozos sekcijoje nebuvo itin derlingi. Geros kokybės kūrinių sulaukėme nedaug, pastebėta, kad nebeliko miniatiūrų (šis žanras ankstesniais metais buvo populiarus), taip pat neužderėjo nė vieno dramos kūrinio.
Daugiausiai teko perskaityti apsakymų ir novelių, taip pat keletą stambios apimties kūrinių – romanų.
Ir vis dėlto – kuo išsiskyrė šiųmetis jaunųjų prozos autorių šešetukas?
Kauno Maironio universitetinės gimnazijos abiturientas Tadas Kalvaitis konkursui pateikė pluoštą apsakymų. Tado tekstuose veriasi fantasmagoriška nūdienos realybė, kuri negailestingai laiko įsupusi XXI amžiaus žmogų. Dažnai lengvai peržengiama riba tarp realiojo ir paralelinių pasaulių, herojų neretai lydi savidestrukcijos jausmas, griūvančio arba jau sugriuvusio pasaulio nuojauta. Autorius nevengia aštrių siužetų, iškreiptos realybės pojūčio, kai kur tuo tikslu pasitelkdamas sarkazmą ir groteską.
Visiškai kitoks, sakyčiau, netgi priešingas yra Kasparo Razmo iš Klaipėdos Prano Mašioto progimnazijos kuriamas pasaulis. Kasparas dar tik septintokas ir išnaudodamas savąją patirtį pasirenka pasakos žanrą. Tai ciklas „Vakaro pasakos“, skirtas jaunėliui broliukui Rapolui, – tai kartu ir puiki literatūra vaikams. Kasparo kūrinių pasaulis žaismingas, kūrybingas, kupinas šviesos ir šilumos jausmo, kylančio iš bendravimo su broliuku, o jų abiejų vakarais kuriami pasakų siužetai yra ne kas kita kaip žaismingas kūrybos proceso vyksmas čia ir dabar.
Rusnės Vaškelevičiūtės iš Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos kūrinio „Gyvenimas yra vienos pusės eismas“ įvykiai klostosi Rusijoje. Kūrinio herojė pabėga iš namų, esančių Kokoškino rajone ir įsikuria dvare už Sankt Peterburgo. Rašydama savo kūrinį Rusnė iš anksto domėjosi Rusijos istorija, teko susirinkti nemažai informacijos, perskaityti papildomos literatūros, visgi siužeto duobių kai kur išvengti nepavyko – labai jau sudėtinga išjausti svetimą kultūrą, kai pažintis su ja yra vien iš informacijos šaltinių.
O štai Kauno „Aušros“ gimnazijos dvyliktokas Paulius Baranauskas kuria pasaulį, kuriame viskas – iki menkiausių smulkmenų – paklūsta jo vaizduotei. Pagrindinis kūrinio „Kur šešėliai tūno“ veikėjas alchemikas Kristijanas vidurnaktį rengiasi savotiškam ritualui – prikelti numirėlį. Nors kūrinio išmonė kai kur neišlaiko pasakojimo jėgos, Pauliui pavyksta paliesti svarbias bendražmogiškas tiesas, gyvenimo ir mirties akistatą perteikti jaudinančiomis detalėmis, o alchemiko pokalbis su mirusiuoju atskleidžia svarbią tiesą, kad ne kiekvienas norėtų sugrįžti į gyvenimą dar kartą.
Kristupo Lino Bernoto iš Klaipėdos novelės išsiskiria dramatiškais įvykiais ir aplinkybėmis. Pats autorius pripažino, kad jam svarbus santykis su klasikine lietuvių literatūra ir jos autoriais, tad ir savo kūriniuose neretai bando perteikti jų dvasią. Žinia, kai kuriuose kūriniuose tas dramatiškumas ne itin pateisina save ir atrodo pernelyg deklaratyvus, bet Kristupas ieško būdų skaitytoją nustebinti, šokiruoti ir norėtųsi tikėti, kad ilgainiui siužetas kur kas labiau paklus autoriaus išmonei.
Na ir kam gi pagaliau šiais metais pavyko parašyti geriausią prozą? Jos autorė – Rugilė Šataitė, Biržų „Saulės“ gimnazijos vienuoliktokė, kūrinį išsiuntusi konkursui savo pačios iniciatyva, lydimą apeliacinio rašto. Jos apsakymas (jau beveik apysaka) „Kieša“ įsiminė labiausiai dėl gyvai išrašytų mokyklinių patirčių, ryškių charakterių, netikėtos siužeto linijos. Rugilė rašo apie tai, ką geriausiai pažįsta – mokyklos gyvenimą, jaunų žmonių santykius, nebijo paliesti opių jų problemų ieškant savęs ir savo vietos gyvenime. Be to, visa tai perteikta ryškia, įsimenančia kalba. Rugilės ryžtas savarankiškai pateikti kūrinį konkursui, ko gero, primena, kad rašytojo negali apgauti toks stiprus tikėjimo ir pasitikėjimo savuoju tekstu jausmas.