Fotografavo Ričardas Šileika
Pastaruoju metu vaikų ir jaunimo literatūros skaitau daug – labai daug. Knygos, tinkančios neramiam laikui. Gėrio ir blogio kova jose ryškesnė, į mūsų pasaulius žvelgiama giliau. Juk žinome, kad viskas prasideda vaikystėje – slibinų baimė ir stebuklo laukimas, kova su niekam nepažįstamais, vis atgimstančiais baubais ir draugystės ieškojimas smėlio dėžėje, sūpuoklėse, ežero ar jūros pakrantėje.
Pirmoji meilė ir pirmieji nusivylimai, begalinis noras prisirišti, o dar stipresnis – išpainioti mazgus ir keliauti savais takais, atradimų džiugesys ir neaprėpiami norai: visa tai yra vaikų literatūra.
Minėsiu kelias – tik kelias knygas – gal ir nesulaukusias kol kas nominacijų, apdovanojimų, o vis dėlto svarbias, laukiančias dėmesio.
Štai knyga – mano favoritė: Šarūnė Baltrušaitienė, Margarita (Ne)tobulų piešinių šalyje (Gretos Duobienės piešiniai), leidykla Alma littera.
Neįsivaizduoju, kaip ją skaitys ir ką joje atras dabarties vaikai. Gal kada nors bus proga ir su jais knygą aptarti. Kol kas žinau tiek: mano ,,vidinis vaikas” džiūgauja ir … beveik ašaroja.
Ar jaučiate dėl ko?
Tik todėl, kad esu vyresnės kartos žmogus, piešti mokyta visai kitaip, nei knygos personažė Margarita. Ta maža mergaitė yra perfekcionistė. Jai atrodo, kad šį ar aną nupiešė ne taip, netinkamai, netobulai. Margarita stengiasi ir persistengia, pati sau neįtikdama. Kas kita jos tėvai, norintys ir mokantys vaiką guosti, stiprinti. Vaikas siekia to, kas kol kas (arba niekada) nepasiekima – tobulybės. Jautrūs tėvai bando dukrai grąžinti kūrybos džiaugsmą.
Toks būtų lakoniškas knygos atpasakojimas. O jau dabar rašysiu kitą pasakojimą, aukštyn kojomis apverčiantį Margaritos istoriją.
Apie ką antrasis pasakojimas? Taigi apie mane, apie galybę prisiminimų, kuriuos sukėlė išmintinga knyga.
Esu žmogus, kuriam buvo pasakyta: piešti reikia gražiai. Mane mokė perpektyvos: jei eglutė arti – tai ji didesnė, o visos kitos, kurios toli – mažesnės. Žiemą medžiai nežaliuoja (o maniškiai kartą žiemos peizaže apsikarstė žaliais lapais). Apie spalvų dermes net bijau užsiminti. Kas dera ir su kuo, kas leistina, o kas ne. Jei norėdavome gauti gerą pažymį, privalėjome atskleisti anaiptol ne kūrybiškumą. Tokio žodžio nebūta. Reikėjo kitos meistrystės: kopijavimo. Tam tiko langas ir stipri šviesa: prispaudi meistro piešinį, pridedi baltą lapą…
Ai, gėda visa tai rašyti.
Dar labiau gėda pasakoti apie piešimo mokytoją, kuri geriausią pažymį rašydavo tiems, kurie atvilkdavo iš namų atvirukų komplektą su meistrų reprodukcijomis. Aš tai jau tikrai nemažai tų šedevrų iš namų nugvelbiau.
Apie knygą, skirta netobuliems piešiniams, parašiau tik kelis sakinius. Apie savo patirtį – net keliolika. Tai įrodo ne tik mano egocentriką.
Įrodo kur kas daugiau: knygos poveikis stiprus, naudingas.
O dabar – apie kitą knygą ir autorę, kurią šiek tiek pažįstu. Tai – Daina Opolskaitė, jos ,,Kur dingo Edvinas Kratas?”, leidykla Tyto alba.
Knyga įtraukia nuo pirmųjų puslapių – juk Daina Opolskaitė yra gera pasakotoja, mokanti kurti siužetą, intrigą, turinti savo pasakojimo manierą, prisodrintą smulkių, bet svarbių detalių. Svarbu minėti, kad rašytoja mokytojavo daugybę metų, tad visa tai, apie ką rašoma, regėta iš arti.
Nusivylimas pasauliu, žmonėmis, kurie šalia – gal svarbiausias knygos akcentas, neleisiantis skaitytojui nurimti nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Pasakotojos balso čia lyg ir nėra – apie save pasakoja, monologus lieja dvidešimt du knygos personažai, daugiau ar mažiau užsimenantys apie jį, svarbiausiąjį – tą Edviną, kuris dingo.
Knyga visų pirma skirta paaugliams, bet ne tik jiems. Tai – klasikinis detektyvas, įtiksiantis šio žanro mėgėjams. Esu viena jų, bet skaitydama neatspėjau, kas tam vaikinui galėjo nutikti ir kur jį pagaliau rasti.
Svarbu minėti, kad nemenką vaidmenį rašytoja skiria zoologijos sodui, tartum klausdama skaitančiųjų: ar visada narvuose – žiauriausieji? Arba kitaip: nejau tik šalia narvo, vien jo kaiminystėje, įmanoma suvokti, kas ji – ta laisvė?
Aprašiusi man žinomą autorę, grįžtu prie kol kas man dar nepažįstamos, bet vaikų literatūroje jau pastebėtos kūrėjos.
Akvilė Rimkutė, Kukū iš pašto dėžutės (dailininkė Neringa Žukauskaitė), leidykla Nieko rimto.
Kukū – ryškus, simpatijas keliantis personažas, toks lyg ir jokio anokio pasaulio atstovas, gyvenantis pats sau ir – kuriantis knygos žavesį, paslaptingumą. Tekstas įtraukia, norisi skaityti dar ir dar, sužinoti, kaip tas Kukū gyvens šeimoje, ar pavyks jį prisijaukinti. .
Ši knyga nėra keliadugnė, ji iš tiesų skirta vaikams, man regis, atliepianti adresatą. Bet tik jį.
Ko stinga, kad skirčiau pasakojimą ir suaugusiems? Kad taptų jis erdvesne literatūra, peržengiančią ribą vaikai/suaugę?
Gal reikėtų ryškiau piešti suaugusius personažus – mamą ir tėtį, o ypač tą niekadėją kaimyną. Jis – schematiškas, jis – ryškus, bet nepsichologizuotas, jis atsiranda ir dingsta. Visiškai neaišku, kodėl jis toks, kaip tapo smulkiu niekšu, ar bent kiek pasikeitė, susipažinęs su Kukū ir jo naująja šeima.
Vienaip ar kitaip, Kukū ir jo nuotykiai įsimena.
Ilona Ežerinytė, Gė (dailininkė Jolita Česonytė), išleido fondas ,,Švieskime vaikus”.
Ilona Ežerinytė – žinoma rašytoja, mokanti stebėtis pasauliu ir stebinti kitus. Ši pasaka-apysaka nuvilioja į prekybos centrą ir… suskaldo kritikų ar kitų suaugusių skaitytojų auditoriją į dvi dalis. Mačiau, kaip vieno labai rimto žmogaus veidą nutvieskė šypsena: oho, čia juk rašoma apie tą žvirblį, kuris lekiojo po Gedimino prospekte įsikūrusią didžiulę parduotuvę, džiugindamas kavos gurkšnotojus. Oponentams atrodo kitaip: sukiojimasis tarp prekystalių dvelkia vartotojiškumu ar bent jau kažkuo panašiu į šį reiškinį, o ir paukščius geriau stebėti gamtoje.
O juk knyga ne tik apie parduotuvę ir ne tik apie paukščius. Ji apie tai, kaip po truputį, gal patys nejausdami, prarandame savastį. Žvirblis Gė – įdomus, sudėtingas personažas. Ne iš tų, kurie parsiduoda čia pat, tik pamatę trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą. Jis smalsus, jis ieškantis naujų patirčių, jis ambicingas – nori būti pranašesnis nei kiti paukščiai, žvelgiantys į jį per stiklo stogą.
Kaip bežvelgsi, su vaikais apie žvirblį tik kalbėk ir kalbėk, tik kedenk jo plunksneles ir plunksnas, tik lygink su kitais sparnuočiais. Jis nori padėti ir moka tai atlikti: juk slaugo sergančią balandę ir augina jos dukrą, įsikūrusias parduotuvės aukštybėse.
,,Ir aš įskridau pro didžiulę arką… į iliustruotuojų pasaulį. Keliavau iš puslapio į puslapį kartu su Gė” – ketvirtajame viršelyje rašo dailininkė Jolita Česonytė. Iliustracijos minkštos, švelnios, atitinkančios rašytojos stilių.
Knygų apžvalgininkės darbo stalas. Meno bangų nuotrauka
Noriu tikėti, kad čia apžvelgtos knygos sėkmingai nuplasnos ten, kur joms ir vieta – į jaunųjų skaitytojų ir jų ugdytojų rankas, kad bus uoliai perskaitytos ir nuoširdžiai aptartos, kad švelniai trins ribą tarp suaugusių ir vaikų pasaulių.