Rašytoją Darių Rekį į vaikų literatūrą atvedė įdomūs sutvėrimai – kukiai ir gruzdžiai. Jo knyga ,,Kaip kukiai su gruzdžiais kovojo“ (2018) sulaukė palankių kritikų ir skaitytojų vertinimų.
Naujausių Dariaus Rekio pasakų galima rasti žurnale ,,Laimiukas“ (2022, Nr.1)
ir svetainėje www.menobangos.lt Meno bangoms rūpi, kokiomis upėmis ir kada atplūdo Dariaus noras rašyti.
Mielas Dariau, papasakok, kokia buvo Tavo vaikystė ir kur. Ką žaidei, ką skaitei, apie ką svajojai ir ko baiminaisi? Ar jautei, žinojai, kad tapsi rašytoju? Gal svajojai apie visai kitokius darbus?
Gimiau Alselių kaime, Joniškio rajone. Didžiulio ąžuolo pavėsyje apleistoje trobelėje, kurioje, įsidarbinus kolūkyje, leido įsikurti mamai. Maždaug po metų tėvai kraustėsi į Ventos kaimą Akmenės rajone. Įsigijo namą prie geležinkelio. Ten, kasdien klausydamas traukinių ratų bildesio, ir užaugau. Nelankiau darželio, tad mano vaikystė – basų kojų skrydis žvyrkeliais, traukinio bėgiais, pievomis, pamiškėmis ir upės pakrantėmis.
Vasaromis mėgau gulėti pievoje ir klausytis gamtos, stebėdamas dangumi plaukiančius debesis. Jau tuomet patiko savo jaunėliams sesei ir broliui kurti istorijas apie nebūtus dalykus, o rytais sugalvoti susapnuotų sapnų pabaigas. Daug žaislų neturėjom. Dažniau žaislus atstodavo veržlės iš tėvo garažo bei koks įmantresnis pagalys, vaizduotėje virstantis stebuklingu kardu ar žynio lazda ir neatrodė, kad tų žaislų labai reikia.
Mokyklai paruošė močiutė, reikliai vertusi mokytis skaityti iš seno, suplyšusio elementoriaus. Vėliau pats atradau skaitymo malonumą, iš pradžių pasakų, nuotykių istorijų, tuomet fantastikos pasaulį, į kurį atvedė Žiulio Verno (Jules Verne) romanai. Fantastikos žanrui vis dar jaučiu silpnybę ir, jei reikėtų išskirti man asmeniškai geriausią lietuvių autorių fantastikos kūrinį, vis dar minėčiau Giedriaus Vilpišausko „Vėjas nuo jūros…“.
Vaikystėje nesvajojau apie profesijas. Svajojau turėti draugą liūtą. Dėl šios svajonės tėvams teko organizuoti išvyką į Rygos zoologijos sodą.
Rašyti pradėjau paauglystėje, kaip ir drožinėti skulptūrėles iš medžio. Tai buvo ir saviraiškos, ir savęs ieškojimo formos. Baigęs mokyklą niekada daugiau nebedrožinėjau. Liko rašymas. Niekada negalvojau apie siekį tapti rašytoju, o ir dabar negyvenu iš rašymo, tad toks ir rašytojas mėgėjas. Rašymas man labiau svarbus kaip procesas, kaip krantai mano minčių upėms, kad neišplaukčiau pernelyg plačiai į gyvenimo pievas ir neišdžiūčiau.
Primink knygas, dariusias Tau įtaką vaikystėje, paauglystėje, jaunystėje. Galbūt ir žmones, skatinusius ar raginusius skaityti arba… draudusius, prieštaravusius skaitymo džiaugsmui.
Knygos kaip maistas, reiktų vengti pusfabrikačių… Net gardžiausias patiekalas suteikia tik laikiną malonumą ir trumpalaikį energijos kiekį, tad po kurio laiko vėl būni alkanas. Neskaitau nuolat, tik tuomet, kai jaučių tokį poreikį. Paėmęs knygą perskaitau per dieną ar dvi. Būna, perskaitau vieną po kitos keturias, penkias knygas ir tuomet kokį pusmetį neskaitau nė vienos. Jei knyga nepatiko, nesikankinu, padedu į šoną. Būna, po kiek laiko vėl paimu ir lyg kitomis akimis sukremtu ją visą, o būna, kad taip ir nebe.

Darius Rekis (tarp Mariaus Kraptavičiaus ir Rasos Milerytės)
skaito pasaką Saulėtekio sodyboje, Ignalinoje. 2021 metų ruduo.
Fotografavo Vida Žukauskaitė
Nutinka, kad kūrinys koreliuoja su tuometine būsena, praduria kokią sielos opą ir išlaisvina daugiau nei tikiesi, tad tą akimirką atrodo, kad skaitei kažką nepaprasta, bet kitomis aplinkybėmis tai tiesiog geras literatūros kūrinys. Todėl abejoju, ar galiu išskirti knygas, kurios iš esmės būtų pakeitusios mano gyvenimą. Perskaitytos knygos kaip žmonės, kuriuos teko pažint – tiesiog tai yra dalis manęs ir mano gyvenimo.
Mano klasės auklėtojas, lietuvių kalbos mokytojas, poetas a. a. Stanislovas Aukselis buvo pirmas žmogus, kuris skaitė ir redagavo mano paaugliškus bandymus kurti. Savo paskaitomis ir asmenybe į vaikų literatūrą atvedė Klaipėdos universiteto lektorius a. a. Romualdas Skunčikas. Pirmą kartą pajusti savo knygos gimimą suteikė galimybę atsitiktinė pažintis su Klaipėdos leidyklos ,,Eglė“ direktoriumi, poetu, žurnalistu ir fotografu Antanu Stanevičiumi, kuris įkalbėjo parodyti turimus eilėraščius ir pats ėmėsi juos išleisti.
Daug atsitiktinumų. Atsitiktinai atverstų knygų ir sutiktų žmonių.
Kokią rinkaisi specialybę ir kas Tave įkvėpė rinktis kelią, susietą su edukologija? Kaip atrodytų Tavo įsivaizduojama gera mokykla?
Vaikystėje daug sirgau ir važinėjau po ligonines ir sanatorijas. Tik penktoje klasėje praleidęs vasarą prie jūros nustojau sirgti, tad rinkausi ne studijas, o miestą. Pagal pirminę profesiją esu pradinių klasių mokytojas, o šalia to dar etikos dalyko, socialinis pedagogas ir galiausiai edukologijos mokslų daktaras. Neplanavau tapti pedagogu, bet ir nesigailiu šiuo atsitiktinumu. Klaipėdoje atradau pedagogiką ir save. Per septyniolika metų, praleistų uostamiestyje, visa galva pasinėriau į miesto kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą. Mokiausi ne tik paskaitose. Mokiausi iš sutiktų žmonių, įvairiausių veiklų ir socialinių vaidmenų, kuriuos skyrė aplinkybės, tačiau mokytoju teko padirbėti tik grįžus į tėviškę.
Geriausia yra gyvenimo mokykla. Mokytojas nėra burtininkas, o mokymosi procesas yra sunkus darbas, kuriame tiek mokytojas, tiek mokinys turi dėti pastangų, kad abu augtų kaip asmenybės. Mokytojas ir mokinys abu yra: gyvi, jaučiantys, klystantys, besimokantys ir kuriantys vienas kitą ugdymo proceso lygiaverčiai dalyviai, kuriuos visą laiką veikia socialinė ir kultūrinė aplinka arba, kitaip tariant, nėra objektyvios formulės sėkmingam ugdymui, yra tik nuolatinės pastangos.
Kaip į Tavo pasaulį atlėkė kukiai ir gruzdžiai? Ar sieji savo rašymą vaikams su savo vaikyste, šeima, gimine, draugais? Ar dar rašysi vaikams?
Vaikams rašyti yra įdomu, nes tai auditorija, kuri nuoširdžiai tiki stebuklais ir neveidmainiauja, vertindama kūrinį. Jei nepatiko, tai taip ir pasakoma. Vaikas reiklus skaitytojas. Nėra lengva, bet labai įdomu rašyti vaikams, todėl kartas nuo karto prisėdu kažką parašyti. Rašau vaikams, nes kartais jaučiu poreikį prisiminti, ką reiškia žiūrėti į pasaulį vaiko akimis. Rašau ir dabar, tik ne visada pavyksta užbaigti ar tinkamai suredaguoti. Ne visada tai, ką parašau, sudomina leidyklas, o ir rašau ne taip jau daug ar dažnai.
Kaip ir visos mano istorijos vaikams ir jų personažai, kukiai gimė mano vaizduotėje. Patys manęs neklausę atėjo ir lėtai augo, kol patogiai įsitaisė, virtę knyga. Nežinau, kiek mano kuriami veikėjai atspindi realius asmenis, bet jei taip ir yra, tuomet tikrai kurdamas juos to nedarau sąmoningai.
Tavo kūryboje – ir slemas. Kaip panirai į šio žanro pasaulį, ką patiri, būdamas su kitais slemininkais? Ar įsilieja į Jūsų būrį jauni autoriai?
Slemą atradau atsitiktinai. Klaipėdoje jo nė nebuvo, todėl kurti, dalintis kūryba ir ateiti jos klausyti bei vertinti tapo eksperimentu, kurį prisimenu šiek tiek su nostalgija. Skaitydamas savo kūrybą scenoje nesijaučiu laisvai, tad slemas buvo iššūkis. Man patiko tai, kad slemas sukuria galimybę eilėraštį integruoti į renginio kūrybinę visumą, nes slemo renginys – vienas didelis perfomansas. Čia svarbūs visi: tiek eilėraštis, jo turinys, tiek poetas ir jo ekspresija, perteikiant savo kūrybą, tiek žiūrovai. Nėra pašalinių žmonių, visi sudaro renginio visumą, kuria bendrą atmosferą. Tai man patiko, todėl dažniau organizuodavau nei kurdavau slemą. Dabar tai priimu tiesiog kaip tam tikrą patirtį, kuri praplėtė mano akiratį.
Gyvenimas tolokai nuo Vilniaus… Kokie jo privalumai? Ir – ar patiri atskirtį? Ar ilgiesi didelių miestų?
Didžiausias privalumas – kiek lėtesnis gyvenimo tempas ir buvimas arčiau gamtos. Visgi kultūros prasme jaučiamas badas ir alkį malšinti tenka vykstant į didmiesčius. Nors dėl pandemijos daug labiau išmokome bendrauti ir net kurti ar organizuoti renginius virtualiai, man to nepakanka. Gyvendamas regione, jaučiu atskirtį. Net atvykęs gyvai į Klaipėdą miesto kultūriniame gyvenime jau esu labiau žiūrovas, nei dalyvis. Trumpalaikiai apsilankymai, dalyvavimas viename ar kitame renginyje neatstoja tikro kultūrinio vyksmo, kurį gali patirti gyvendamas ir nuolatos būdamas jo dalimi. Tampi tik svečias ir dėl to, manau, daug prarandi, nes prarandi ne tik malonumą, kurį duoda kultūrinis vyksmas, bet ir galimybę lygiaverčiai augti kaip kūrėjas. Tenka bėgti iš paskos, dėti daugiau pastangų siekiant tai kažkaip kompensuoti ir vis jausti, kad nespėji…
Ko linki lietuvių literatūrai, o ypač – vaikų literatūrai?
Linkiu drąsos ir unikalių idėjų. Taip pat, kad leidykloms labiau apsimokėtų leisti lietuvių autorių kūrinius nei versti užsienio.

Darius Rekis su kolegėmis Ona Jautake ir Daiva Molyte-
Lukauskiene. Ignalina, 2021 metų ruduo. Meno bangų nuotrauka