Gintarė Adomaitytė. Apie rašytoją, žinojusį, kaip pavogti mėnulį

Kornelis Makuszyńskis Tatruose.
Nuotrauka iš https://weekend.gazeta.pl/weekend/

Kažin, ar Lietuvoje liko žmonių, kurie prisimena Jackų ir Pliackų, tuos energingus dvynius? Tą 1958 metais Lietuvoje išleistą Korneliaus Makuszyńskio knygą „Dvejetas tokių, kur mėnulį pavogė“?

Be jokių abejonių, Jackus ir Pliackus yra šiokie tokie Selmos Lagerlöf aprašytojo Nilso giminaičiai. Rasime ir skirtumų. Nilsas, paverstas nykštuku, apskriejo ant žąsies Akos sparnų visą Švediją. Jackaus ir Pliackaus skrydis – kur kas trumpesnis: jiems Kornelis Makuszyńskis lėmė tik pelikanų porelę, o skriejo jie visai ne virš rašytojo tėvynės Lenkijos, o virš menamo įvairiausių siaubų nualinto krašto. Vienaip ar kitaip, bendrystės esama: ir Nilsas, ir dvyniai Jackus ir Pliackus yra padykę, neklusnūs berniokai, kuriuos į dorų žmonių pasaulį grąžinti gali tik kelionė – ilga, sudėtinga, pavojinga, kartais net per žiauri, jei prisiminsime, kad ir „Stebuklingosios Nilso kelionės“, ir „Dvejetas tokių, kur mėnulį pavogė“ visų pirma skirtos vaikams.

Bet štai jis, bene svarbiausias klausimas: kodėl man parūpo pasakoti apie Kornelį Makuszyńskį, Lietuvoje, tiesą sakant, ne tokį jau labai žinomą rašytoją?

Pirmasis atsakymas skambėtų taip: man visada patiko nupūsti dulkes nuo kadaise parašytų, senokai išleistų knygų – juk toks ir yra pasakojimas apie du mėnulio vagis. Atsimenu juos iš seniausių laikų. Labai jau patraukliai man skambėjo ta visa mėnuliena. Buvau visai maža, o mėnulio kaita žavėjausi taip, kaip žaviuosi dabar – kur kas labiau nei saulės spindesiu.

Antroji priežastis domėtis Makuszyńskiu yra ši: lietuviškai galime skaityti keturias šio autoriaus knygas. Be minėtos „Dvejetas tokių, kur mėnulį pavogė“ (vertė Jadvyga Kardelytė), priminsiu ir Rytės Janauskaitės verstas „Šėtonas iš septintos klasės“, „Sumaištis dėl Basios“, „Panelės Evos šėlionės“. Pastaroji pasirodė ne taip jau seniai. Man įdomu spėlioti, kiek ji ras Lietuvoje skaitytojų.

Ak, taip, yra ir trečioji priežastis. Juk Kornelis Makuszyńskis lankėsi Lietuvoje, ir ne kartą. Jo biografijoje ryškiomis raidėmis įrašytas Burbiškio dvaras ir iš jo kilusi dvarininkaitė Elena Baženskytė.

Tad lėtai, neskubėdami pažvelgsime į tą Burbiškį, šiuo metu Lietuvoje žinomą vietovę. Bet prieš tai keliaukime į Lvivą, puikų Ukrainos miestą, kur susipažino du studentai – jau žinomas literatas Kornelis ir dvarininkaitė Elena Baženskytė. Tuokėsi jiedu Varšuvoje – buvo 1908 metai.

***

Stryjaus mieste. Nuotrauka iš VLE

Kornelis Makuszyńskis (1884–1953) gimė ir augo Karpatų kalnų papėdėje, Stryjuje, tuometėje Austrijos Vengrijos imperijoje. Jo tėvas – imperijos atsargos karininkas, o mama, kaip daugelis to meto moterų, tiesiog mama ir žmona. Šeimoje – šešios dukros ir vienas sūnus, visų jauniausias Kornelis.

Pirmąjį eilėraštį, o veikiau satyrą, Kornelis sukūrė mokydamasis Stryjaus gimnazijoje. Tuo metu užšalo vandens telkiniai, bet gimnazijos kapelionas, grasindamas visomis Dievo bausmėmis, draudė įsirengti čiuožyklą. Kornelis atidžiai perskaitė visą mokiniams pritaikytą katalikišką lektūrą, bet Dievo bausmės už čiuožimą ant ledo nerado. Satyra buvo kandi, ironiška ir tokia populiari, kad ilgainiui atkeliavo į mokytojų rankas. Juokas per ašaras – taip biografai įvardina ne vieną Makuszyńskio gyvenimo etapą. Ir šį, mat iš gimnazijos jaunasis autorius buvo pašalintas.

Kornelis apsigyveno Peremyšlyje pas gimines, vertėsi privačiomis pamokomis, bet ir vėl… Pamilo sodininko dukrą, auksaplaukę pilkaakę Kazę, ir dėl jos dėmesio kovėsi dvikovoje. Abu priešininkai turėjo senovinius revolverius, prikimštus popieriaus, vinių ir dar kažkokio šlamšto. Šlamštas šlamštu, o priešininką Kornelis sužeidė, laimei, nesmarkiai. Tad ir vėl buvo iš gimnazijos pašalintas, bet tas pašalinimas suteikė daugiau džiaugsmo nei ašarų. Kornelis apsigyveno puikiajame mieste Lvive ir tuo labai džiaugėsi – juk visada buvo karštas literatūros ir teatro gerbėjas, o menų Lvive netrūko.

Pirmuosius savo eilėraščius spaudoje paskelbė būdamas šešiolikos. Atėjęs atsiimti honoraro, nustebino redakcijos darbuotojus: ar gali būti, kad autorius – toks jaunas?

Netrukus ėmė dirbti Lvivo redakcijose, domėtis ir literatūra, ir teatru. Vieną svarbiausių savo kūrinių parašė Lietuvoje, Burbiškyje. Tai – poema „Daina apie tėvynę“, dovanojusi ne tik skaitytojų simpatijas, bet ir Lenkijoje itin svarbią Valstybinę literatūros premiją.

O Burbiškio dvarui šlovę kūrė Kornelio svainis – Mykolas Baženskis jaunesnysis. Jo nereikėtų painioti su tėvu – Mykolu Baženskiu vyresniuoju.

Paminklas Adomui Mickevičiui Burbiškyje

Jei kartais aplankote Burbiškį (o lankomas jis dažniausiai pavasarį ar ankstyvą vasarą, kai žydi tulpės), tai matėte daugybę tiltelių, skulptūrų. Net paminklą Adomui Mickevičiui. Visa tai – jaunesniojo Mykolo Baženskio palikimas. Burbiškį jis valdė, puoselėjo ilgokai, iki pat sovietų okupacijos 1940 metais. Tik tada pasitraukė į Lenkiją.

Burbiškio dvaro istoriją išmanantys žmonės būtinai primins, kad čia lankėsi Lietuvai svarbios asmenybės – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Jonas Basanavičius, Petras Vileišis. Nieko keista, juk vienas Baženskių – Ignas – buvo vedęs Petro Vileišio dukrą.

Elenos Baženskytės likimas liūdnas. Ji mirė nuo džiovos 1926 metais. Po to Kornelis Makuszyńskis Lietuvos nebelankė. Vis dėlto jo knygose Lietuva šmėsteli. Į netoliese Vilniaus esantį dvarelį ieškoti durų vagies išvyksta šėtonas – Adasius Cisovskis, gydytojo sūnus, gausios šeimos vyriausias brolis, knygos „Šėtonas iš septintos klasės“ svarbiausias personažas.

Man gaila, kad ši knyga Lietuvoje pasirodė vėlokai – tik 2005 metais, gerokai vėliau nei savo tėvynėje. Buvo 1935 metai, o Makuszyńskis – jau žinomas rašytojas: poetas, humoristas, teatro apžvalgininkas, vaikų literatūros autorius. Varšuvietis, įsimylėjęs Zakopanės kalnuotą kraštą, bet ar tik jį?

***

1927 metais Kornelis vedė dainininkę Janiną Gluzinską, Lvivo medicinos profesoriaus Antono Gluzinkso dukrą. Jiedu gyveno Varšuvoje, vis aplankydami jiems svarbią Zakopanę. Tai tame krašte rašytojas padovanojo vietos jaunimui 1000 porų slidžių, ten įsteigė Makuszyńskio slidinėjimo taurę (varžybos tapo tradicinėmis ir vyksta iki šiol), ten inicijavo sanatorijos tuberkulioze sergantiems vaikams steigimą. Ten buvo žinomas, atpažįstamas, skaitomas, ten tapo Zakopanės garbės piliečiu.

Korneliaus Makuszyńskio gyvenimą griovė abu pasauliniai karai. Per pirmąjį su žmona Elena caro valdžios buvo ištremti į Rusiją, Kostromos guberniją, ir tik įtakingojo Mykolo Baženskio dėka iš ten išsigelbėjo.

Per Antrąjį pasaulinį karą, 1939 metais, sprogmuo sunaikino Makuszyńskių namus – pražuvo ne tik brangūs daiktai, bet ir svarbūs rankraščiai. Rašytojas dalyvavo garsiajame Varšuvos sukilime, o tuoj po jo skubiai išvyko į Krokuvą, vėliau – į lemtingąją Zakopanę, kur praleido visą likusį gyvenimą.

Atėjus komunistams palankiai valdžiai, tapo Lenkijos liaudies respublikoje nepageidaujamu rašytoju. Žinoma, rašė, bet jo knygų niekas nebeleido. „Panelės Evos šėlionės“ pasirodė tik 1957 metais. Buvo praėję ketveri metai po rašytojo mirties. Negaliu nutylėti sutapimo: tai metai, kai į pasaulį atkeliavau aš, galbūt jau lopšyje nusiteikusi tokias ir panašias knygas godžiai skaityti.

Svarbios premijos laureatui, garbės piliečiui Zakopanėje teko patirti skurdą. Jį kviesdavo į susitikimus, tačiau mylintys skaitytojai atsidėkoti galėjo tik maisto produktais – duona, kiaušiniais, sviestu.

***

O dabar stabtelkime ties keturiomis knygomis, kurias galime skaityti lietuviškai, pradėdami nuo tos, kuri Lenkijoje pasirodė pirmiausia.

Tai – 1928 metais išleista jau minėta „Dvejetas tokių, kur mėnulį pavogė“. Meluočiau, jei sakyčiau, kad vaikystėje ją perskaičiau visą. Anaiptol. Įsiminė tik pats pavadinimas. Bet skaičiau ją dabar, būdama net labai suaugusi.

Kokia tai graži, sklandi, gal net daininga pasaka-apysaka, kiek daug joje liūdesio ir noro keisti pasaulį. Kaip atveriamas skurdas, pyktis, nesutarimai ir nesusikalbėjimai. Pasaulis dalijamas į juodą ir baltą, ryškiai atskiriamas gėris su visa savo bejėgyste ir blogis, teikiantis personažams energijos. Vis dėlto blogiui rašytojas palieka galimybę keistis – taip nutinka dvyniams Jackui ir Pliackui, palikusiems vargstantį kaimą ir patraukusiems į neva geresnius kraštus laimės ieškoti.

Broliai Kaczyńskiai filme „Dvejetas tokių, kur mėnulį pavogė“
Nuotrauka iš https://gazetalubuska.pl

Susiradau ir filmą, sukurtą 1962 metais, sulaukusį daugybės naujų peržiūrų gerokai vėliau – 2010 metų rudenį, kai Rusijoje, prie Smolensko, nukrito Lenkijos lėktuvas. Juo skrido Lenkijos delegacija, joje – ir tos šalies prezidentas Lechas Kaczyńskis. Tai jis ir jo brolis dvynys Jaroslawas vaidino filme Jackų ir Pliackų – nenuoramas, norėjusius keisti pasaulį.

„Pabėgėliai visai užmiršo gimtąjį miestelį, užmiršo motiną. Žmogus, išėjęs iš namų svetur, tempia paskui save per visą pasaulį plonytį, nematomą siūlelį. Jo galas būna pririštas prie gimtojo namo durų, o siūlas vyniojasi iš širdies kaip iš raudono kamuoliuko. Kartais tik mirtis, labai liūdna mirtis tą purpurinį siūlą perkerpa. O tie berniukai nutraukė jį už savo namų slenksčio“, – rašo Makuszyńskis, matyt, apmąstydamas ir savo paties gyvenimą. Juk nebelankė ne tik savo žmonos tėviškės Burbiškio. Jis niekada net trumpam negrįžo į gimtąjį Stryjų.

Iš akių – ir iš širdies. Retsykiais mūsų namuose pasigirsdavo ši frazė, bet tariama ji būdavo taip liūdnai, kad savaime aiškėjo – viskas viskas tose širdyse likę, tik kad kojos retsykiais nenori paklusti ir žygiuoti į prarastus kraštus – ten, kur širdį dar labiau suskaus.

1937 metais Lenkijoje pasirodė net dvi Makuszyńskio knygos jaunimui – „Sumaištis dėl Basios“ ir „Šėtonas iš septintos klasės“.

Jau minėtasis posakis – juokas per ašaras – itin tinka knygai apie našlaitę Basią. Tekstas smagus, net juokingas, tik ne jo pradžia. „Šią apysaką, tokią tikrą kaip pavasaris ir tokią sklidiną džiugių šypsenų kaip giedra diena, turime – su nuoširdžiu širdies gailesčiu – pradėti skaudžių ir liūdnų įvykių prisiminimu“, – taip pradeda Makuszyńskis. Tiesą sakant, pirmieji įvykiai ne tik skaudūs, bet tragiški. Jauna moteris žūsta po traukiniu. Perone lieka jos dukra, trimetė Basia.

Tam vaikui reikės ilgokai keliauti iš rankų į rankas, iš namų į namus, kol ras tėvą, pražuvusį ekspedicijoje tolimuose kraštuose. Tėvą parsigabens, bet tada prasidės kita kelionė – ilgas ir sunkus kelias, perkeltine prasme. Paauglė Basia globos tėvą kaip vaiką, bandydama atlikti veik beviltišką darbą – padėti jam atgauti atmintį. Šioje knygoje galybė personažų, šaržuotų ir ironizuotų. Bet juk Makuszyńskis – teatro žinovas, o teatralai žino: tam, kurį ironizuoji, privalai jausti simpatiją.

„Žmogus-vampyras“ iš esmės buvo nelaimingas žmogus, ir dar teatro aktorius. <…> Teatre jam irgi nesisekė; jo nestandartinė išvaizda netiko garsiems teigiamiems herojams, visada pasižymintiems judesių kilnumu ir nuostabiu grožiu. <…> Jam buvo skiriami mažyčiai vaidmenys, bet būtinai kraugeriški; kadangi jo žvilgsnyje tūnojo mirtis, o balsas sklido kaip iš karsto. Jis vaidino visus plėšikus, žmogžudžius, banditus ir kitokius siaubūnus.“ Štai toks yra ponas Valickas – žmogus, atsivedęs į savo namus po Varšuvos stotį klaidžiojančią Basią, ugdęs ją iki savo mirties.

Šioje knygoje stebime Basios brandą, jos kaitą nuo mažos, kaprizingos padūkėlės, įgudusios manipuliatorės iki sąmoningos, pasiaukojančios dukters, o knygoje „Šėtonas iš septintos klasės“ patiriame kur kas trumpesnį laiką: tik mokslo metų pabaigą Varšuvos berniukų gimnazijoje ir vieną vasarą dvarelyje prie Vilniaus. Romantizuojantiems dvarus ir jų gyventojus, svarbi bus ši citata: „Dvi medinės kolonos prie įėjimo nenoriai laikė paklypusį stogelį. Atrodė, kad tas namas tik todėl neįgriūna į nepasotinamą ir viską užrausiančią žemę, kad jį palaiko vijoklių tankynė, apraizgiusi visas sienas ir bandanti uždengti langus. <…> Kambarėlis buvo mažytė filharmonija, nes jame viskas skleidė garsus: skaudžiu girgždesiu verkė spinta, cypė grindys, o krosnyje ūžavo vėjas.“

Štai tokioje vietovėje Adasius, dėl neapsakomos intuicijos, loginio mąstymo ir kitokių sugebėjimų pramintas šėtonu, istorijos mokytojo įkalbėtas pradės savo svarbiąją bylą: tyrimą, kodėl nežinomas nusikaltėlis iš kuklaus dvarelio nuolat vagia tai vienas, tai kitas duris. Tyrimas nukeldins į Napoleono laikus, primins merdinčią kariuomenę ir kadaise dvarelyje slaugytą prancūzą.

Ši knyga galėjo sulaukti tęsinio, bet rankraštis pražuvo karo metais. Makuszyńskis savo knygose neidealizuoja, negarbina nei dvarų, nei menininkų dirbtuvių, nei jų gyvenimų ar tarpusavio santykių. Jei kam nors vaidenasi, kad menininkai kadaise gyveno gerai, tai skaitykite Makuszyńskį. „Jūs esate pirmas dailininkas pasaulyje, prie kurio gali išgyventi šuo, nes lig tol dailininkų namuose iš bado gaišdavo musės.“ Taip mąsto šuo, tampantis vienu svarbiausių apysakos veikėjų. Jis nuolat krečia žmonėms nepatinkančius pokštus, vienintelė jo šeimininkė Eva suvokia, kad tas šuo – nepakeičiamas draugas. Apysaka yra realistinė, bet rašytojas leidžia sau smagintis, suteikdamas progą savo išmintį atskleisti ne tik žmonėms, bet ir šuniui.

Pats Makuszyńskis yra knygos personažas: į jo namus įsibrauna pašėlusi Eva, prašydama paramos: suderinti jos ir iš kelionės grįžtančio tėvo santykius.

Pagal šių laikų nuostatas tėvo elgesys tiesiog nusikalstamas. Tas našlys dukrą paauglę Evą palieka svetimų globai, nes jį šaukia pareiga: gelbėti Kinijos žmonių nuo choleros epidemijos. Anų laikų požiūriu jis – pasiaukojantis medikas, vertas kuo giliausios pagarbos.

Eva yra puiki derybininkė. Išgelbsti ją globojančią šeimą nuo skolų, pasirūpina merdinčia džiovininke bičiule, piršliauja jaunuoliams, kurie yra įsižiūrėję vienas kitą, bet nedrįsta tarti svarbiausių žodžių. Gudrauti, meluoti, apsimesti, koketuoti, pačiai susirasti globėjus, net pamokslauti – toks jos būdas, tokia lemtis.

„Dailininkas ir literatas – tai viena šeima, tad vienas kitam dalina dovanas, nors joks dailininkas per gyvenimą nėra perskaitę knygos, gautos iš rašytojo. Kartais ja pasikuria krosnį ar sviedžia į šunį“, – štai tokiomis ir panašiomis frazėmis švaistosi Eva, trykšdama neapsakoma energija.

***

Evą, Basią, Adamą, Jackų ir Pliackų galime ir pamatyti – Lenkijoje apie juos sukurtas ne vienas filmas, yra ir serialų, ir animacijos. Joje – bene populiariausi Makuszyńskio veikėjai, atėję iš knygų vaikams apie Oželį Matoleką, beždžionėlę Fiki Miki.

Kornelio Makuszyńskio muziejus Zakopanėje

Daugybę įdomių istorijų galime rasti Zakopanėje, Kornelio Makuszyńskio muziejuje, kurį po rašytojo mirties įkūrė jo našlė. O mirė rašytojas 1953 metais, liepos mėnesį.

Kornelis Makuszyńskis atgulė Zakopanės senosiose kapinėse šalia lietuvių rašytojo Jono Biliūno. Mūsų klasiko palaikai buvo grąžinti į Lietuvą, į gimtąjį Anykščių kraštą. Lenkų klasikas ilsisi toje žemėje, kurią mylėjo ir kurioje mylėjo jį.