Vieni šį žmogų gretina su Prometėju, antri su Kristupu Kolumbu, treti su Johanu Gutenbergu. Ketvirti jo sukurtą raštą poetiškai palygina su sniege paliekamais paukščio pėdsakais… Taip, tai prancūzų neregys Luji Brailis (Louis Braille) ir jo neregiams pasiūlytas šešių taškų brailio raštas. Ateinančiais metais minėsime dušimtąsias brailio rašto sukūrimo metines, tačiau jo žygis per pasaulį prasidėjo tik paskutiniaisiais XIX a. dešimtmečiais. Lietuvoje – dar vėliau, tiktai prieš šimtą metų.
Žmonės dažnai teiraujasi, ar sunku išmokti brailio raštą? Įgusti gerai skaityti – nelengva, reikia laiko ir pastangų, parašyti savo vardą ar kelių žodžių frazę galima išmokti per keletą minučių. Tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse knygų brailio raštu išleidžiama nedaug, bent jau dešimtimis kartų mažiau nei regintiesiems. Mūsų šalyje yra vos trys didesni centrai (leidyklomis juos vadinti nesiverčia liežuvis), leidžiantys literatūrą brailio raštu. Vienas jų – pačioje Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje (LASS). Apie šio centro šiemet išleistas šešias knygas norime papasakoti šiek tiek plačiau.
Ar bandėte kada nors nežiūrėdami, vien liesdami pirštais, atskirti liūtą nuo meškos, arklį nuo karvės, šunį nuo katino? Taip, brailio knygos irgi būna be paveikslėlių arba su paveikslėliais. Jie kildinami ant specialaus vakuuminio popieriaus, pirmiausia ant jo nupiešus atitinkamą paveikslėlį, o paskui jį kaitinant tam skirtu įrenginiu. Paveikslėlio linijos iškyla, tampa apčiuopiamos. Tai, kas reginčiam vaikui ar suaugusiajam akivaizdu, neregiui ne visada akivaizdu, todėl paveikslėlis tampa dar vienu, gana svarbiu, jį supančios tikrovės pažinimo šaltiniu. Selemono Paltanavičiaus „Šuniuko metai kaime“ ir lietuvių pasakos apie gyvūnus „Dangus griūva“ – dvi knygos, kuriose po neregio pirštais atgyja ne tik istorijos apie gyvūnus, bet ir patys gyvūnai – žvėrys, gyvuliai, paukščiai, žuvys.
Regintys vaikai išmoksta skaityti vieni, su tėveliais ar mokytojais. Nematantys vaikai paprastai tokios prabangos neturi, nes brailio rašto jų artimieji ar mokytojai dažniausiai nemoka ir neturi laiko jo mokytis. Norėdama palengvinti šį procesą, LASS pradėjo leisti knygas, kuriose greta brailio rašto pateikiamas ir tekstas reginčiųjų raštu –lapas vienaip, lapas kitaip. Šiemet išleistos dvi tokios knygos: jau minėta S. Paltanavičiaus „Šuniuko metai kaime“ ir Jen Marlin „Vėjo raiteliai. Beieškant raudonųjų arų“. Nesvarbu, kad vaikiškos, abi šios knygos pravers tiek vaikams, tiek ir suaugusiems, norintiems išmokti brailio rašto.
Keliaujančių į knygų šalį laukia daugybė netikėtumų, atradimų, įdomių, gal net šiurpių istorijų. Danielos Fišerovos, „Blogykla“ jaunąjį skaitytoją nukelia į blogiukų mokyklą -blogyklą – pasirodo, esama ir tokių! Blogyklos paskirtis – mokyti blogio, blogiukus padaryti dar blogesniais. Tik kas nutinka, jeigu tie blogiukai, užuot gadinę žmonėms gyvenimą, pasižymi ypač nepatraukliomis savybėmis – gerumu ir nuoširdumu?
Philippos Pearce knyga „Tomo vidurnakčio parkas“, nors parašyta praėjusio amžiaus viduryje, tarsi nužengusi iš XIX šimtmečio. Tetos namuose apsigyvenusį mažąjį Tomą, o su juo ir skaitytoją didžiulis švytuoklinis laikrodis, nelauktai mušdamas tryliktą vidurnakčio valandą, akimirksniu perkelia į kitą laiką ir kitą erdvę. Stebuklingame ir kartu kažkada tikrai buvusiame parke vyksta susitikimai su beveik prieš šimtą metų gyvenusiais žmonėmis, skleidžiasi jų istorijos.
Tae Keller, „Kaip sučiupti tigrą“ – tai kelionė į vaizduotės, būtų ir nebūtų istorijų, magijos pasaulį. Korėjiečių liaudies pasakos apie tigrus, apie žmogų, kuris dieną būna žmogumi, o naktį virsta tigru – nėra tiktai pasakos. Tyli azijietė mergaitė (sutrumpintai TAM) savyje turi atrasti tigrės prigimtį. Ji nėra tiktai moteris arba tiktai tigrė, ji – moters-tigrės vienovė. Tiktai savyje atradus šią vienovę, galima sučiupti tave persekiojančią tigrę, o gal… su ja susidraugauti!
Brailio raštas iš popierinių knygų, kurias aklieji skaito jau antras šimtmetis, vis dažniau persikelia į elektroninius įrenginius: brailio spausdintuvus, užrašines, brailio eilutes. Brailio eilutę galėtume laikyti akliesiems skirtu elektroninės knygų skaityklės atitikmeniu. Skirtumų yra – regintis žmogus skaityklėje mato visą knygos puslapį, neregys po savo pirštais skaito tik vieną brailio rašto eilutę, – tačiau jam nereikia su savimi nešiotis didelės brailio knygos. Visas minėtas, o taip pat ir ateityje LASS išleidžiamas knygas neregiams skirtu BRF pavidalu netrukus bus galima skaityti elektroniniais įrenginiais virtualioje bibliotekoje „Elvis“.
Projektą „Taškais išrašyta knygų šalis: vaikams ir jaunimui brailio raštu“ parėmė Lietuvos kultūros taryba.