Karpatuose. Fotografavo Leonardas Skirpstas
Ukrainiečių poezija Ignalinoje, Atgimimo gatvėje, sklido ramiai, girdimai, be perdėto triukšmo. Be pompastikos, be varinių dūdų ir maršų. Tai vyko 2022 metų kovo 10 dieną, nuo 11 iki 14 valandos. Bibliotekoje rinkosi žmonės, vienas paskui kitą sėdo prie mikrofono, skaitė tai, ką siūlė bibliotekininkės ar ką yra atradę, išsaugoję patys.
Šiaurės Atėnai, Literatūra ir menas, Metai kol kas nėra ir turbūt ilgokai nebus skaitomiausi Ignalinos leidiniai. O kaip pravertė, kaip padėjo, kokie reikalingi.
Vytauto Dekšnio, Mariaus Buroko, Vlado Braziūno, Jurgos Jasponytės, Saros Poison vertimai liejosi vienas paskui kitą. Jei sakyčiau, kad liejosi sklandžiai, meluočiau. Jutome, kaip stringa balsai, kaip nelengva nuryti gerklėje gumulą, bet juk ne skaitovų konkursas vyko, tik bandymai įsijausti, pažinti, galbūt stiprėti.
Man regis, dažniausiai buvo skaitomas klasikas Tarasas Ševčenka. O jei apie dabartinius – Olesia Mamčič, sakytum, taip neseniai viešėjusi Vilniuje, Dzūkų bibliotekoje.
Mes visi suprantame, kad nei menas, nei grožis šiuo metu neišgelbės pasaulio, o juk gelbsti, visada šiek tiek gelbsti, net jei skaitydami žmonės nesulaiko ašarų.
Podolės Kamenece. Fotografavo Leonardas Skirpstas
Belaukdami eilės prie mikrofono, aptarėme ir buitį. Mes dabar vis kalbame apie jas – druską ir sodą, apie pailgėjusias eiles parduotuvėse, o čia pat, po akimirkos – apie keliones į Ukrainą, apie lankytus miestus arba kitas vietas, į kurias nespėjome nuvažiuoti. Pasakojome vieni kitiems apie artimuosius, nepajėgiančius niekur eiti, nieko daryti, nerandančius sau vietos net ir jaukiuose namuose. Aš pati esu suirzusi, nepatenkinta, man reikia jėgų, kad neliečiau pykčio niekuo dėtam žmogui, tam, kuris arčiausiai.
,,Laisvės formulė“ – taip vadinasi knyga, kurią išverčiau iš rusų kalbos ir išsiunčiau leidyklai karo išvakarėse. Ta knyga ilgokai glūdės mano kompiuterio nuošaliame kampe, greičiausiai ji ten ilsėsis visada. Ir neskauda man, kad ji nepasirodys, ir visai negaila tų valandų, praleistų beieškiant tikslesnio žodžio. Pasitreniravau – ir tiek.
Knyga pasakoja apie mokyklą, apie tai, kaip gindamas užguitą mokinį, filologas skelia antausį sužvėrėjusiam kareivai, dėstančiam neva civilinę gynybą, o iš tikrųjų – karinį parengimą. Gal ir naudinga būtų knyga, atverianti tos šalies niuansus, bet palaukime, dar palaukime. Aš tik bandau įsivaizduoti knygos personažus abiturientus, tik spėlioju, kur dabar jie galėtų būti ar kitaip – kur jie šiuo metu yra.
Man neįtiko tos knygos pavadinimas. Lyg cheminis, netikras, iš laboratorijos. Neįtinka ir dabar. Bandžiau knygos kūrėją teisinti: mes čia gyvename laisvai, jie ten – kitaip, tad ir ieškojimai kitokie.
Bet laisvės formulė? Jos nėra.
Dažnai prisimenu keliones po Sibirą. Dažniausiai – Irkutsko žurnalistą, dar 1989 metais mums, lietuviams, kalbėjusį apie savo svajonę: štai išsivaduos Lietuva, o tada ims byrėti ir Rusija, ir bus sukurtos Jungtinės Sibiro valstijos, panašios į JAV.
Mano draugai stebisi, kodėl neina į gatves protesuoti Maskvos, Peterburgo žmonės. Man dar keisčiau, kad Sibiras, visada reiškęs panieką, kartais net neapykantą sostinei, nejuda. O deimatinė Sacha (dar vadinima Jakutija)? O derlingos Voronežo žemės?
O gal juda, gal jau bruzda, gal aš nežinau.
Dar vienas sutapimas. Karo išvakarėse skaičiau vieno ukrainiečių kilmės rašytojo prisiminimus. Vaikystė Kijeve, paskiau gyvenimas Odesoje, klajonės po pietų šalis, tada jau Rusijos nuošalybės, ilgainiui – ir jos sostinė. Mėgau to rašytojo lengvą stilių, romantikos pojūtį, jo simpatijas sovietų atstumtiesiems Aleksandrui Grinui, Marinai Cvetajevai, gebėjimą rašyti lyg ir apie nieką, tradicinių taisyklių nepaisymą.
Kijeve. Fotografavo Leonardas Skirpstas
Jį skaitydama visada naudojau įsivaizduojama sietą. Reikėjo iš tekstų kai ką, skirto ,,didžiajai šaliai“ nuberti, turėjau primerkti akis, kad matyčiau jo knygose vien tai, kas man rūpi, patinka.
Sietas tapo tankesnis. Labai tankus. Akys didesnės. Atidėjau tą rašytoją. Ilsisi lentynoje. Iš kur man žinoti – ilgam ar nelabai, visiems laikams ar tik metams, keliems.
Dabar nebereikia, dabar randu kitokių knygų. Po savaitės kitos MENO BANGOSE apie jas pasakosiu.
Noras skaityti grįžta. Bent tiek.