Fotografavo Ričardas Šileika.
Mindaugas Milašius – Montė. Agar. Eilėraščiai. Vilnius: „Raganų plaukai“, 2021. 134 p.
Poezija – literatūros žanras, kuriame toli gražu ne paskutinį vaidmenį atlieka žodžio plastika ir raidžių galimybė materializuotis ne vien naratyvo ribose. Paveikumą galima išgauti ritmika, garsų sąskambiais, žongliravimu reikšmių įvairialypiškumais. Tokių galimybių išdavoje dažnai užgimsta unikali eilėraščio erdvė, išsiveržusi iš juslėmis apčiuopiamos tikrovės rėmų. Nei tvirta, nei išsisklaidanti būtis. Želatininis būvis tarpinėje būsenoje, kurį tarsi sufleruoja Mindaugo Milašiaus – Montės eilėraščių rinkinio pavadinimas „Agar“ (2021 m. išleido „Raganų plaukai“).
Buities, mistikos, gamtos persipynimą atspindi jau pirmojo knygos eilėraščio „Simbiozė“ eilutės: „Alf Layla wa Layla / suvyniotas į tualetinio / popieriaus ritinius / kakistokratams su mels / vos nuodų prigimties / gėlėmis // tarp šešių / šešėlio kojų“ (p. 5). Kosmoso vienio potyris – būsena, kurios metu išnyksta daiktų prigimtis, laiko rėmai, trinama riba tarp tikrovės ir fikcijos. Rinkinio lyrinis subjektas tarytum išpažįsta save esant visumos dalimi: „Paukštis išles mano sėklą. Popiet / čiulbėjęs smilkinyje, šokinėjęs / po nuplikusią kaktą. Ir atsivers / toje kaktoje horizontai, aliejumi / tepti peizažai! Muselių buvo / sklidinos mano akys…“ (p. 23). Tiesa, pasaulis, kuriam norima priklausyti labiau pavaldus ne kasdienybės dėsniams, o paradoksalioms elementų sąveikoms. Nebūdingų savybių priskyrimas reiškiniams, objektų perkonstravimas, „ištraukimas“ iš įprasto konteksto pastebimas dažname rinkinio eilėraštyje („adau / debesuotas kojines // bėgantis jau / akmuo aš // sviestas / ant yrančio lango“ (p. 25) ar „šita / nemiga // baisesnė už sapną / kasnakt šimtarankį“ (p. 27).
Aplinkos stebėsena, gamtos objektų integravimas į eilėraščio įvaizdžių aibę – vienas iš ryškesnių knygos bruožų. Viena vertus, eilėraščio subjektas stebi aplinką tarsi be didesnės intencijos revoliucingai keisti, įtakoti joje vykstančius procesus, kita vertus, aiškiai juntamas individo – visumos ryšys pasireiškia tiek impresijos išreiškimu gamtos vaizdų pagalba („ištempus kaklą gulbė virš Neries / akiduobėn balta prasmenga / suaiksi suplaktos pakrantės“ (p. 31), tiek per gamtos / transcendencijos ribų nyksmą („ir keliasi mano sesuo nuo žolės / kasryt, suodžiais įtrintas – kasnykas“ (p. 35). Mitologijos – kasdienybės – gamtoje vykstančių procesų ryšį atskleidžia eilėraščių ciklų „Seno dainyno šukės“ ir „Agar“ minties šuolis nuo kasdieniško vaizdelio („miestelyje / prie parduotuvės / vargeta ir pūslės / gėrė alų“ (p. 41) iki mitinių būtybių invazijos į aplinką („Giltine, būvi be ugnies – / lakštingala / dalgės tau neplaka“ (p. 53). Sukuriama siurrealistinė erdvė, kurioje laikas tarytum išsisklaido po margaspalve įvaizdžių griūtimi. Šmėstelintys erotiniai motyvai dažnai mistifikuojami ir perkeliami į individo – aplinkos sąveikos jurisdikciją: „Lazdyno merga / Riešutus krūtimi / Žindo“ (p. 59) ar „…Tarsi norėjau daugiau / nei sėklos išsiliejimo, kai žiedlapiais / nosį lytėjai, – raiviausi / lyg kirmėlė ištikta / šokio priepuolio…“ (p. 71). Tuo dar labiau paryškinama nuojauta, jog rinkinio lyriniam subjektui itin svarbi yra integracija į aplinką, aktualizuojamas buvimas gamtos dalimi.
Eilėraščių raiškoje daug intertekstų, išnašų, nuorodų į kronikas, mitologiją, išnykusių tautų, civilizacijų kultūrą (gausu prūsų kultūros elementų), papročius, kalbą, pagonybės ritualus. Dėmesys ritmikai (yra rimuotų tekstų, o ir nerimuotuose ji stipriai juntama), žodžio skambesiui, erdvių ir laikmečių permaišymo dėka sukurta fantasmagorinė plotmė suteikia dažnam rinkinio eilėraščiui mistifikuoto užkalbėjimo atspalvių: „Vandens čiuožikas čiaužo akimi. / Ir krusteli akiduobėj nedrąsiai / sūrus akmuo, o siela nesuras jo. // Vandens čiuožikas čiaužo akimi / sudrėkusia – vyzdys mėlynarasis.“ (p. 19). Daiktų medžiagiškumo (materijos) pabrėžimas („Ir rūdija / skardos juokas / ant silikatinių / plytų tvoros“ (p. 21), vienas kitas šiurkštesnės raiškos elementas („senį bedantį“, spaudžiau šlapimo pūslę“, „sušiktas miestas“, „į krūpsinčią lo / jan čio šuns / išangę“ ir pan.) formuoja tvirto, iš sentimentalumo gniaužtų sprūstančio bylojimo įspūdį. Laužydamas eilutes, sujungdamas atskirus žodžius autorius išplečia kalbos galimybes ir prideda frazėms naujų prasminių tonų: „Tas siūlas per / ver tas per / Or / laivės kilpą – / išjūrosmėlio“ (p. 29) ar „…juk mie / gu kai pa / vargstu – o ša ša / masmanvėl / byloja – ši / ši taip ir at / šen kalbėčiau se / natvės su / laukęs su / menkęs į / menkę gi šį / ryt mielasis žmogaupa / ieškok nasruose tarp dan / tų man dar dar / blyk / sinčios druskos plombelės…“ (p. 97). Knygoje nemažai gamtos motyvų, tiesa, perkonstravimo, deformacijų, įprasto konteksto neigimo dėka ištrauktų iš agrarinio ar romantizuoto garbinimo pobūdžio: „ku / kuo ro / ku su gauk / mėlyną / jį / banginį / po vyšnia“ (p. 103). Eilėraščių žodynas praturtintas spalvingais, rečiau buityje naudojamais žodžiais ar frazėmis: vasnojo, žiezdras, išblėsinti, kaukaspenis ir pan. Tiesa, „sukramtytos“ minties ir neoromantinės poezijos mėgėjai rizikuoja pasiklysti tokioje (man imponuojančioje) erudicijos, skambesio ir eksperimento dermėje.
Mindaugo Milašiaus – Montės „Agar“ – išraiškinga knyga, į dienos šviesą ištraukianti poezijos gaivališkąją prigimtį ir praplečianti žodžio galimybių ribas. Žongliruojant raidžių skambesiais, reikšmių įvairiabriauniškumais, trinant realybės ir mistikos ribas (integruojant subjektą ne tik į patiriamą tikrovę, bet ir transcendentines plotmes) atskleidžiamas individo – aplinkos vienis. Sukuriama unikali, laiko matmenį ir materijos reikšmingumą blukinanti, įvaizdžių gausa ir įvairove pasižyminti eilėraščio erdvė, tvyranti tarp naratyvo ir užkalbėjimo, tarp daiktiškumo ir dvasių sferos. „Ežeras plieskia nakty, žiū / meldo vinis surūdijusi kyšo / bangoj – užmintum – pervertų / gomurį“ (p. 93), – žmogaus rankų darbo ir Kūrėjo valios santykį konstatuoja rinkinio lyrinis subjektas. Ir praauga žodis gomurį. Kiaurai.