… taigi, jei paklaustumėte manęs, ką geriausiai prisimenu iš savo jaunystės kelionių į Ukrainą, atsakyčiau: Dnieprą. Jo didybę ir ramybę, o kartais – pavojingą bangavimą.
Kelionių kadaise buvo daug. Akademinės valtys ir irklai tuo metu buvo svarbia mano gyvenimo dalimi. Kyjivas, Dnipras (tada šis miestas vadintas Dnepropetrovsku), varžybos, pergalės ir pralaimėjimai – tiek visko turiu prisiminti.
Būtent Kyjive laimėjome Olimpinių vilčių regatą. Nuo to laiko, išgirdus žodį viltis (kai kalbame apie mokinukus, apie dar nesubrendusius talentus, apie vunderkindus) mane ima ir baimė, ir juokas. Nieko olimpietiško net nebandžiau siekti, bet vandens jausmas išliko. Kai esi dideliuose vandenyse, kai valtis po judriu tiltu, kai pakeli galvą aukštyn – pasaulis tampa kitoks.
O žmonės? Ar buvo žmonių?
Buvo, bet su sportu tai beveik ir nesietina. Beveik. Kai laimėjusios tą svarbią regatą priplaukėme ir išsilaipinome ant tiltelio, prie manęs nuo tribūnų puolė mieli žmonės, tikri kyjiviečiai. Jie buvo toli nuo bet kokio sporto, labai toli, galbūt sportą net niekino, bet atėjo į Matvejevo įlanką palaikyti mūsų keturvietės, jaudinosi dėl Lietuvos.
Kaip juos radau? Man nereikėjo ieškoti. Tuos žmones rado mano vyresnė sesuo Dainora, tuo metu gyvenusi Kyjive. Mažosios sesutės statusas mane kiek nervino, bet kad tikrai: tie sesers draugai buvo kur kas labiau subrendę nei aš, daugiau skaitę, daugiau patyrę, kur kas drąsesni. Jiems nereikėjo pasakoti Lietuvos istorijos, skaudžių jos kampų. Jie viską suvokė patys.
O vėliau, keletą metų, mes nuolat vykdavome vieni pas kitus. Kyjiviečiai mielai glaudė mano kurso drauges, o ir jie patys netikėtai atlėkdavo į Lietuvą. Jei ką domina jų tautybė, nesunku atsakyti: žydai, ukrainiečiai, rusai.
Jei dar vėliau… Ryšiai, atrodę stiprūs, trūkinėjo. Retsykiais paskambini, gal parašai, dažnokai prisimeni, bet gyvenimas pasičiumpa ir bloškia į kitus miestus, pas kitokius žmones.
Tai buvo 1991 metais, tuoj po rugpjūčio pučo. Aš vėl vaikštinėjau po Kyjivą, ruošiau laidą Lietuvos televizijai. Štai tada ir pamačiau pirmąjį kartą tikrąsias Ukrainos vėliavas. Laida, matyt, seniausiai ištrinta, bet mano rašinys apie tą kelionę Šiaurės Atėnuose tebelikęs.
Boris Kheyfets – tai žmogus, su kuriuo ryšiai buvo stipriausi. Aviacijos mokslininkas tapo bedarbiu, kai tik pateikė prašymą išvykti iš sovietų sąjungos. Jau ir nežinau, kiek metų jis vertėsi privačiomis pamokomis, kol pagaliau ištrūko į laisvę, į Jungtines valstijas, į Filadelfiją. Bet 1991 metais jis lankė Kyjivą. Kaip anais laikais, taip ir tą kartą: nieko jam nereikėjo aiškinti nei apie Sausio 13, nei apie kitas dienas ar naktis. Kaip visada – žinojo pats.
O dabar, ką aš veikiu?
Meno bangos banguoja kaip bangavusios. Šiuo metu savo puslapiuose akcentuojame vaikų literatūrą, jos klodus. Juk visada, kiekvieną akimirką, kai nuotraukose žvelgiame į nemalonius mums veidus, kyla klausimas: kas tie žmonės buvo vaikystėje, kaip jie žaidė, kokias daineles dainavo, ką skaitė?
Ignalinos bibliotekoje paprašiau ukrainietiškų knygų, panirau į jas.
Kovo 10 dieną, 12 valandą, biblioteka kviečia į Ukrainos poetų skaitymus. Prie to kvietimo, prie iniciatyvos, prisidedame ir mes, MENO BANGOS.
Ateikite. Yra ką skaityti, yra apie ką kalbėti. Gal taps truputėlį šviesiau – bent kiek.