Esu Gabrielė. Labiausiai mėgstu stebėti kitus ir šifruoti jų gyvenimus, bandydama suvokti, kad kiekvienas žmogus turi savo mažus pasaulius ir kad visa tai liks paslaptyje. Galiu teigti, kad esu empatė ir todėl mėgstu žiūrėti į pasaulį kitaip. Mėgstu perteikti problemas bei gyvenimo įspūdžius žodžiais, kurie vėliau virsta eilėmis ir savotiškomis istorijomis, amžiams įstrigusiomis eilėraščių rėmuose.
Pati poezija tik prieš metus tapo mano gyvenimo dalimi. Prieš tai mokėdavau pasaulį stebėti tik per dailės prizmę, mano potėpiai virsdavo siurrealaus pasaulio vaizdiniu, kurį žiūrovas turėdavo išnarplioti. Bet dabar, susidraugavusi su žodžiais, leidžiu savo pasaulio įžvalgoms įgyti konkretumo, ko man nebuvo įmanoma padaryti, kai pirmą kartą paėmiau teptuką į savo rankas. Poezija pradėjo mano kūrybos atgimimą bei paskatino save perteikti per visai kitokia kūrybos terpę ir pajusti, kaip žodžiai gali tapti mano nauju širdies plakimu.
MENO BANGOS primena, kad Jaunųjų filologų konkurse (Kaunas, 2023 m.) Alytaus šv. Benedikto gimnazijos trečiaklasė Gabrielė Murzaitė pelnė II vietą. Sveikiname!
Pusnies valsas
minusinę temperatūrą skleidžia tavo širdis,
tebūnie – tai mano kaltė,
malkų nepakanka, briketų ir drožlių –
bent sugebėsiu sušildyti savo namus.
eime, šokime pusnies valsą.
pasidabinu šilko snaigėmis,
o tu ledo šukėmis,
kad spindėtum lyg nelabasis, nusileidęs iš dangaus.
šokam pusnies valsą basomis kojomis –
nešalta, nešalta, nešalta,
bet reikia užkopti ant spindulių suolo,
pasiekti žvaigždes, pasiekti tavo širdį.
šokant pusnies valsą kosmose,
saulė diriguoja žvaigždžių orkestrui,
pinasi mano kojos, bet tai nesvarbu –
gal ištirps tavo širdis,
gal ji ištirps per tavo odą.
ar tau visai nesvarbu, kas aš esu?
nemanyk, kad mane galėjo sukurti Prometėjas,
nulipdęs iš žemės po mūsų kojomis –
aš esu žvaigždžių esybė,
teoreminis dėsnis.
man nesvarbu, kad tavyje tvyro tyla,
esybės tavo neišsiaiškinsiu,
bet skambant mūsų valsui
suprasiu, ar tu dar vis atsimeni mane.
jungiam Didžiuosius Grįžulo Ratus,
sujungiam visus didžius žvaigždynus,
bet tavo akys krypsta žemyn –
atsikvošėk ir perprask mano mintis!
sudaužysiu tavo smegenis į šipulius,
sulaužysiu tavo pėdas ir priversiu tave kentėti,
jeigu taip tu mane šaldai.
nevertas esi mano pusnies šokio,
jeigu elgiesi kaip Diogenas –
neigiantis viską, kas yra gražu.
krisk iš šių žvaigždžių žemėn, kur tau ir lemta pasilikti.
stebėk, kaip atsiriša Didieji Grįžulo Ratai,
gal suprasi, kad tu šįkart kaltas –
gal suprasi, kad mano mintyse tau nebėra vietos.
Vilkė
Atsikeliu ankstyvą vasaros rytą prie upės.
Ką tik saulė pakilo, o ji jau degina mano baltą odą ir nudažo mano plaukus šviesia spalva.
Mano balta suknelė yra man per didelė, ant išaugimo,
O ant mano lūpų nudžiūvo vilkės pienas.
Vilkės dažnai nematau, vis iškeliavusi medžioklėn:
Pakyla ankstyvą rytą,
O sugrįžta tik žvaigždėm pakilus, kai aš būnu giliam vasaros miege.
Vilkė visąlaik buvo viena, kiek ją beprisimenu,
Man nepažiūri į akis,
Nenori užmegzti ryšio su gyviu,
Kuris gali ją tik nuvilti.
Ir stovi aukštai ant piliakalnio,
Ant akmeninio grindinio, kur kadaise stovėjo didinga pilis,
Lyg užimdama jos vietą.
Ir vis bandau ją pasiekti,
Vis bandau pasiekti didingą piliakalnio viršūnę,
kuri skiria mane nuo paslėptų legendų vaizdinių
ir vilkės šilumos.
Vilkė gali tik suteikti išgyvenimo viltį –
Pasotina, šildo naktį apglėbusi mane, kad nesušalčiau,
Bet vis palieka rytais,
Pati turiu atrasti norą išgyventi.
Vilkė leidžia man suprasti:
Ji yra vilkas, o vilkai visą laiką būna vieni.
Neturėčiau jos pieno lakti
Ir norėti ją pamatyti man nevalia.
Todėl mano suknelė yra ant išaugimo,
Todėl ir vis atsikeliu prie upės, kuria man lemta plaukti.
Saulė atšalo, mano plaukai tapo tamsūs,
O vilkės ne kvapo.
Paskendusi upės vandenyje,
Paskutinį kartą matau tą didingą piliakalnį –
Prakiūra dangus
Ir pro lietaus bagažą išgirstu liūdną vilkės kauksmą…
Laiškas vyrams, esantiems gatvėje
ir labiau šis laiškas bus kaip kritika tiems vyrams,
kurie žvelgia į jaunas mergaites ir truputį subrendusias merginas
su tokiu žvilgsniu, kuris kaukia:,,galiu jai viską pasakyti, ką tik noriu, nes visos moterys priklauso vyrams”
arba
,,šlykščiai su ja pakalbėsiu ir, jeigu ji įsižeis, pasakysiu: tai tik flirtavimas, mieloji.”
atsibodo man vyrai, esantys gatvėje, net pradedu mąstyti – gal tai mano kaltė, kad jie mąsto taip apie mane? gal tai mano apranga, makiažas, plaukai, netinkamas oras, išreiškiamas vienišumas stovint prie autobuso stotelės? gal visa tai mano kaltė?
neapsigaukit, taip mąsčiau prieš tai, kai susivokiau – tai jų kaltė.
pasakykit, kodėl tai gali būti mano 13-metės kaltė, kad netinkamai sėdėjau vasaros vakarą prie mokyklos ir prikibo prie manęs vyras,
kuris užmezgė su manimi neįprastą pokalbį ir vis artėjo,
artėjo,
artėjo
ir artėjo prie manęs.
baimė.
negaliu pasakyti jam nieko nemandagiai – vyrai agresyvūs, nes kitaip supyks ir užbadys mane.
nenoriu tapti statistika.
todėl raudonkepurė laibu balseliu ir kalbėjo su vilku.
,,labai gražiai atrodote, panele”
,,gal norėtumei supažindinti mane su savo draugėm, labai man reikia panelės”
,,norėčiau jas pasikviesti pas save ir [ ] ir [ ] ir [ ]…”
baisus ir graudus toks vyrų beviltiškumas.
bet raudonkepurė pabėgo savo dviračiu,
vilką išvadino visokiais negražiais vardais ir toliau tęsėsi gyvenimas.
tik vilkai vis dar gyveno gatvėje ir jie dar vis moka kalbėti:
,,mieloji, jūs gal esate turistė? nenorėtumėt nueiti į pasimatymą?”
,,turiu dar kartą apvažiuoti tave ir pasigrožėti tavo grožiu”
,,kitą kartą gal pasižiūrėk į veidrodį prieš išeidama iš namų, atrodai kaip kekšė”
…
graudu!
Nežinau, ar gerai susinaikinti dėl kūrybos, bet tai duoda priklausomybės jausmą
žiūrovui
Ateik tu pas mane vedama geismu,
su tokiu užsispyrimu, kuris padaro tave tikrą ir amžiną.
Nužudyk laimę, lyg nužudytum save,
sukurdamas tragediją savyje.
Tegul tave ta tragedija nukrečia
kaip vaikas, kratantis obelį rudenį
dėl saldžių kaimyno obuolių.
Lai obuolių sėklos tavyje užsimezga
suteikdamos tau naują viltį, prasmę ir tylą,
kurią tu nori užgesinti.
Tyla yra akinanti, juk ji tau sukelia skausmą,
tyla yra nejauki, ji atima iš tavęs pilnatvės jausmą,
tyla yra tuštuma, nes ji tave žudo,
todėl pildai tą tuštumą
geismais,
draugais,
ir gėlių auginimu (stengiuosi, bet jos vis vysta).
Trumpini naktis,
trumpini plaukus,
trumpini laiką iki savo gyvenimo epilogo.
Čia yra odė mano kūrybos gimimui ir mirčiai.
Todėl ateik pas mane ir suėsk viską, kas aš esu,
lai menas atima iš manęs viską,
gal tada pajusiu naują kūrybos smalą.
Susikurs nauja odė mano kūrybai ir galiausiai užgims nauja tragedija,
kuria žiūrovas pasimėgaus.
Todėl visi, kas stebi menininkų darbus,
t. y. žiūrovai, skaitytojai, mąstytojai arba net patys kūrėjai,
yra sadistai.
Vyresniosios dukros sindromas
Visą laiką man buvo skirta dėmesio,
Jo tiek daug būdavo,
kad ta meilė kondensavosi ant mano pečių
Ir lašėdavo nuo mano mažyčių rankyčių.
Visą laiką taip būdavo,
Bet turėjau tapti vyresniąja dukra
Ir staiga visas dėmesys dingo.
Visas dėmesys susitelkė į mano brolį –
Mažą kūdikėlį, kuris nulėmė mano likimą.
Bet kuo jis prasikalto?
Juk ne jo kaltė, kad šitaip atsitiko.
Taip ir gyvenau toliau,
Gyvenau vyresniosios sesers gyvenimą.
Nors ir man aštuoneri tebuvo,
Jau supratau, koks yra suaugusiųjų gyvenimas.
Vyresnėlės patiria tiek daug,
Tiek daug stengiasi dėl kitų,
Bet ar jos yra lepinamos taip,
Kaip pagrandukai?
Jaunesnieji vaikai nelyginant aukso kūdikiai –
nekalto prasidėjimo ženklas,
O vyresniosios dukros yra numetamos į šalį –
nieko naujo, nieko gražaus.
Jie gali būti neklaužados,
Jie gali būti bet kas,
O vyresnioji sesuo išlieka tik pavyzdys
Kaip vaikiško suaugusiojo žmogaus.
Forerio efektas: mano tęstinumas iki paskutinio skambučio
aš esu beribė, viską matanti būtybė,
man nereikia patapti šventa,
nereikia nukeliauti į dausas
ar pasiekti septintą pragaro ratą.
aš viską žinau, viską suprantu –
mano identitetui nėra ribų.
man nereikia žemiškųjų tradicijų pančių,
kad mano egzistencija būtų patvirtinta.
man nereikia vaikų, šeimos –
vistiek pasimiršta tie protėviai.
aš išliksiu amžina per savo meną.
aš tapsiu dalele savo artimųjų:
pro mano žodžius, pro mano vaizdinius, pro mano juoką.
tokiam mąstymui nėra esmės.
nėra prasmės ieškoti paaiškinimų mano žodžiams,
mano gyvenimui,
nes
gyvenimas – mano teatras,
aš esu duobėje tarp komedijos ir tragedijos,
o antagonistas – esu aš.
pati sukelsiu savo tragedija,
juk
žiaurios istorijos –gyvenimą padaro įdomesnį.
aš esu sava pražūtis ir atgimimas,
esu marionetė savo parašytoje istorijoje,
esu pavyzdinis reiškinys forerio efektui apibūdinti –
belaukiant savo paskutinio gyvenimo skambučio.