Vilijos Visockienės autoportretas su Flipu
Tyla ir gelmė – tokiais žodžiais prašosi įvardijama Dusetose gyvenančios Vilijos Visockienės asmenybė ir kūryba. Stebina ir stulbina Vilijos universalumas ir kūrybinių interesų plotis bei gylis – ji puikiai įvaldžiusi poetinį, literatūrinį žodį; meninės fotografijos, fotokoliažai ir cianotipijos sugulusios į vienetines meninės kūrybos knygas, laukiančias atskiro menotyrininkų įvertinimo. Taip pat Vilija tušu iliustravo šveicarų klasiko P. Bichselio apsakymų rinktinę „Vaikiškos istorijos“, o kartu su dusetiškiu fotomenininku Genadijumi Kovaliovu sukūrė albumą „Sartų haiku“. Jos popieriaus karpiniai atgyja animacijoje ar puošia užrašines, iliustruoja knygas… Matyt, įgimtas smalsumo genas gena Viliją ieškoti vis naujų išraiškos formų, ir štai parūpo išbandyti kūrybą pasitelkiant / pasikinkant / suvaldant vadinamojo dirbtinio intelekto (DI arba AI – artificial intelligence) galias. Kalbamės su Vilija apie šį naują kūrybinį žaidimą, jo galimybes ir ribas, apie jųdviejų kūrybinį duetą AŠAI.
Kada pirmą kartą pamatei dirbtinio intelekto kūrinius, kuo jie tave patraukė, kad parūpo pačiai išmėginti?
Vilijos Visockienės parodoje ,,Sartų legendos“
DI programos įsibėgėjo 2022 metų vasarą, o aš jas atradau šių metų pradžioje, tad įšokau į pirmąjį traukinį. Kai pamačiau fb plintančius DI sukurtus vaizdus, parūpo ir pačiai pamėginti, nes man visuomet patinka išbandyti technologines naujoves, ypač jei jos susijusios su fotografija. Šiuo metu dirbu su Midjourny – viena geriausių pasaulinių DI programų, kurios kuria vaizdus iš tekstinių aprašymų bei pateiktų jai nuotraukų.
Kas DI kūryboje labiausiai traukia, žavi? Netikėtumo efektas? Ar DI galimybės jau nuspėjamos, perprantamos?
Netikėtumo efektas čia aukštumoje! Be abejo, galima kontroliuoti idėją, stilių, vaizdo formatą – visa kita dažniausiai nenuspėjama. Skyrus tam daug laiko, gerai išmanant anglų kalbą, galima kontroliuoti žymiau daugiau, bet aš to nesiekiu, nebent noriu kažko labai konkretaus. Jei neliktų netikėtumo momento – tai neliktų ir pusės kūrybinio žavesio. Šios programos – lyg vaikystės kaleidoskopas, kad ir kiek jį sukiosi, niekada nesigaus tas pats paveikslėlis. Tai užburia, juk kūrėjas – tai neišaugęs iš vaikiškų svajonių ir susižavėjimo aplinkiniu pasauliu vaikas.
Kaip įvertintum, kiek šiuose kūriniuose Tavo, kūrėjos, „režisūros“, o kiek DI? Juk dabar naudoji savo nuotraukas… Kokius raktinius žodžius dažniausiai renkiesi (jei ne paslaptis)?
Sartų pakrantėj
Tą santykį sunku nusakyti, būna labai įvairiai. Vieni žmonės kuria ilgiausius tekstus, kiti tenkinasi keliais žodžiais. Nuo teksto ilgumo nepriklauso norimas rezultatas, atvirkščiai, DI susipainioja tarp prašytojo norų. Svarbiausia yra konkretumas, aiškumas, tikslumas. Turiu keletą žodžių, kurie lengviausiai leidžia išgauti, ko siekiu, bet neišduosiu :)Kita vertus, tai vieša paslaptis – Midjourny svetainėje viskas atvira, naudotojai mato vieni kitų darbus ir tekstus, gali naudotis jais. Tai trikdo, bet tokios ten taisyklės. Kitų bendrovių sukurtose DI programose žymiai daugiau privatumo.
Žiūrint į tai, kad sukūrėte judu su AI (kūrybinis duetas AŠAI), kyla įspūdis, tarsi programos ištekliai būtų tam tikra kolektyvinė pasąmonė, į kurią tu „užeini“ susapnuoti, pasisemti reginių, siužetų…
Kolektyvinė pasąmonė ten galinga – juk vaizdai generuojami iš milijardų jau sukurtų vaizdų! Jei paprastai, tai DI darbo principas toks – gavęs užduotį, jis ieško panašių vaizdų, juos surinkęs išardo į pikselius ir vėl sujungia, tad lygiai tokio paties vaizdo sukurti neįmanoma.
Iškilo daug problemų – tie milijardai vaizdų neatsirado iš niekur, jie sukurti konkrečių žmonių, darbai turi vandens ženklus, yra saugomi autorinių teisių. Vyksta teisiniai procesai tarp DI kuriančių bendrovių ir menininkų, kurie jaučiasi apvagiami. Tai sudėtingi, dar neišgryninti dalykai ir kol viskas kybo tarp dangaus ir žemės, DI vartotojai intensyviai generuoja savo vizijas, iš jų gimsta parodos, knygos, dizaino darbai, patys įvairiausi meniniai projektai.
DI ištekliai turbūt labai dideli – jis žino daugybę meno stilių, klasikinių kūrinių siužetų, išmano pasaulio meno istoriją, laikosi įvairių taisyklių derindamas spalvas, komponuodamas… Jis daug ko išmokytas. Vis dėlto drįsčiau teigti, kad AŠAI kūryboje labai daug Tavęs, Tavo stiliaus, Tavo vizijų… kaip pavyksta priversti AI paklusti?
Tobulinu savo jau seniai susikurtą stilių, naudodama savas nuotraukas, tarkim, „Sapnų“ seriją. Man labai įdomu, kaip juos pamato DI – tad sapnuojam su juo kartu.
Vaikystė
Midjourny labai daug kičinio grožio standartų, pritaikyto vidutiniam vartotojui. Tarkim, parašius žodį „moteris“, visad gausime nepriekaištingos išvaizdos modelį – jauną, liekną baltaodę. Tiesa, po truputį tai keičiasi, žmonės vaizduojami vis įvairesni, skirtingo sudėjimo, amžiaus, rasės.
Ko gero, įmanoma atpažinti, kad paveikslas, nuotrauka sukurta dirbtinio intelekto. Išsiduoda detalėmis (pvz., nemoka suskaičiuoti pirštų, dantų…), labai nudailina portretus… Ar bandai jį paprovokuoti, tarkim, užduodama keblesnes užduotis – metaforas, sudėtingesnius žodžių junginius? Ar paskui susikurtus piešinius dar apdoroji kitomis programomis?
Midjourny labai greitai tobulėja ir visa mažiau lieka klaidų. Neseniai paleistoje 5 versijoje pirštai gan dažnai suskaičiuojami teisingai, žmonių oda vis tikroviškesnė, žvilgsniai gyvesni, bet veiksmo scenose dar daug absurdiškų neatitikimų. Vis tik, taip sparčiai DI tobulėjant, neprireiks daug metų, kad neatskirtume tikro žmogaus nuo sukurto. Ko gero, jau ir dabar eilinis žmogus dažnai negalėtų atskirti.
Bandžiau įrašyti poezijos eilutes ir taip, DI sugeba jas įdomiai, savaip iliustruoti. Gautus rezultatus, jei reikia kažką pridėt, pakeist, patobulint, tvarkau „Photoshop“ programa ir taip susikuriu autentišką kūrinį.
Labai įdomus bandymas dirbti su senovinėmis nuotraukomis. Atrodo, kad galima persikelti į paralelinę realybę, bet labai realistišką realybę…
Senolė su šuniu
Šitas dalykas žavus – perkuriama istorija, atgyja mitologiniai, bibliniai, istoriniai personažai, jie atsiduria mūsų laike, ir mes patys bet kur galim „įsipaišyti“ tartum su laiko mašina keliaudami. Tai lavina vaizduotę, skatina domėtis istorija ir kultūra. Pati bandžiau sukurti Nojaus arką, „Paskutinę vakarienę“, „Pasaulio atsiradimą iš Chaoso“, Adomą ir Ievą, pasakas „Eglė žalčių karalienė“, „Broliai juodvarniais lakstantys“, „Laimės žiburys“.
Kartais būna juokingų situacijų – taisyklės draudžia DI generuoti nuogą žmogaus kūną ar smurto sceną, tačiau Adomą su Ieva jis dažnai sukuria nuogus, teikdamas pirmenybę tradicinėms vaizduojamojo meno klišėms, o ne savo kūrėjų valiai.
Galvoju apie pati terminą „artificial intelligence“ – gi tame žodyje „dirbtinis“ yra ir žodis „menas“ (art), tai, kas sukurta, taigi (gerąja prasme) padirbdinta, kas ne iš gamtos, kas (vis dėlto!) žmogaus proto ir rankų kūrinys! Ar turi įžvalgų šia tema?
Keistas tas darinys „dirbtinis menas“, juk visi žmogaus sukurti dalykai yra dirbtiniai ir pats DI tėra tik žmogaus sukurtas įrankis, padedantis mums kurti, lengvinantis darbus.
Pavasarinės bulvės
Plačiai paplito nuogąstavimai, kad jis atims iš menininkų duoną. Netikiu tuo, nes žmogui visada reikės rankomis sukurtų, medžiagiškų kūrinių. Lygiagrečiai gyvuos ir skaitmeniniai, kaip jau ir yra kelias dešimtis metų. Prisiminkime – tokie patys nuogąstavimai buvo ir fotografijos eros pradžioje, paskui – atsiradus kompiuterinėms redagavimo programoms.
Dar labai bijomasi, kad DI perims valdžią, nebeklausys žmogaus – bet ir tokiu atveju jis išliks žmogaus tvariniu. O čia jau vienas žingsnis iki minties – kieno mes patys esam kūriniai? Kas iš tiesų yra mus sukūręs Dievas? Gal DI kada nors padės atsakyt į šį, svarbiausią mums, klausimą…
Kalbino Indrė Klimkaitė
Vilijos darbus pasitelkus pagalbon dirbtinį intelektą galima pamatyti čia:
https://www.facebook.com/media/set/?set=a.5597026680373348&type=3
ir čia:
https://www.facebook.com/media/set/?set=a.5821935227882491&type=3