Rašytoja Daina Opolskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Dvylika ryškiausių knygų „Knygų gatvei 12“ – koks viliojąs ir sunkus uždavinys toks sąrašas!
Įsivaizduoju pasukanti į tokią gatvę – ji jauki, tyli ir graži, prieš akis mirgėte mirga knygų viršeliai. Nespėju akimis jų sučiupti, pamatyti, užfiksuoti. Tiek daug! Kiek per gyvenimą žmogus perskaito knygų? Kuri yra pirmoji ir… kuri paskutinė? O juk tokios būna, tokių esama. Bet tarp tos pirmosios ir paskutiniosios driekiasi ištisa asmeninė biblioteka, tos, kurioms buvo lemta patekti tau į rankas. Kaip gerai, kad lemta! Kas aš būčiau be jų, galvoju žingsniuodama šia gatve. Čia pat prisimenu kažkada kažkur skaičiusi apie berniuką (o gal tai buvo koks garsus rašytojas?), kuris norėjo perskaityti visas pasaulio knygas. Nuėjęs į biblioteką imdavo vieną po kitos iš lentynos nesirinkdamas ir kantriai atsidėjęs skaitė. Kol… nusviro rankos. Viena vertus dėl to, kad apskritai neįmanoma perskaityti visų pasaulio knygų, o kita vertus… ar toks skaitymas turi kokią nors prasmę? Juk godžiai ieškoti verta tik tų, kurios pačios pačios geriausios. Savo knygų.
Pagaliau žingsniuodama imu regėti jas, tas ypatingąsias, kurios vienaip ar kitaip palietė mane – itin jautriai ir giliai – gal bakstelėjo, niuktelėjo į paširdžius, gal sudavė stiprų smūgį, supurtė, o gal – tebekankina iki šiol.
1. Alex Aleksander Milne. „Mikės Pūkuotuko trobelė“
Tebus tai pirmoji knyga mano atrinktųjų sąraše. Jaučiu privalanti atiduoti jai duoklę. Kaipgi kitaip – juk ją man, dar nemokančiai skaityti, kiekvieną vakarą prieš miegą skaitė mama, o močiutė, kurios lova stovėjo tame pačiame kambaryje, klausė kartu su manimi. Svaigus vaikystės, namų ir artimų žmonių jausmas. Prisimenu viską – ir iliustracijas, ir viršelį, ir pačią knygą. O labiausiai – jos filosofišką, keistai įtraukiantį pasaulį. Mano mamą jis vargino, o man, kaip vaikui, „prigulė“, tiko, tapo savu. Negailestingai prašydavau kartoti ir kartoti, iš naujo skaityti jau žinomas knygos vietas. Jei rimčiau – dabar aiškiai suvokiu, kad „Mikės Pūkuotuko trobelėje“ jau tada mano vaikiška vaizduotė užčiuopė originaliai Milneʼo aprašytą kūrybos čia ir dabar procesą. Mikės Pūkuotuko ir Paršelio eilėraštukų nepamiršau iki šiol.
2. Catherine Paterson. „Smarkuolė Gilė Hopkins“
Unikali, nuostabi knyga. Lyg ir vaikams, bet labai ir suaugusiems. Netgi labiau. Net dabar, kai pasiilgstu, vėl ją pasiimu. Stebina jos talpumas, tirštumas – tiek daug autorės palikta už teksto, tiek daug reikia pačiam įskaityti, kad suvoktum tikruosius herojės jausmus. Labai stipri, labai paveiki knyga. Labai keičianti požiūrį į bendravimą su vaiku. Daug iš jos išmokau, daug ką permąsčiau skaitydama. Be abejo, kartų knyga, išliekančioji.
Charlotte Brontë (1850), portreto aut. George Richmond.
Nuotrauka iš Wikipedios
3. Charlotte Brontë. „Džeinė Eir“
Lydinti per gyvenimą knyga. Pažintis su ja prasidėjo labai anksti, per anksti – būnant vos septynerių, gal aštuonerių. Namuose ji atsirado pasiskolinta, nes labai norėjo perskaityti močiutė ir mama, mat tuo laiku rodė visų itin pamėgtą filmą apie Džeinę Eir. Močiutė su mama plūkdavosi daržuose, o knyga gulėjo padėta ant šaldytuvo. Ir viliojo mane. Perskaičiau ją anksčiau už jas abi, o paskui… skaičiau vėl ir vėl. Dar ir dar. Nežinau, kiek kartų iš viso esu ją perskaičiusi, gal kokį šimtą. Galėčiau cituoti net iš atminties – taip vingri sakinių sintaksė įsismelkė į smegenis. Beje, būta puikaus Marijos Kazlauskaitės ir Juozo Sabatavičiaus vertimo – sakiniai kone prustiški, lakūs, skambūs, dieviški! Dabar galiu pasakyti, kad „Džeinė Eir“ didele dalimi formavo mano kalbos jausmą, lengvai atpažįstu jos intonacijas ir savo pačios sakiniuose. Ir dar – niekaip nenuslėpsiu – užprogramavo tapti mokytoja.
4. „Stebuklingas ragas“ (anglų pasakos; serija „Pasaulio pasakos“)
Apskritai puiki visa toji serija, kas ją sumanė – žemai lenkiuosi. O „Stebuklingą ragą“, pamenu, išlošėme su kuponu kažkokioje loterijoje dar tais besibaigiančio sovietmečio laikais, kai knygos buvo deficitas. Labiausiai įsiminusios pasakos – „Katės kailelis“, „Ponas Foksas“ ir „Vitingtonas ir jo katė“. Pono Fokso, žudančio jaunas mergaites ir tempiančio jų kūnus į Kraujo kambarį, taip niekada ir nepamiršau. Siaubo elementai ir keistas melancholiškumas, glūdintis tose anglų pasakose, be abejo, stipriai audrino vaizduotę.
5. Ryūnosuke Akutagawa. „Miražas“
Japonija man tolima kaip Mėnulis, bet koks artimas pasirodė esąs jos rašytojas! Ilgai nesugebėjau ištarti nei vardo, nei pavardės. Bet jo apsakymus pamilau iš karto. Už teksto grynumą be jokios simuliacijos. Už autentišką pasakojimą. Už būsenų ir jausmų atpažinimą. Už tradiciją ir modernumą viename. Pagaliau – už gyvenimą kūryboje. Ryūnosukeʼė pasirinko savižudybę, būdamas vos trisdešimt penkerių, ir dėl ko – patikėjęs, kad už tai, ką parašė, geriau parašyti jau nesugebės!
6. Julio Cortazar. „Žaidimas baigtas“
Itin mėgstu trumpąją prozą, ją medžioju, jos ieškau. Cortazaras, žinoma, atliko savo darbą nepriekaištingai – „Žaidimas baigtas“ man tebėra trumposios prozos aukso fondas. O dar labiau dėl to, kad paskutinį knygos apsakymą, kuris taip ir vadinasi – „Žaidimas baigtas“ – skaitydama vėl ir vėl tebedūsauju, nes niekaip nepavyksta įminti Cortazaro ten užmintos mįslės. Neatsirakina. Kas, po galais, tame kūrinio tekste slypi? Iškvepiu ir dar kartą grįžtu atgal, vėl skaitau, dėlioju teksto užuominas kaip atskiras dalis. Žaidimas baigtas, murmu drąsindama save, jau baigtas. Ne, nebaigtas! Girdžiu juoką – griausmingą, džiaugsmingą – kaip smagu, kai skaitytojas taip kankinasi! Šelmis Cortazaras pats sudėliojo rinkinį, neatsitiktinai patį sudėtingiausią tekstą skaitytojui pateikdamas paskutinį kaip išbandymą. Skaitytojau, ar tu manęs vertas? Cortazarai, būk palaimintas!
7. Virginia Woolf. „Ponia Delovėj“
Dar ir dabar pamenu tą jausmą, kuris apėmė skaitant šią knygą. Jausmą, kurį patiri itin retai. Kad skaitai šedevrą. Iš tiesų – šedevrą, ir tas žodis man šiuo atveju ne per skambus. Kiekvienas sakinys, jo melodija, sintaksė, čia pat kurianti ir išauginanti nepamirštamus vaizdus, reginius. Geriausiai atminty išliko Klarisos irstymasis naktį valtimi ežere – su vyru, jam instintyviai suvokiant, kad gyvenimas verčiasi aukštyn kojom, kad dar nieko neįvyko, bet jis jau regi, kas greitu laiku įvyks. Apstulbino taip gerai atpažįstama nuojauta! O kur dar visi kiti smulkūs teksto brangakmeniai – Klarisos suknelės, gėlės, bateliai, Londono atmosfera. Šioje knygoje Virginia Woolf man pati tikriausia, kokia tik gali būti.
8. Michael Cunningam. „Tos valandos“
Kaip mane sužavėjo Woolf „Ponia Delovėj“, taip Cunningamą visiškai užvaldė pati Virginia Woolf. Jis pats tai prisipažino sėsdamas rašyti šią knygą. Atradau ją jaunystės metais ir mane, tuomet dar ne tiek daug perskaičiusią, abstulbino užmojis asmenybę paversti savo knygos heroje. Be kita ko, modernioji literatūra. Pirmas toks įkvėpimas. Cunningamas buvo pirmasis, atvėręs intertekstualumo magiją.
9. Louise Glück. „Viltinga ir skaisti naktis“
Amerikiečių poetė, 2020 metų Nobelio literatūros premijos laureatė, kuri man tapo itin reikšmingu atradimu. Ačiū Mariui Burokui ir Dominykui Norkūnui už šios poetės vertimus iš anglų kalbos. Iš dviejų išverstų knygų visgi renkuosi „Viltingą ir skaisčią naktį“, o ne „Laukinį vilkdalgį“, nors pastaroji lietuvių kalba išėjo pirmiau ir perskaičiau ją taip pat anksčiau. Bet būtent „Viltingoje ir skaisčioje naktyje“ mane dar labiau paveikė epinis eilėraščių pasaulis, ironiškai autorės perteiktas egzistencializmas ir, ko gero, tik sustiprino įsitikinimą, kad pati geriausia poezija jausmus atveria itin šykščiai, juos reikia atpažinti ir išsigvildenti kaip riešutus. Kitaip sakant – mėgavimasis, nuotykis, nuostaba, ekstazė ir dar daugiau.
Dovana Dainai Opolskaitei, būsimai rašytojai
10. Antanas Vaičiulaitis. „Valentina“
Pirmąkart perskaičiau 11-oje klasėje visiškai įklimpdama į tekstą. Meilė iš pirmo žvilgsnio. Nesuprato nei klasiokai, nei mokytoja – juk Vaičiulaitis toks nepatogus skaityti, daugiabriaunis, giliai estetiškas. „Valentina“ man atvėrė kitokią lietuvių prozą – kai buities realizmą apkrinta liepžiedžiai, kitokį – jautraus, intelektualaus – herojaus tipą. Labiausiai žavėjausi smulkmenomis ir detalėmis, kurias ligi šiol esu išsaugojusi atmintyje: mėlyni drugeliai, „balti ir saulėti“ akmenys, blykčiojantys gandrų gūžiai saulėje. O tais mokykliniais metais tiesiog svaigau romano tekstu, svajojau kada nors turėti savo „Valentiną“ – tik neįmanoma buvo gauti nusipirkti. Bet gavau – padovanojo lietuvių kalbos mokytoja. Parvežė iš Vilniaus. Tą knygą su jos dedikacija tebeturiu iki šiol.
11. George Sand. „Fadetė“
Svarbi paauglystės knyga. Turbūt atrasta tuo metu, kai labiausiai jos reikėjo. Paaugliams ir jaunimui skirtų knygų buvo mažai arba jos buvo įsismelkusios, susitapatinusios su suaugusiųjų literatūra, o čia – toks gaivališkai stiprus, jausmus audrinantis romanas! Truputį Pelenės istorija, bet tai nesvarbu, turint omeny gerai sukaltą tvirtą vertybinį pagrindą. Po jo bandžiau skaityti ir kitus Sand romanus, bet daugiau nė vienas nebuvo toks paveikus.
12. Astrid Lindgren. „Rasmusas klajūnas“
Sakoma, kad kiekvienas turi savąją Lindgren knyga. Manoji – „Rasmusas klajūnas“. Neveltui apdovanota Anderseno medaliu. Skaičiau paauglystėje, vėliau – ligoninėje laukdamasi dukters. Pasiėmiau ten tą knygą. Žinau, kad dabar jos namuose nebėra, Rasmusas vėl išėjęs į kelią, klajoja, mat netyčia išvydau ją filologų bendrabučio kambario knygų lentynėlėje. „Iš kur ji čia?“ – nustebau. „Taigi pasiėmiau išvažiuodama iš namų. O ką – negaliu?“
MENO BANGŲ projektą KNYGŲ GATVĖ IR SKERSGATVIAI iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
