Rasa Milerytė. Geriausias būdas susigadinti akis

Poetė Rasa Milerytė. Asmeninio albumo nuotrauka

Be abejo, žinote tą jausmą, kai knyga tokia įdomi, jog norisi kuo greičiau sužinoti pabaigą, bet kartu – skaitymo malonumas toks didelis, kad norisi kuo ilgiau jį pratęsti ir skaityti lėtai lėtai. Man taip buvo su beveik visomis vaikystės knygomis. Dabar pojūčiai nebe tokie aštrūs ir šis jausmas vis retesnis, bet vis dar pasitaiko. Skaityti pradėjau anksti, dar nemokėdama rašyti, knygų personažai buvo geriausi mano draugai, kalbėdavausi su jais, o kartais įsivaizduodavau esanti kokia Poliana, Anė ar Madikė. Daugelis į šį sąrašą patekusių knygų – vaikystės skaitymai, tik pora iš suaugėliško gyvenimo. Siūlydama „Meno bangoms“ šią rubriką nenutuokiau, kaip sunku išrinkti tik dvylika knygų. Jei būčiau žinojusi, „Knygų gatvės 12“ turbūt nebūtų. Bet šią akimirką, kai dvyliktukas jau parengtas, o aš rašau įžangą, džiaugiuosi, kad priėmiau Gintarės Adomaitytės mestą iššūkį ir suprojektavau savo gatvę su dvylika namų. Vaikystėje skaitydavau dažniausiai prie blausios stalinės lempelės, taip susigadinau akis, bet visai nenusimenu – nėra geresnio būdo susigadinti akis, nei skaitant geras knygas.

Eleanor H. Porter – „Poliana“. Skaičiau ją būdama ketvirtoje klasėje. Skaičiau labai išdidžiai – ne prie stalo ar susiraičiusi kokiame jaukiam kamputy, o vaikščiodama pagrindiniu kaimo keliu pirmyn atgal. Maniau, kad skaitymas – pasididžiavimo vertas užsiėmimas, ir norėjau, jog visi kaimynai matytų – štai, auga skaitantis žmogus. Tai nebuvo mano pirmoji knyga, tačiau pirmoji, kurią bibliotekoje išsirinkau savarankiškai. „Poliana“ man padarė didelę įtaką – net praėjus nesuskaičiuojamai daug metų po šios knygos, stengiuosi visur įžvelgti ką nors džiugaus.
Būsimoji skaitytoja Rasa fotoateljė laukia, kol išskris paukštukas, ir iš
baimės verkia.
Asmeninio albumo nuotrauka

Lucy Maud Montgomery – „Anė iš Žaliastogių“. Pirmiausia buvo animacinis filmukas. Klaikiai nemėgau ankstyvais rytais keltis į mokyklą, tiksliau – būti žadinama į mokyklą, bet savaitgaliais, kai rodydavo šį filmuką, atsikeldavau be jokio vargo. Neabejoju, kad jei esama visatos, kur gyvena knygų personažai, tai Poliana ir Anė ten yra geriausios draugės. Knygų gatvėje jų namai stovėtų vienas šalia kito ir kasryt juodvi pasimojuotų pro langą ar tvorą. Tikiuosi, manyje yra truputį Anės.
Donaldas Kajokas – „Lapkritis veidrodyje“. Tai irgi nebuvo pirmoji skaityta knyga, bet skaičiau ją anksčiau nei „Polianą“. Turbūt buvau tik ką išmokusi skaityti (su rašyba man ilgai buvo sudėtinga, o štai skaityti išmokau turbūt dar prieš pirmą klasę). Šioji knyga, panašu, buvo ir mano pirmasis „rašybos sąsiuvinis“, mat tame egzemplioriuje, kuris nuo vaikystės buvo namų knygų lentynoje, pilna rašikliu išvedžiotų kažkokių keistų hieroglifų. Na, šios knygos bent jau nesukarpiau, kaip nutiko su, pavyzdžiui, „Zuikiu Puikiu“. Žinoma, nieko tuose eilėraščiuose nesupratau, bet buvo taip gražu, kad skaičiau ir skaičiau, ir skaičiau, kol bene visus išmokau mintinai. Ir kažkas iš jų taip stipriai įsirėžė į pasąmonę, kad poezija tapo gyvenimo pamatu.
Maksym Kryvcov – „Eilėraščiai iš šaudymo angos“. Paskutiniu metu tai labiausiai sukrėtusi knyga. Skaitydama virpėjau, verkiau iš pykčio ir beviltiškumo, naktimis sapnavau košmarus – tokius, kad po poros naktų jau bijodavau užmigti. Ne tik gera poezija, bet ir stiprus liudijimas, kas iš tiesų yra karas. Poetas M. Kryvcovas žuvo 2024 m. sausio 7 d. fronte, kovodamas už Ukrainos laisvę. Tuo metu jam buvo 33-eji. Knygą išleido „Baziliskas“.
Viktor E. Frankl – „Žmogus ieško prasmės“. Retai kliaujuosi rekomendacijomis, bet tąsyk pasiklioviau. Žmogus, rekomendavęs šią knygą, sakė, kad paskui viskas bus geriau. Ir buvo. V. E. Franklis – žydas, kalėjo koncentracijos stovykloje, ten ir pradėjo formuotis šios knygos pamatai. Išgyveno. Tikėjo, kad net ir sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis kančia turi prasmę. Šis įsitikinimas įkvėpė sukurti logoterapijos metodą. Holokaustas – vienas iš istorijos epizodų, dėl kurių man skauda labiausiai. Nesu visai tikra, bet gali būti, kad kaip tik ši knyga paskatino šia tema domėtis plačiau.
Platonas – „Puota, arba Apie meilę“. Puotos, žinoma, smagu, bet šiuo atveju aktualiau ta dalis, kur „apie meilę“.
Sam McBratney – „Ar žinai, kaip aš tave myliu?“. Labai paprasta pasakaitė, bet kokio gylio!
Gendrutis Morkūnas – „Grįžimo istorija“. Skaitant šią knygą susidaro įspūdis, kad pats autorius istoriją pasakotų tyliai tyliai. O kai kas nors kalba tyliai, negali neįtempti klausos – išgirsti atrodo dar svarbiau. Norėčiau, kad viskas būtų kitaip ir Gendrutis Morkūnas galėtų parašyti dar daugybę knygų.
Ulf Stark – „Tegu baltieji lokiai šoka“. Argi po tiek metų prisiminsiu, kodėl anuomet skaičiau ir skaičiau šią knygą? Turbūt tai buvo dažniausiai iš bibliotekos imama knyga. Ir kaip gaila būdavo perskaičius grąžinti atgal. Matyt, atminties spraga – ženklas, kad reikia vėl ją perskaityti.
Katherine Paterson – „Smarkuolė Gilė Hopkins“. Visos knygos iš „Paauglių literatūros serijos 10+“ yra tarsi mano kūno (net nesakau „sielos“) dalis. „Smarkuolė Gilė Hopkins“ buvo (yra) knyga, be kurios kasdienis funkcionavimas būtų kur kas sudėtingesnis. Įdomu, kaip Gilė gyvena šiandien. Turbūt irgi atėjo metas ją aplankyti. Beje, vaikystėje skaitydavau dažniausiai nuėjusi miegoti, prie neryškios stalinės lempos, mamai žadėdama, kad dar vienas puslapis ir viskas. Jokios abejonės – būtent šios serijos knygos prisidėjo prie to, kad šiandien be akinių mažai ką tematyčiau.
Bram Stoker – „Drakula“. Tai nebuvo mane esmingai keitusi, ugdžiusi knyga, bet ak, kaip aš ją skaičiau! Turbūt pirmą sykį patyriau, kas yra tikras siaubas. Toks, kuris įsigraužia į kaulus ir nebeleidžia ramiai gyventi. Aš – aštuntokė ar devintokė, reikli lietuvių kalbos mokytoja užduoda per rudens atostogas perskaityti knygą. Turbūt jaučiuosi ganėtinai suaugusi, tad bibliotekoje praeinu vaikų ir paauglių knygų lentynas ir ranka tiesiasi link „Drakulos“. Skaitau vakarais, tada tai buvo pats tinkamiausias laikas skaityti. Skaitau ir jau visai įsinaktėja. Reikia nueiti atsigerti vandens arba ruoštis miegoti. Taigi – išeinu iš kambario, neatsisukdama įkišu ranką atgal ir nuspaudžiu šviesos jungiklį. Tamsiu koridoriumi einu užsimerkusi, kad tik nepamatyčiau vampyro. Vengiu žiūrėti į langus – juk už lango jis gali tykoti manęs. Ir, tvirtai tikėdama, kad vampyras neįeis į kambarį, kol nepakviesiu, vis kartoju sau: „Tik nesugalvok patikrinti, ar tai veikia, tik, vedina smalsumo, nepakviesk.“ Daugelį vaikystės knygų skaitydavau po kelis kartus, bet prie „Drakulos“ dar ir dabar nedrįstu sugrįžti.
Ne konkreti knyga, o liaudies pasakos, kurias sekdavo seneliai. Vakarais sutemus įsitaisydavome tamsiam kambary, pro durų plyšį sklisdavo blausi šviesa nuo kitam kambary kūrenamo pečiaus, ir prasidėdavo. Močiutė ir senelis pakaitomis sekdavo pasakas, kartais jas pakeisdavo dainos. Manau, dėl jų, dėl tų vaikystės pasakų, ir užaugau visai pakenčiamu žmogumi.