Daiva Molytė-Lukauskienė Juodkrantėje
Tai tarsi 12 nutikimų. 12 – visas knygas noriu turėti. Jos klaidžioja po mano namus. Kartais pagarbiai išsirikiuoja svetainėje, knygų lentynose, kartais slepiasi dėžėse, darbo kambaryje ar paslaptingoje spintoje. Jos pasakoja apie vaikystę, paauglystę, dailę, atskleisdamos daugybę paslapčių.
Knygos, su kuriomis augau aš ir augo mano vaikai. Gal jiems skaitydavau tas knygas, kurias pati norėjau perskaityti, o gal rinkdavausi pagal iliustracijas, specialistų rekomendacijas.
Pamenu, sykį važiavau į Vilniaus knygų mugę, dukra tuo metu mokėsi pradinėje klasėje. Ji labai aiškiai įvardino dvi vaikiškas knygeles, kurias turėjau nupirkti. Tai buvo komiksų knygelės apie peliukus. Prisipažinsiu: jos man nepatiko, bet nupirkau, pavarčiau ir pamaniau – lai skaito, nes yra ir tokia literatūra.
O aš šią akimirką išdėliosiu knygas taip:
1. „Sigutė“: lietuvių liaudies pasaka, iliustracijos Aspazijos Surgailienės. Mintinai mokėjau šią pasaką.
„Kitą sykį buvo brolis ir sesuo Sigutė, labai graži mergaitė. Juodu turėjo pamotę Žiežulą, bet nežinojo ją esant ragana…“ – it žirnius drąsiai ir garsiai išbėriau mokytojui antroje klasėje, o šis klausydamas tik pečiais gūžtelėjo, mat nesitikėjo, kad galiu mokėti visą kūrinį mintinai. Ir šiandien regiu nuostabą jo veide. Knygą vartydavau dažnai, patiko išraiškingai dekoratyvios Aspazijos Surgailienės iliustracijos. Knyga išleista 1967 m. Tais metais aš gimiau.
2. Martynas Vainilaitis – „Mano volungėlė“, iliustravo Laima Barisaitė.
Mano mama turėjo šią knygą su autoriaus autografu. Kai gimė mano sūnus, poetas džiugindavo ir jį naujausiomis knygelėmis. Pažintis ir ilgametė bičiulystė su M.Vainilaičiu ir jo šeima paliko neišdildomus įspūdžius ir meilę visoms jo knygoms.
3. Rėjus Bredberis – „Pradžios pabaiga“. Mokslinės fantastikos knyga. Sudomino apsakymas „Sirena“. Žvelgiu į praeitį. 1989-ųjų metų naktį, pasislėpusi po antklode (tėvai neleisdavo ilgai vakaroti) ir šviesdama žibintuvėliu į šios knygos puslapius nė nepagalvojau, kad kada nors gyvensiu prie jūros, Nidoje, tarp vandenų, kad stebėsiu švyturį dieną ir naktį. Kad rašytojo sukurta, sugalvota istorija taip realistiškai priartės prie manęs.
4. Judita Vaičiūnaitė – „Nemigos aitvaras“,dailininkas Rimtautas Gibavičius. Knyga, su kuria nenorėjau skirtis daugybę metų. Skaitydavau ją namuose ir kelionėse.
5. Herbertas Beckeris – „Kalligraphie ABC: Die Kunst des schönen schreibens“.
Tarytum paprasta knyga apie raštą, detaliai mokanti šrifto meno, bet ją vartydama, kas kartą pasitikslinu savo kaligrafijos žinias ir keliauju tolyn.
6. Ričardas Oldingtonas – „Visi žmonės priešai“. Suintrigavo knygos pavadinimas. Ją skaitydama norėjau surasti atsakymą, ar tikrai visi žmonės yra PRIEŠAI. Kartais sugrįžtu prie šio klausimo. Bet vėlesniais metais, atsivertusi šią knygą, padėjau atgal į lentyną. Ji nebuvo aktuali kaip tą sykį, kai skaičiau ją pirmą kartą paauglystėje.
7. Rolandas Rastauskas – „Vienišos vėliavos“, apipavidalino Kazimieras Paškauskas.
Atsiverti ir nuo pirmojo iki paskutinio puslapio perskaitai. Tarsi geras vynas, kurį gurkšnoji iš krištolinės taurės.
8. Sigitas Geda – „Aukso karietaitė“, iliustravo Rimantas Rolia.
„+ Justas + Veronika +++ (penktame aukšte groja ARMONIKA.)“ Prisimenu ir kvatoju. Tą sykį poetas paskambino ir paklausė, ką veikia mano dešimtmetis sūnus Justas. Pasakiau, kad išėjo pas kaimynų mergaitę, kuri gyvena penktame aukšte. „Oi, palauk, pritildysiu radiją, garsiai groja armonika“, – atskriejo poeto žodžiai. Tuo metu kalbėjomės laidiniu telefonu.
9. Frydrichas Nyčė – „Štai taip Zaratustra kalbėjo: knyga visiems ir niekam“. Skaičiau senąjį leidimą, kurį gavau dirbdama Maironio lietuvių literatūros muziejuje.
10. Beatričė Poter – „Pasaka apie triušį Petriuką“. Šios rašytojos ir iliustruotojos kūrybą vaikams pamilau keliaudama po Angliją su kolegomis iš IBBY, apsilankiusi tose vietose, kur gyveno ir kūrė autorė.
11. Hansas Kristianas Andersenas – „Sniego karalienė“, iliustravo Vladyslavas Erko.
Vos tik pamačiusi knygą, susižavėjau Ukrainos grafiko Vladyslavo Erko iliustracijomis. Nuo viršelio žvelgė graži, bet šalta karalienė, glėbyje laikanti berniuką. Realistiškas žvilgsnis ir stilizuoti ornamentai ant jos prabangių drabužių.
Kas kartą versdama puslapį po puslapio, lėtai skaitau pasakas ir įdėmiai žiūriu į iliustracijas, kuriose kalba kiekvienas milimetras. Iliustracijos – tarsi raidės, iš kurių susideda žodžiai ir pabyra siužetas. Juk gera knyga – tai visuma, tekstas ir vaizdas. Tai žodžio ir vaizdo sintezė, tai popierius, tekstūros, faktūros ir aibė įvairiausių atradimų, kurių skaitytojas kartais nepastebi, bet pajunta magišką kūrinio galią.
Daiva Molytė
12. „Šventųjų gyvenimai“.
O Milvydos kaime, mamos gimtinėje, diedukas Petras Pilinka-Šiškevičius skaitydavo mums seną, storą, nugeltusiais lapais knygą „Šventųjų gyvenimai“, išleistą Tilžėje 1904 m. Šią knygą paveldėjau iš senelių. Ji padėta garbingiausioje vietoje.
Projektą KNYGŲ GATVĖ IR SKERSGATVIAI iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
