Aktorius Eimantas Pakalka
Neklauskit teatro vardo… Teatras – tai įspūdis, magija, laisvė, gylis, pamišimas, dovana, stebuklas
Vienam prireikia viso gyvenimo ir kalno darbų, kad taptų matomas ir atpažįstamas. Kitą, žiūrėk, Aukščiausiasis apdovanoja tokiu švytėjimu, kad gana vieno blykstelėjimo, kuris perskrodžia, įsirėžia atmintin ir nepaleidžia. Taip galime vertinti daugelio kūrėjų gyvenimus ir darbus. Aktorių, be abejonės, taip pat.
„Beprotis, vardu Pakalka“ – taip 2018-aisiais savo publikaciją portale „En Platea“ pavadino F. Solla po pasaulinės spektaklio „Pamišėlis“ premjeros, įvykusios viename didžiausių tarptautinių teatro festivalių Ispanijoje „Temporada Alta“. Vėliau „Pamišėliui“ plota Kijeve, Sankt Peterburge, Paryžiuje, Vilniuje, Visagine… Ir – Ignalinoje, gimtajame aktoriaus Eimanto Pakalkos mieste. Tai ir buvo tas atmintin įsirėžiantis švytėjimas.
Taip jau sutapo, kad pakilimo take Eimantą „pristabdė“ karantinas, tiesiog neatpažįstamai pakeitęs teatrą apskritai. Bet būtent pakitusiai situacijai turėtų būti dėkinga Ignalina, kurios kultūros centre Eimantas Pakalka šiemet ėmėsi režisieriaus darbo.
Ieškome šaknų. Kada prasidėjo Jūsų teatras? Gal tėvai, seneliai turėjo pasakotojo talentų, užslėptų ar visiems matomų aktorinių gebėjimų? Kada atėjo suvokimas apie pasakyto žodžio galią?
Broliai Pakalkos darže
Šeimoje esu ketvirtas vaikas. Žinoma, tėvai labai tikėjosi ir laukė mergaitės. Mat jau buvo gimę trys E: Edgaras, Evaldas, Edvinas… Turėjo gi Viešpats susimylėti! Bet, kad ir kaip kūrybiškai tėvai stengėsi susilaukti dukters, gimė dar vienas, ketvirtas, sūnus! Gal dėl to esu kiek jautresnis, kitaip matau daugelį dalykų. Mano broliai baigė „tikrus“ mokslus: Edgaras – Kauno technologijos universitete įsigijo mechaniko inžinieriaus specialybę, Evaldas, baigęs Vilniaus universitetą, dirba programuotoju, Edvinas Vilniaus kolegijoje įgijo telekomunikacijų inžinieriaus specialybę. Bet mano tėvams netrūko išminties suprasti, kad jaunylis neis praktiškuoju, stabiliu keliu: jis turi savą kelią. Jie nė nebandė man siūlyti „patogesnių“ profesijų, o šiandien ne tik džiaugiasi, bet ir garsiai sako, kad čia ir tik čia mano vieta. Mano pasirinkimu buvo tikra net močiutė Albina, kuri vis melsdavosi, lydėdama mane į įvairius skaitovų konkursus, spektaklius. Ir, kas žino, ar neprisidėjo jos maldos prie mano sėkmių. Man tai – labai svarbu.
Šeimoje nebuvo aktorių, bet, klausydamasis giminės suėjimuose kalbų, dar vaikystėje pagaudavau sklandesnį tekstą, išskirdavau kintančias intonacijas, dėmesį patraukiančius „bajerius“. Intuityviai jutau to poveikį ir atmintin besirėžiančius įspūdžius. O juk teatras kas? Irgi – ĮSPŪDIS.
Savęs atradimai prasidėjo mokykloje. Gal būdamas penktokas Zitos Cijūnelienės pamokoje perskaičiau eilėraštį. Matyt, kitaip, nes mokytoja mane stumtelėjo į skaitovus. Konkurso vertinimo komisijoje buvo Jolanta Narbutaitienė, todėl šeštokas Pakalka sustabdė ją mokyklos koridoriuje su pretenzija būti tada dar jauno vaikų teatro „Iki“ nariu. Ir nuo tada…
Broliai Pakalkos prie Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos
Aš pradėjau pažinti scenos trauką. Gyvenau teatru. Net muzikos mokyklą, kurioje mokiausi, savotiškai paaukojau, nors mokslus joje ištempiau iki garbingai įteikiamo pažymėjimo. O juk muzikos mokytojai taip stengėsi dėl manęs – net kėdutės kojeles patrumpino, kad tik patogiai galėčiau sėdėti, grodamas akordeonu…
Aš gana anksti pajutau, kad mano kelias – ten. Mane traukė scena. Tai, be abejonės, yra MAGIJA.
Lygia greta mokykliniais metais išgyvenau gražų ir teisingą laiką su ateitininkais ir jų vadove Laima Teteriukoviene. Teatrinė veikla ir bažnyčia mane augino kaip vertybinį žmogų.
Ir vis dėlto, ar apsisprendimas būti aktoriumi buvo spontaniškas, ar – tikslinė siekiamybė?
Vienareikšmiai – tikslinė siekiamybė. Aš net nebandžiau savęs įsivaizduoti kažkuo kitu. Nors, kaip čia pasakius… Teatras juk ir leidžia būti viskuo! Tik žinot, žmogus planuoja, o Dievas ima ir pasijuokia. Pasišaipė ir iš manęs. Įsivaizduojat, aš, mažo miestelio vaikas, bet palytėtas visur lydinčios šlovės, pergalių, aplodismentų, staiga atsiduriu Vilniuje ir per stojamuosius į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją suvokiu, kad nesu toks vienintelis. Sklandžiai praėjau keturis atrankos etapus, buvau tikras, kad įstosiu, būsiu Aido Giniočio kurse ir – skaitau sąrašus: dvidešimt keturi įstojo, o Pakalkos sąrašuose taigi nėra. Koją pakišo mokyklinių egzaminų balai. Noras būti teatre, šalia jo buvo toks stiprus, kad puoliau ieškoti tinkamos alternatyvos. Pradėjau studijuoti Edukologijos universitete teatro edukologiją.
Bet buvau kaip vilkas: kuo jį bemaitinsi – miškan žiūri. Antrais metais kursą akademijoje rinko Vytautas Anužis. Sėkmė man buvo garantuota. Bet iškilo kažkokia siena, kurią tik aš vienas mačiau ir tik aš vienas jos neįveikiau. Reikėjo tik atidaryti duris, o aš tiesiog apsisukau, nepalietęs net jų rankenos. Tuo daug ką nustebinęs. Gal net save. Bet tas besišaipantis Dievas turėjo savo planą. Dar vieneri metai teatro edukologijos studijų.
O paskui tarsi vartai atsivėrė. Trečiasiais metais kursą rinko Oskaras Koršunovas. Ir aš – ten! Man reikėjo tiesiog išlaukti.
Kokia akademinė patirtis? Koks pirmasis „šaltas dušas“? O gal, atvirkščiai – netikėtai pasirodžiusi palaimingoji Dangaus mana?
– Pakliuvęs pas Oskarą Koršunovą, patiri ir viena, ir kita. Nenorėjau tokių dėstytojų, kurie tiesiog žavisi savo darbu. Oskaras Koršunovas mus nuo pirmo kurso kvietė suvokti, jog kuriam meną. Tik tokiu atveju, pasak jo, galima tapti menininku. Ir aš jau antrame kurse buvau menininkas! Oskaro Koršunovo režisuotoje Viljamo Šekspyro „Įstabiojoje ir graudžiojoje Romeo ir Džiuljetos istorijoje“ man buvo patikėta kurti Benvolijaus vaidmenį. Man buvo leista suprasti, kad teatras yra LAISVĖ. Kartu sužinoti, kad laisvė turi savo kainą. Ir gyvenime, ir kūryboje. Ji uždeda atsakomybės naštą. Mes kūrėme teatrą ir save lygia greta.
– Esate savo talentu pasitarnavęs ir kitiems režisieriams: Jono Vaitkaus režisuotame Kazio Binkio „Atžalyne“ kūrėte Prano vaidmenį, Henriko Ibseno „Visuomenės prieše“ buvote Visuomenės veikėjas, dirbote su režisieriumi Vytautu Rumšu (vyresniuoju) spektakliuose „Barbora Radvilaitė“ (Daktaro vaidmuo), „Šarūnas“ (Mindaugo vaidmuo), su Pauliumi Tamole (Joël Pommerat „Raudonkepuraitė“), Virginija Kuklytė patikėjo jums Čiūčios, Nykštuko ir Monstro vaidmenis spektaklyje „Kakė Makė ir atversta knyga“. Ar tai – ieškojimai? O gal teatre kaip bažnyčioje gajus pageidavimas turėti vieną Dievą?
Jei esi įdomus daugeliui režisierių, tai – tavo, kaip aktoriaus, sėkmė: vadinasi, turi potencialo, tinkančio ne vienam. Darbas su režisieriais augina patirtį, moko į gyvenimą žvelgti iš daugelio pozicijų. Bet yra dar vidinė trauka, kurą jauti tik „tam tikro sukirpimo“ režisieriui. Toks man yra Oskaras Koršunovas. Su juo man yra gera panirti į kūrybinius procesus. Tai gal ir būtų tas poreikis, siekiamybė turėti vieną Dievą. Nors… juk smalsu pasidomėti ir kitomis religijomis… Ne išpažinti jas, o tik – pasidomėti.
Kaip čia neprisiminti Juozo Miltinio, sakiusio, kad aktorius turi būti ir akrobatas, ir filosofas. Bet grįžtam prie „Pamišėlio“. Šitam vaidmeniui prireikė ir to, ir ano, Pasaulinė spektaklio premjera įvyko viename didžiausių tarptautinių teatro festivalių Ispanijoje „Temporada Alta“. Jūsų „Pamišėlis“ iš tiesų susilaukė tiek publikos aplodismentų ir sveikinimų, tiek katalonų kritikų pagyrų. Leiskit pacituoti: „Tai spektaklis apie žmogų, kuris yra niekas, bet įsivaizduoja, kad gali valdyti pasaulį. Jauno nuostabaus aktoriaus Eimanto Pakalkos dėka lietuvių režisierius mato N. Gogolio kūrinyje fašizmo ir nacizmo gimimo viziją, ją sustiprindamas hitleriškų vaizdų projekcijomis. Ir visiškai nieko keista, kad režisierius paliečia ir ispaniškosios inkvizicijos temą“. Taip po pasaulinės spektaklio premjeros Žironoje viename pagrindinių katalonų dienraščių „El Punt Avui“ rašė Imma Merino. „Spektaklio kampus laiko vienas aktorius – Eimantas Pakalka, talentas, atliekantis itin puikų darbą, išsklaidydamas mitą apie tai, kad šiaurės Europos aktoriai yra šalti“, – teigė Elisa Diez iš portalo „Butaques I Somnis“. Ir t.t., ir t.t.
Neslėpsiu, „Pamišėlis“ tapo mano vaidmeniu, savotiška vizitine kortele. Apsisprendimus dažnai lemia laikas ir aplinkybės. Ruošdamasis diplominiam darbui bandžiau šlietis prie spektaklių kūrybinių komandų. Tik visi vaidmenys jau būdavo užimti. Pasiblaškęs supratau man siunčiamus ženklus: aš nesu vilkas, man netinka medžioti su gauja. Mane labiau žavi, vilioja liūto gyvenimas. Medžioju vienas, bet ir grobis – mano! Iš to „pamišimo“ ir gimė mintis apie „Pamišėlį“. Monospektaklis tada buvo teisingiausias, puikiausias pasirinkimas. Jį kūriau pats vienas. Užsispyrusiai. Atkakliai. Iki užsimiršimo. Iki pamišimo. Nes ir teatras iš esmės yra PAMIŠIMAS.
Spektaklyje Pamišėlis
Kai savo darbą parodžiau Oskarui Koršunovui, jis burbtelėjo: „Blogai. Blogai gi..“ Bet užteko mums išeiti į Vilniaus vakarą, praeiti apšviestomis gatvėmis, pasikalbėti ir – viskas akimirksniu stojosi į vietas. Kaip kortų namelį gali sugriauti, ištraukęs vieną kortą, taip ir suteikti kurtam darbui stabilumo gali vienu prisilytėjimu. Taip dirba Oskaras Koršunovas. Kaip galiu tuo nesižavėti.
Todėl vėliau tas pats Oskaras Koršunovas sakė: „Eimantas yra be galo talentingas aktorius, ir tik tokie aktoriai gali imtis „Pamišėlio užrašų“. Iki šiol šios medžiagos ėmėsi tik labai talentingi aktoriai: Valentinas Masalskis, Dainius Kazlauskas, Vainius Sodeika. Šio vaidmens amplitudė yra ypač plati. Visi šie aktoriai turi kažkokią esminę charizmą, tam tikrą aktorinę prigimtį“. Ar teko studijuoti šių aktorių kurtus „Pamišėlius“?
Ne. Tai – principinė nuostata. Bijau pamatyti kito darbą, kad net pasąmonėje nekiltų pagunda kažką pasisavinti, kažką tikslingai griauti. Aš supratau, ko imuosi. Iki šiol prisimenamas žinomiausias Lietuvos Pamišėlis – Valentinas Masalskis, suvaidinęs „Pamišėlio užrašų“ istoriją prieš maždaug trisdešimt metų. Aktoriui tuo metu buvo kiek per trisdešimt. Matyt tai laikas, kai suvoki šio kūrinio esmę. Dainiaus Kazlausko „Pamišėlis“ kurtas 1992-aisiais, 2012-aisiais šio vaidmens ėmėsi Vainius Sodeika, Aš kūriau savo „Pamišėlį“ 2018-aisiais. Teatro kritikai pastebėjo, kad daugelyje interpretacijų Aksentijus buvo kuriamas kaip dvasingas ir mąslus žmogus – „per jautrus gyventi šitame pasaulyje“ (Masalskis), ieškantis savęs ir atsakymų į klausimus, susikuriantis vaizduotės pasaulį (Sodeika) ir panašiai. Mano Aksentijus, netekęs metafizinio prado, įsimyli galią ir socialinį statusą. Jis – prasimušėlis, karjeristas, galintis dėl savo asmeninių ambicijų pasiekti karaliaus sostą, prezidento ar diktatoriaus postą. Tai didybės manijos kamuojamo žmogaus kelionė į tašką, kuriame jis aplinkiniams pradeda diktuoti savo ligos jam pačiam diktuojamas sąlygas.
Aš rengiausi savo „Pamišėliui“, atvedžiau jį į savo laiką, juo gyvenau, jį… prisijaukinau. Mano „Pamišėlis“ ateina per mane. Jis – mano grobis.
„Pamišėlis“ atnešė jums ne tik pasaulinį pripažinimą. Susižėrėte daug vardų, apdovanojimų. Profesionalių teatrų festivalyje Kaune jums buvo skirtas geriausio aktoriaus prizas, Dalios Tamulevičiūtės teatrų festivalyje Varėnoje – geriausio jaunojo aktoriaus apdovanojimas. Ukrainoje vykusiame festivalyje tiesiog prizų lietus: geriausio aktoriaus, geriausio spektaklio ir geriausios kūrybinės grupės. Festivalyje „Baltic House“ spektakliui skirtas teatro kritikų prizas; festivalyje Sankt Peterburge – žurnalistų prizas…
Taip, scenoje su „Pamišėliu“ buvau gal pusšimtį kartų. Mano penkiasdešimtasis „Pamišėlis“ buvo kitoks nei pirmasis. Aš džiaugiuosi, kad man pavyko perprasti „Pamišėlį“ ir „pagauti“ žiūrovą. Bet, žinot, gal labiausiai jaudinausi, kai „Pamišėlį“ žiūrėjo mano mama. Tai nurenka visas žvaigždes nuo karūnos. Nes galiausiai ir mano Aksentijus šaukiasi mamos.
Buvimas šalia Oskaro Koršunovo. Kaip įvardytumėte tą laiką? Ar yra noras tai tęsti?
Tas laikas – ypatingas. Ir, Dievo valia, jis tęsiasi. Man labai svarbi šito žmogaus nuomonė. Juk sakiau, vienu prisilytėjimu jis sutvarko ilgai lipdytą vaidmenį, randa trūkstamas detales. Vienu prisilytėjimu. Tarsi netyčia mesta fraze. Tada suvoki šio žmogaus teatrinio matymo gylį. Nes teatras ir yra GELMĖ. Į ją turi nerti drąsiai. Negali nesižavėti tai darančiais. Negali nesidžiaugti suteikta malone mokytis iš šio žmogaus.
Kokius būsimus vaidmenis šiandien savo svajonėse augina „beprotis, vardu Pakalka“?
Teatrui dar reikia atsitiesti po triuškinančios izoliacijos. Keltis reikia kaip po žemės drebėjimo: skaičiuoti gyvuosius, gydyti sužeistuosius, imtis atstatymo darbų. Teatras sugrįš, bet bus jau kitoks. Yra svarstymų, pasiūlymų dar sugrąžinti į sceną ir „Pamišėlį“. Bet čia nesustosiu. Man nepriimtinas kai kurių aktorių įsikibimas į sėkmę: atidirba vieną stilių, manosi jį tobulai įvaldę ir štampuoja save, nekeisdami judesio, spalvų, emocijų skalės. Noriu toliau kurti vaidmenis ir juose kurti save. Per juos, juose. Svajoju apie savo gyvenimo patyrimo perteikimą. Tai būtų labai drąsu, asmeniška, jautru. Tam reikia ryžtis. Šiame laike turiu ir labiau apčiuopiamų idėjų. Jau dabar žinau: į medžioklę išeis vienišas liūtas. Jis net turi numatęs „grobį“. Mane užvaldė idėja sukurti trijų dalių monospektaklį pagal Romain Gary „Aušros pažadą“. Mane pavergė autoriaus prisipažinimas: ,,Išduosiu paslaptį – iš viso to, ką esu parašęs, ,,Aušros pažadas“ veikiausiai man pati brangiausia knyga. Joje daugiausia manęs, manojo pasaulio matymo ir gyvenimo.“ Tik tas kelias, kurį pats nuėjai, yra svarbus, tik tas jausmas, kurį pats patyrei, turi didžią vertę. Romane mane žavi jausmų amplitudė, vidinės herojaus kovos – jos yra sunkiausios, sugriaunančios ir suformuojančios žmogų. Romane švelni ironija persipina su tikėjimu dvasinėmis galiomis, žmonių tarpusavio ryšiu. Aš noriu apsivilkti to herojaus drabužius.
Turiu bendramintį, su kuriuo dirbsime prie tekstų. Mūsų laukia didelis darbas. Mums reikės laiko. Pažadus duoti kol kas anksti. Kūrybinis procesas užtrunka. Bet aš žinau, jog esu kelyje.
Turiu mintį kurti monospektaklių teatrą. Žinau, kad tai drąsu. Net pasvajoti. Bet tai ir būtų „Liūto“ teatras!
O dabar stojam po šaltu dušu. Barselona, Paryžius, Sankt Peterburgas ir, staiga – Ignalina. Ar sugrįžimo į Ignaliną nelaikot išėjimu į tylos zoną, savotišku žingsniu atgal, ta klasikine „galera“? Ar netenka kaip vienam Moljero herojui (iš komedijos „Skapeno klastos“) bent sau pasakyti: „Koks velnias mane nešė į tą galerą?“
Aš nieko nepalikau. Aš niekur neišėjau. Mano ryšys su kuriančiais yra stiprus. Bet kai turi daug idėjų, nori jas realizuoti, dalyti. Gerbiu tradiciją, bet noriu parodyti ir Ignalinos žiūrovui, kad gali būti kitaip. Reikia, kad būtų kitaip, nes auga kita karta, kurios nereikėtų tempti prie žagrės. Manau, Ignalina pamatė, kad net karantine galima švęsti Velykas, surengus Zuikių gaudynes, birželio 1-ąją bėgti už laimingą vaikystę. Rudens mugėje karaliavo ne tik moliūgai ir bulvės –idėjų derliumi džiaugėsi rajono įstaigos. Turime pasijusti kaip viena draugiška bendruomenė. Mums juk visiems užteks vietos! Renginys rengiamas ne šiaip sau. Jis turi nešti žinią ir emociją. Šventė turi būti žiūrovui, spektaklis turi būti žiūrovui. Kaip – DOVANA. Bet aš nenoriu kurti greito maisto visuomenei, neturinčiai vertybinių sampratų. Taigi turiu auginti visuomenę.
Zuikių gaudynėse Ignalinoje
Savame krašte pranašu nebūsi. Frazė jau ne pirmo šviežumo. Gali suabejoti net jos tiesa, mat ne vienam pavyko ją paneigti savo gyvenimu ar veiklos rezultatais. Bandysit?
Žinoma. Nors tikrai žinau, jog visiems įtikti negalima. Net Jėzus Kristus ne visiems įtiko, ką čia Pakalka… Stebėdamas Ignalinos kultūrinį, o ir apskritai gyvenimą matau susireikšminimo problemą. Atimk iš jo kabinetą, kėdę – ir nėra jo! Nori nenori vėl į mano mintis sugrįžta Aksentijus Popriščinas, paprastas tarnautojas, plunksnų smailintojas, nebeturintis galimybių pakilti iki aukščiausių postų, ima vaizduotis esąs svarbesnis už skyriaus vadovą, vėliau – svarbesnis už generolus ir galiausiai pakelia save iki Ispanijos karaliaus pareigų. Šitaip iš vidutinio žmogaus gimsta tironas.
Aš matau Pamišėlius realiame gyvenime. Normalumas gali virsti tironija, netgi fašizmu. Laikas apsipešioti prisilipdytas plunksneles – jos gal ir gražios, bet skristi vis tiek nepavyks.
Ar esate laimingas?
Taip. Aš turiu tėvus, brolius, aš turiu šeimą, kuri yra mano „elektros skydinė“. Iš ten semiuos energijos ir žinau, jei ta skydinė sudegtų, mes liktume be šviesos, be šilumos. Be energijos. Jei vėl prisimintume Dievo planus, tai ir mano mokslai Edukologijos universitete buvo ne tik kaip gelbėjimasis. Ten sutikau Karoliną – kurso draugė tapo mano žmona. Dabar su ja auginame ketverių Vėjūnę ir kelių mėnesių Ąžuoliuką. Likimo ironija: iš visų buvusių kurso draugų, kurie, ne kaip aš, baigė teatro edukologiją, nė vienas mokykloje nedirba. O man – teko dirbti Humanistinėje mokykloje ir tą laiką vienodai gražiai, su ilgesiu prisimenu ir aš, ir mano mokiniai. O jūs klausėt apie ryšį su Vilniumi… Aš nepaliauju tikėti, kad gyvenimas, kaip ir teatras, beje, yra STEBUKLAS.
Eimanto Pakalkos tikrovė
Dėkoju už pokalbį, linkėdama kurti ir kilti. Ir patys nuoširdžiausi sveikinimai trisdešimtmečio proga!
Kalbėjosi Vida Žukauskaitė
Nuotraukos autorės ir iš asmeninio Eimanto Pakalkos archyvo
1 komentaras
Sėkmės Eimantui gyvenime ir kūryboje!