Fotografavo Ričardas Šileika
Rašytojos Danutės GRIGALIŪNIENĖS ir žurnalistės Almos VALANTINIENĖS pokalbis – apie knygas, bet ne tik apie jas. Pokario Vilnius ir jo kiemai kiemeliai, anų laikų pedagogika, realybės pamokos kaime, tremties atgarsiai, mokytojos pašaukimas – visa tai yra gyvenimas, nusipelnęs būti atpasakotas, užrašytas. Šiuo interviu MENO BANGOS pradeda ciklą KNYGŲ GATVĖ IR SKERSGATVIAI.
Išleidote per dešimt poezijos ir prozos knygų vaikams ir paaugliams.
Rašyti pradėjote po 90-ųjų, sulaukusi jau brandaus amžiaus.
Neretai sakoma, kad rašytojams trūksta šiuolaikinių vaikų pažinimo. Kaip Jums, gerokai atitolusiai nuo savo vaikystės, pavyko juos pažinti ir taip gerai suprasti?
Rašydama aš gyvenu su savo veikėjais: girdžiu, ką girdi jie, matau, ką mato jie, jiems skauda – ir man skauda, jie pyksta, verkia, džiaugiasi – ir aš su jais. Rašau tik apie tai, ką suprantu, kas patirta, į dabartinių vaikų, paauglių, suaugusiųjų pasaulį nelendu, juk aš – bobutė iš XX amžiaus pirmosios pusės. Taip juokauju, taip ir rimtai šneku.
Jei rimtai, tai sakyčiau, bobutė labiau iš antrosios amžiaus pusės… Kas paskatino kurti? Ką Jums pačiai suteikia kūryba? Ar tikite knygos galia, kad knygoje vaikas gali surasti paguodą, jei gyvenime neturi kam arba nedrįsta pasiguosti?
Ar tikiu knygos galia? Šimtu procentų. Be šito uosto, kažin, ar būčiau ištvėrusi, ar būčiau išgyvenusi, o išgyventi, gyventi, dirbti, kurti privalėjau, nes tai garsiai neištartas pažadas savo tėvams. Mes, karo metu gimę vaikai, buvome tėvų viltis, jų pradėtų kelių tęsėjai. Nuo 2020-ųjų metų rašau vaikams ir ne vaikams, apie vaikus ir ne apie vaikus, apie tuos žmones, kurie gimė karo metais, augo aštriame pokaryje. Visi ieškojome savo vietos prastai suprasdami, kur ji, kaip atrodo. Bet ieškojome, nepasidavėme. Kaip Simutė iš „Šarkos“, mergaitė, kurios didžiausia svajonė – išsaugoti namučius, sulaukti tėčio, jam padovanoti visą turtą, kurį sukaupė kampe po lova, saugojamą didžiaakio voro. Simutė matė, kaip jų namai buvo siaubiami, kaip vyrai juodomis skrybėlėmis net knygas, net fotografijas išsinešė, todėl norėjo tėtį sutikti ne tuščiomis rankomis, ne tuščiais kampais.
Apie knygas vaikams rašantys kritikai pastebi Jūsų kalbos vaizdingumą, giria stilių. Iš ko mokėtės? Kokios knygos Jus augino vaikystėje ir liko mylimiausios?
Skaitytos knygos… Net pati stebiuosi: nuo tada, kai pradėjau skaityti ligi dabar, ligi žilos senatvės, – Pranas Mašiotas. Kodėl? Gal todėl, kad neperkrauta, neprifarširuota, nevargina. Mano močiutė sakydavo: mažam puodelyje gardi košelė. „Ir aš mažas buvau“ ligi šiol po ranka. Aš taip rašyti nemoku.
Danutės Grigaliūnienės knygos
Pirmosios Kaišiadoryse išleistos Jūsų knygelės vaikams – plonytės. Jose eilėraštukai, žaismingos, nuotykingos, pamokančios istorijos. „Labas, Žūže“, „Vėl pro šalį“, „Varlės nepatars“ ir kt. Jose atsiranda pirmieji herojai, kuriuos tarsi auginate knygų puslapiuose ir kartu su jais, su kiekviena knyga auga Jūsų – rašytojos – meistriškumas. Ateina ir pripažinimas. 2015 Metų knygos rinkimų Knygų paaugliams penketuke – vos 200 egzempliorių tiražu išleista „Kažkas ne taip“ (leidykla „Printėja“). Šiuolaikinę realybę atspindinti, ir moraliniu, ir socialiniu požiūriu aktuali apysaka, kurioje vaizduojami paaugliai mokykloje, šeimoje ir mažo miestelio bendruomenėje. Tai trečia knyga apie Gabrielės ir Rufo draugystę, apie jų santykius su tėvais, broliais, seneliais, apie mokyklą ir mokytojus. Vaizduojate kaimo vaikų gyvenimą su šunimi, katinu, vištomis, karve… Vaikai turi savo darbus ir pareigas ūkyje ir namuose. Tėvai labai daug dirba. Labai įdomu, kaip gimsta Jūsų istorijos. Kas jose svarbiausia? Iš kur semiatės vaiko emocinės patirties?
Emocinė patirtis. Kaip be jos? Šaltai sukonstruoti, išmąstyti, apskaičiuoti, net su išvadomis sakiniai, tekstai – tai tik straipsniai. Emocijos privalo cirkuliuoti, kaip kraujas žmogaus kūne.
Ankstyvąją vaikystę praleidote Dzūkijos kaime pas senelius. Iš ten, manau, tokie gražūs pirmųjų Jūsų knygelių veikėjų santykiai su močiute ir seneliu, jautrus bendravimas su gyvūnais, subtilus gamtos pajautimas. Miestietiška, mokyklinė patirtis prasidėjo vėliau?
Dainininkė, muzikos mokytoja Beatričė Grincevičiūtė (1911-1988).
Memorialinio buto muziejaus BEATRIČĖS NAMAI archyvas
Prisimenu: močiutė atvežė mane pas mamą, kai reikėjo ruoštis į mokyklą. Visko ir visų labai bijojau. Buvau silpnaregė. Pirma pažintis su vilniečiais… Tilto gatvė. Poliklinika. Kabinetas. Girdžiu – chalatas šiugžda. Sakau: „Kiškių ašarėlės pievoje.“ Girdžiu – ant stalo dėžėje gydytoja pirštais krebždena stikliukus. Sakau: „Pelė kamaroje.“ Gydytoja su kėde prisitraukia prie pat manęs, uodžiu ir sakau: „Jazminų krūmas už pirkios.“ Gydytoja liepia pasakyti, kas nupiešta ant sienos pakabintoje lentelėje. „Nieko. Išsigando ir pabėgo.“ – „Surasim, mergele, būtinai surasim.“ Ir aš patikėjau. Ir man nebuvo baisu.
Pilies skersgatvis… Vaikų darželis. Muzikos pamokėlė. Uždainavau iš visos širdies, iš visos gerklės. Muzikos tetulė Beatričė Grincevičiūtė paprašo auklėtoją, kad privestų prie jos naujokę. „Arčiau, arčiau, vaikeliuk, aš noriu tave pamatyti, nebijok, aš tik paliesiu“, – ištiesė rankas. Liesdama, apčiupinėdama, apuostydama, įsiklausydama aš susipažinau su kate, su viščiukais, su pirkios durimis, slenksčiu… Mūsų muzikos mokytoja tokia, kaip aš, žabala? Užaugsiu ir būsiu dainavimo mokytoja, nes mano stiprūs plaučiai, plati gerklė, dar kaime taip sakė kaimynė iš už kalno. Ir priėjau prie tetulės Beatričės, ir nebuvo baisu.
Mergaičių gimnazija… Pirma klasė. Pirmas suolas. Vieta prie lango, kad matyčiau lentą neužklijuota akimi. Per dailyraščio pamoką susigūždavau, nes rašiau labai nedailiai, bijojau, kad pakvies prie lentos, kad mergaitės juoksis, pravardžiuos… Ačiū mokytojai, niekada nepakvietė. O kai per ilgąją pertrauką eidavome pasivaikščioti, ji leisdavo įsikibti į sijoną ir nebuvo baisu. Būsiu mokytoja, būsiu gera žabalėms.
Vilnius manęs neatstūmė. Aš Vilnių pamilau visam gyvenimui.
Meilė Vilniui nuostabiai atsiskleidžia Jūsų knygoje „Šarka“, kurios veikėjai įkūnija ir šiuos, ką tik papasakotus, vaikystės prisiminimus. „Šarka“ – Nacionalinio vaikų literatūros konkurso (2018 m.) trečiosios premijos laimėtoja. Šią prisiminimų apysaką išleido Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“. Knygai ir jos skaitytojams labai pasisekė. Ji išleista 20-ies tūkstančių egzempliorių tiražu, iliustruota profesionalaus dailininko (Rimantas Juškaitis), turėjo gerą redaktorę (Deimantė Kukulienė). Knyga autobiografinė. Pasirašyta slapyvardžiu Danė Griganė. Visais laikais, kad ir kokie jie būtų, vaikams reikia tėvų meilės ir dėmesio, nuoširdžių draugų, supratingų mokytojų. Todėl apie santykius su artimaisiais, mokytojais, svetimais žmonėmis skaityti įdomu, nesvarbu, apie kokius laikus rašoma. O pažintine prasme apie praeitį dar įdomiau nei apie dabartį… „Ši knyga – tartum laiko mašina, padedanti mums apsigyventi praeityje“, – rašo Gintarė Adomaitytė jos įžangoje. Skaitytojas persikelia į šešiasdešimtųjų Vilnių, kai senojo universiteto patalpose buvo gyventojų, nuo Gedimino kalno vaikai leisdavosi rogėmis, senamiesčio mokykla turėjo daržą, o Vilnelėje miestiečiai skalaudavo skalbinius… O pasak literatūrologės Danguolės Šakavičiūtės, prabėgusio laiko liudijimas – tai svarbiausias šios knygos bruožas ir didžiausia vertė. Man atrodo, ne mažiau svarbu jos herojės Simos ir kitų veikėjų, vaikų ir suaugusiųjų, poelgių ir būsenų vaizdavimas. „Vaiku būti labai labai sunku“, – sako Sima. Ir dar citata: „Tyčia mokausi gerai, kad pavydėtų. Mokysiuos mokysiuos mokysiuos, kol pati galėsiu mokyti vaikus.“ Tad mokyklinė tema vėl labai svarbi. Kirba mintis, kad kone visi knygos herojai turi prototipus, o pasakojimas – tai su išmone ir fantazija suverti prisiminimų karoliai.
Kaip gimė ši knyga?
„Šarkos“ pradinis variantas vadinosi „Kiemiečiai“. Norėjau surašyti po karo Vilniaus universiteto kiemuose gyvenusių vaikų istorijas. Plačiai užsimojau. Kiemų – daug. Vaikų – daug. Vieni tapo gydytojais, kiti menininkais, pedagogais, inžinieriais. Mūsų kiemo bobutės Vladelio balso klausėmės net iš už Atlanto. Istorijų daug. Apsiribojau viena mergaičiuke. Į jos likimą sudėjau iš visų kiemiečių po šapelį. Man vaikystės kiemai buvo pasaulio pažinimo vadovėlis, gyvenimo pamokos, žodyno kaupimas.
„Vėl studentai kieme. Uždaryk langą. Jų koncertai galvoti trukdo“, – mano vyresnysis brolis sėdi prie stalo, uždavinius sprendžia. Užsikariu ant palangės – išsiaiškinsiu, ką reiškia žodis „koncertas“. Stebiu kiemą. Studentams pertrauka. Jie nusileidžia iš antro aukšto į kiemą, kalbasi, uždainuoja „Augo kieme klevelis“… Mūsų kiemelis mažas. Jokio klevelio. Prie pat lango mama pasodinusi jurginų. Išstypę. Galvos palinkusios. Studentų balsai kilsteli sunkias jurginėlių galvas, aukštomis sienomis kyla į dangų, į mėlyną kvadratėlį, į platybes. O tada išgirstu „Anoj pusėj Nemunėlio“… Mano širdis neištveria – taip dainuodavo mano dziedulių pirkioje šventadieniais susirinkę vyrai. Studentų koncertas mane pravirkdo. Nušoku nuo palangės, slepiuosi kambario kampe, nes man negalima verkti, nes mano akis užklijuota, nes pleistras sušlaps, o brolis turės rūpesčių. Gražus, bet liūdnas dalykas yra koncertas.
Nusišluostau ašaras ir pasižadu: studente būsiu, ilgesingas dainas dangui koncertuosiu.
Pastaraisiais metais išėjusios knygos „Miglelė“ ir „Šokoladiniai ledai“ (išleido „Gelmės“) – jau skirtos suaugusiems, jos pasakoja apie sudėtingus moterų likimus…
Rašytoja Danutė Grigaliūnienė. Nuotrauka iš
https://www.kaisiadoriuvb.lt/test3000/
Tai studentė Dangira iš „Miglelės“, išaugusi karo išdraskytoje šeimoje, nepastovėjusi prie tėčio kapo ten, toli, Vorkutos žemėje, tai tyli, atkakli kovotoja, pati save drąsinanti, kad neprapuls.
Lionytė iš „Šokoladinių ledų“. Ją, vos kelių dienų mergaičiukę, karo metu paliko pro Vilnių pravažiuojantis traukinys. Traukinys, nes mamos nepalieka. Suvyniotą į kareivišką apklotą, paguldytą prie elektros stulpo, skraidant ir karksint virš galvytės alkanoms varnoms, pamatė perono šlavėja Lionė. Tą dieną gimė dar viena vilnietė – Lionytė Peronytė. Vilniaus vaikų namai priglaudė ir užaugino. Ir išmokino – baigė Geležinkeliečių mokyklą. Svajonės? Lionytės svajonės nedidelės, kaip daugelio to meto moterų: šeima, namučiai, pelargonija ant palangės. Bet visuomet išlenda koks nors „bet“, ir pamato, ir sudrasko svajones.
Ar dar sulauksime knygų mažiems ir jauniems?
Dabar ant mano stalo „Šėpukė“. „Šėpukės“ Zita – kitokia mergaitė, kitoks jos gyvenimas, tik svajonės panašios. Bet su visagale gamta sunku kovoti, su piktais žmonėmis baisu gyventi. Baisių žmonių – baisūs sprendimai. Karo metu gimusių vaikų gyvenimo keliai labai vingiuoti, labai skaudūs, bet ir šviesūs, nes jie patys visur šviesos ieškojo, nes jie klojo pamatus ateinantiems.
Ačiū už atsakymus.
„Knyga – nuostabi draugė. Ji moka kantriai laukti, kol kas nors užsimanys su ja pabendrauti“, – apysakoje „Šarka“ sako gimnazijos bibliotekininkė. Manau, tie, kas perskaitė mūsų pokalbį, tikrai tai padarys. Ir padės „Šarką“ perskaityti savo vaikams ar anūkams. Ir lauks naujos knygos.
Projektą KNYGŲ GATVĖ IR SKERSGATVIAI iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
