Fotografavo Ričardas Šileika
„Žmogus nenori jaustis vienadienis, tik šiandien gyvenimą pradėjęs, jis ieško šaknų, žemės, daiktų, į kuriuos atsiremti galėtų, kurie nuvestų jį toliau, negu jo atmintis siekia. Tai, sakytum, savo gyvenimo papildymas kitų gyvenimais.“ Šie Justino Marcinkevičiaus žodžiai – ilgametis Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos veiklos moto. Kryptingas gilinimasis į ryčiausio pakraščio istorijos vingius, tautosakos rinkimas ir jos atgaivinimas ne tik leido sukaupti daugybę vertingų liudijimų, dainų, pasakojimų, bet ir supažindinti su jais tiek mokinius, tiek krašto bendruomenę, parodyti, kiek šviesių žmonių yra čia pat, šalia mūsų. Tad šiandienos pasakojimas bus apie septynių vaikų Motiną, nugyvenusią daugiau kaip šimtą metų. Jos gyvenimas – mūsų krašto gyvenimo istorija.
Emilija Snarskaitė 1909 m. gimė Rygoje, kur iš Didžiasalio kilęs tėvas buvo išvykęs uždarbiauti ir ten vedė lietuvaitę Mariją Čepulytę. Gausi septynis vaikus auginanti šeima vargo, keturi vaikai mirė maži. Rygoje užklupo ir Pirmasis pasaulinis karas, tėvą paėmė į kariuomenę, mama su trimis dukrelėmis grįžo į Didžiasalį. Neilgai trukus gyventojai čia užėjusio fronto buvo išvaryti. Moteris su dukrelėmis apsigyveno netoli Ceikinių pas savo mamą. Po kurio laiko dvi mergytės apsirgo ir pasimirė, taip iš buvusios didelės šeimos Emilija liko vienintelė duktė. 1918 m. grįžo iš karo tėvas, įsidarbino netoliese pas ūkininkus samdiniu. Kaip pasakojo Emilija: „Tėvas grįžįs rado mus mažutėj pirkelėj, ana raztverta, pusė dūminės.“ Po metų mirė Emilijos mama, mergaitę toliau kurį laiką augino seneliai. Jau vienuolikos būdama pradėjo lankyti mokyklą, pabaigė tris skyrius. „Labai vargom,“ – prisiminė Emilija, – Didžiasalin jau atavedė mani bobutė, dziedukas ėjo žebruidamas.“ Mat 1923 m. tėvas vedė antrąkart ir šeima grįžo į Didžiasalį, įsikūrė iš senelio paveldėtoje žemėje ir ūkininkavo. Vienuolika metų čia pagyvenęs mirė, Emilija liko su pamote. Po kurio laiko toji ištekėjo ir mergina liko tvarkytis ūkyje viena. 1940 m. ji ištekėjo už savo buvusio samdinio Stasio Cibulsko, per dešimt metų pagimdė septynis vaikus. Juos padėjo auginti vyro mama, o jie abudu dirbo, kiek jėgos leido, nes išlaikyti gausią šeimą Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais buvo tikrai nelengva. Karo metais teko slapstyti ir žydus. „Baisu i savo kaimynų, kad neinduot…“ Ne kartą naktimis sulaukdavo ginkluotų plėšikų, kurie paimdavo viską, kas buvo geresnio: drabužius, avalynę, maistą. Tekdavo ir pabadauti. 1949 m. buvo priversti stoti į kolūkį. Čia už darbadienius pradžioje beveik nieko negaudavo. „Teko i karves kolūkio ganyc lig gruodžio 5 d. Pašalį, upė užšalus, karvės praslaužį pageria, i gerai – tvarti gi nėr kuom šerc. Pavargau per gyvenimų…“
Lengviau pasidarė, kai paaugo vaikai, nuo mažens pratinti padėti ir tėvams, ir vieni kitiems. Vaikai plačiai po pasaulį neišsilakstė, dauguma savam krašte gyvenimus susikūrė. Kai augant keramikos gamyklai Didžiasalyje Cibulskų statytas namelis buvo nukeltas, Emilija su Stasiu apsigyveno tame pačiame kaime pas sūnų Juozą. Jo ir marčios Verutės bei paaugusių anūkių Ritos ir Irenos rūpestis lydėjo tėvus iki mirties. Šalia nuolat buvo, lankė ir rūpinosi tėvais ir kiti vaikai, ypač dukterys Marytė ir Aldona.
O kaipgi dainos? Jos buvo šalia visą gyvenimą. Buvo ir bažnyčios chore giedota, ir kuokinėse su visais linksmintasi. „Kai jauna buvau, linksma buvo. Jau niekas Didžiasaly tep nevargo, kap mes su Stasiu, bet duota gyvinc, tai ir gyveni.“
2001 m. filmuojant laidą apie Tverečiaus kraštą
Emiliją Cibulskienę kalbina Irena Seliukaitė
Gerą balsą turėjusi Emilija ir garbaus amžiaus sulaukusi savo dainomis dalijosi. 1993 m. prie neseniai Didžiasalio centre pastatyto kryžiaus rengėme Tverečiaus krašto knygnešių minėjimą. Jį pradėjo Emilija, padainavusi „Ko tu sprogsci, ųžuoleli…“ O 1994 m. buvo minimos Vilniaus ir Vilniaus krašto atgavimo 55-osios metinės. Ta proga Didžiasalio „Ryto“ mokykloje buvo surengta vakaronė „Kiek rovė – neišrovė.“ Garbingiausi jos svečiai buvo Emilija ir Stasys Cibulskai su penkiais Didžiasalyje tada gyvenusiais vaikais ir jų šeimomis: iš viso trisdešimt devyni žmonės. Prieš tai Emilijos anūkės Rita ir Irena Cibulskaitės įrašė močiutės dainas, o gausus mokytojos Aldonos Misiūnienės suburtas etnografinis ansamblis jas išmoko dainuoti. Tad kartu dainuotos patriotinės dainos priminė tarpukario rūpestį dėl Vilniaus. Iš Emilijos išmokom „Pabuskim, lietuviai“, „Į kovą, į kovą“, „Putineli raudonasai“, „Mani mažų mocinelė“, „Penki broliukai“… O vakaronėje senieji Cibulskai susigraudino, gavę dovanų krašto šviesuolės, savamokslės dailininkės tremtinės Onos Pivoriūnienės paveikslą, kuriame nutapyta jų senoji sodyba.
Kai ruošiantis minėti Tverečiaus parapijos 500-ąsias metines Lietuvos televizijos kūrybinė grupė rengė laidą apie Tverečiaus kraštą, filmavo ir Emilijos pasakojimą. Ją dar kartą pagerbėme ir 2005 m. vakaronėje „Mūsų krašto dainos ir dainininkės“. Apie senelę anūkė Agnė Panavaitė 2010 m. pasakojo atviroje pamokoje „Tverečiaus krašto tautosakos pateikėjai ir rinkėjai.“ Iš jos išmoktas dainas, pristatydami apie savo kraštą, įterpėme ir 2012 m. bei 2014 m. V. Landsbergio fondo meninių programų konkursuose „Kuo man graži Tėvynė Lietuva“, kur abu kartus laimėtos trečios vietos. Jos dainos skambėjo 2018 m. rajoniniame lituanistų renginyje „Ignalinos krašto patriotai“, primindamos nelengvą Tverečiaus krašto dalią. Pas šią šviesuolę dažnai lankydavomės su mokiniais tiesiog pasikalbėti su senu ir išmintingu žmogumi. Kantri, maloni ir rūpestinga, ji traukte traukė žmones.
Emilija ir Stasys Cibulskai šeimos apsuptyje 1994 m. vakaronėje
Emilijos senatvę temdė tik fiziniai negalavimai. Kaip pati sakė, nors gyvenimas buvęs sunkus ir vargingas, senatvę skaidrino vaikų, anūkų ir proanūkių dėmesys ir meilė. Ir atseikėjo jai Dievulis visą amžių: su didele šeima atšventė šimto metų jubiliejų, kurio ašis buvo jos pageidautos šv. Mišios. Prieš švęsdama šią sukaktį, sulaukė ir valstybinio apdovanojimo: jos pasiaukojama motinystė 2009 m. apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Jį Prezidentūroje atsiėmė dukros Marytė ir Aldona su vaikais. O užgeso Emilija įkopusi į antrą šimtmetį, savo vyrą pergyvenusi daugiau kaip dešimčia metų.
Plačiai pasklido daininga Cibulskų giminė, vis gausėja Emilijos proanūkių, gal jau ir proproanūkių. Norėtųsi palinkėti, kad jų atmintyje senelė ir prosenelė gyventų ne tik savo dvasios stiprybe, bet ir dainomis.
Emilijos Cibulskienės ir jos artimųjų nuotraukos iš asmeninio autorės archyvo