Mielagėnai.
Nuotrauka iš https://www.pamatyklietuvoje.lt/details/mielagenu-sv-jono-krikstytojo-baznycia/12059
Dvejus metus (2010-2011) Didžiasalio „Ryto“ mokyklos mokinės Dovilė Misiūtė ir Justina Petrovaitė užrašinėjo mokytojos Aldonos Misiūnienės dainas. Pirmajame jų darbe pateikta per 100 dainų ir žaidimų. Kitais metais merginos parengė tęsinį: darbe „Iš kartos į kartą“ sudėtos septyniasdešimt penkios Aldonos mamos Elžbietos Misiūnienės (g. 1926) dainos, įrašytos pačios Aldonos 2003 m., dar dvidešimt viena Aldonos, po kelias jos dukters Virginijos ir anūkės Kotrynos dainas ir aštuoniolika jų visų trijų kartu padainuotų. Taigi Aldona Misiūnaitė-Misiūnienė (g. 1954) yra tikra dainų skrynelė pagal įrašytų kūrinių skaičių. Tai mokytoja, ne tik pati daug mokanti, bet ir išmokiusi dainų ištisas didžiasaliečių kartas.
Pradėkime nuo profesinio apsisprendimo. 2010 metai. Štai atsakymas į tuometinių vienuoliktokių D. Misiūtės ir J. Petrovaitės klausimą apie sprendimą tapti mokytoja.
„Mokytoja norėjau būti nuo pirmos klasės, bet per pirmą pamoką suolo draugė pasakė, kad ji bus mokytoja. Tada aš išsigandau, kad nemoku skaityti, o ji mokėjo, tai pamaniau, kad mokytojavimas ne man… Ir tada pasakiau, kad būsiu siuvėja, bet mintyse vis tiek svajojau tapti mokytoja…“
Salomenkos kaime netoli Mielagėnų gimusi Aldona augo itin muzikalioje šeimoje: dainavo mama, senelis griežė smuiku, šeimos susibūrimuose dainos skambėdavo nuolatos. Daina buvo reikšminga ir jaunystėje: „Kai lankiau Mielagėnų vidurinę mokyklą, nuo 9 klasės mūsų auklėtoja buvo Bronė Vepštienė, ji pati labai mėgo dainuoti ir mus skatindavo tai daryti. Gerai atsimenu išvykas po Ignalinos rajoną, į Vilnių, Kauną. Važiuodavom mes bortiniu sunkvežimiu ir visą kelią dainuodavom. Mokykloje dainuodavau ansamblyje ir chore, pedagoginėje mokykloje taip pat.“
Aldona Misiūnienė su mokiniais filmuojant Antano Bielinio užrašytus žaidimus 2019 m.
Nuotrauka iš asmeninio albumo
Taigi baigusi pedagoginę mokyklą jauna moteris, jau ištekėjusi už muzikanto Juozo Misiūno, įsidarbino augančiame Didžiasalyje, vaikų darželyje. Čia gimė dukra Virginija, sūnus Darius. (Žinoma, augdami abu mokėsi muzikos mokykloje – kur dingsi tokius tėvus turėdamas. Tik teisybės dėlei reikėtų pridurti, kad vaikai ir patys to norėjo…) Statybinių medžiagų kombinatas plėtėsi, gyvenvietė augo, darželyje nuolat trūko vietų, grupės perpildytos. Šviesos teikė statybinių medžiagų kombinato kultūros namuose suburtas moterų ansamblis, kuriame dainavo ir Aldona. Darželyje dirbdama ir Pedagoginį institutą baigė, o 1990 m. ryžosi su savo grupe, nuo trejų metų auginta, pereiti dirbti į mokyklą pradinių klasių mokytoja. Jos klasė ir buvo etnografinio ansamblio, kurį čia tuoj pat subūrė, pagrindas.
Aldonos atėjimas itin palengvino kasmetinių vakaronių rengimą. Į jos ansamblį noriai įsijungė ir mokinių tėvai, ir seneliai. Tik aptarusios vakaronės temą, atsirinkdavome dainas; jei kurios nemokėdavo, žaibiškai išmokdavo pati ir išmokydavo būrelį. Visi iki vieno jos mokiniai būdavo scenoje: kuriam gal geriau sekėsi dainuoti, kuriam prasčiau, bet per visus jos darbo metus nė vienas nesijautė išskirtas ar atstumtas.
Nuolatinė vakaronių dalyvė buvo ir Aldonos dukra Virginija, taip pat turinti puikų balsą. O 1993 m. ji, būdama dvyliktokė, užrašė pluoštą močiutės Elžbietos Misiūnienės dainų. Tai buvo sunkūs metai: mokyklos magnetofonai galutinai susidėvėjo, kasečių taip pat nėra už ką pirkti. Tačiau pasitarusios radome sprendimą, kurį įgyvendinti leido puikūs Virginijos muzikiniai gebėjimai: ji šalia dainų užrašė ir jų natas! Su šiuo darbeliu sėkmingai dalyvauta Jaunųjų filologų konkurse, 1994 m. jis, palydėtas gražiu tautosakininko Kazio Grigo žodžiu, išspausdintas žurnale „Mūsų kraštas“. Tai senosios dainos, kai kurios siekiančios ir aštuonioliktą amžių: „Žiemela praajo, vasara atajo“, „Drangė drangela“, „Oi, gaidzy gaidzy“ ir panašios. Žinoma, ir Aldona, ir Virginija visas jas pačios puikiai mokėjo.
O dainos kaupėsi toliau, Aldonos tautosakos skrynelė kasmet pilnėjo. Mokinių parengimas kasmetinėms vakaronėms pirmiausia pačią įpareigojo išmokti ir Kristinos Skrebutėnienės, ir Emilijos Cibulskienės, ir Bronės Spėčienės, ir Gražinos Saikauskienės, ir Stefanijos Čelnienės bei kitų mūsų krašto pateikėjų dainų. O kadangi dirbo su pradinukais, pati dėstė jiems ir muziką, išmokė mažuosius daugybės šio krašto žaidimų, ratelių.
Aldonos gebėjimai naudotis sukauptais tautosakos skrynelės turtais palengvino ir jos darbą sekmadieninėse Baltarusijos lietuvių mokyklose, kuriam atiduota jau pora dešimtmečių. (1999 m. Apso apylinkių lietuviais susirūpino „Vilnijos“ draugija, paskui prie šios mokymo veiklos prisidėjo Švietimo ir mokslo ministerija, Išeivijos ir tautinių mažumų departamentas bei Tautos fondas.) Aldona ten dirba nuo 2004 m. Ir dirba ta pačia kryptimi, kaip Didžiasalyje: pratina mokinius įsižiūrėti į savo kraštą, ieškoti savo šaknų. 2006 m. ji parengė projektą su Didžiasalio mokykla „Tolima artima Lietuva“. Tada į bendrą vakaronę atsivežė visą būrį Pelekų ir Vainiūnų mokyklų lietuviškai dainuojančių savo ugdytinių ir jų tėvelių, parodė unikalios kartu su vyru Juozu filmuotos medžiagos. Štai ką pasakojo pati mokytoja:
„Zabarnikai anksčiau buvęs lietuvių gyvenamas kaimas. Dabar jau beveik visi senieji žmonės mirę. O prieš gerą dešimtmetį buvo tradicija Motinos dienos šventę švęsti šiame kaime. Pamenu pirmą kartą, kai ten su vaikais nuvažiavome. Susirinko pilna pirkia moterų, visos vietine kalba tarpusavyje šnekasi, nei vieno žodžio lietuviškai. Galvoju – ką mes čia su vaikais veikiame? Juk jos nieko nesupras, ką mes dainuosime, deklamuosime… O kai jau užkalbinau lietuviškai… Kiek gražiausių lietuviškų lopšinių, dainų pridainavo! Kitą sekmadienį sutarę atvažiavom su vyru, nufilmavome.“
Nė viena vakaronė, nė vienas mokyklos koncertas neapsiėjo be Aldonos etnografinio ansamblio dainuojamų dainų. Ir ne tik mokyklos. Dalyvauta ir festivalyje „Skamba skamba kankliai“, ir įvairiausiuose rajono renginiuose, jos mažųjų kartu su vyresniais mokiniais laimėtos prizinės vietos V. Landsbergio fondo konkursuose „Kuo man graži Tėvynė Lietuva“, programos „Žodžiai iš paribio“ ir „Godos apie Vilnių ryčiausiam Lietuvos pakrašty“ rodytos Lietuvos Respublikos Seime, Tverečiaus kraštas pristatytas Ignalinos krašto muziejuje…
Misiūnų ansamblis. Nuotrauka iš asmeninio albumo
O 2011 m. vakaronėje „Mūsų krašto muzikantai“ dar pasirodė ir ekspromtu suburtas šeimyninis Misiūnų ansamblis: muzikavo Juozas, Aldona, dukra Virginija su savo vaikais Kotryna ir Karoliu, sūnus Darius. Pastarasis po dvylikos metų – 2023 – vakaronėje „Žvilgsnis į mokyklos istoriją“ parodė jau paties sukurtą tikrą šeimyninį ansamblį su tėvu Juozu ir dukromis Darija bei Domile. Muzikos bacila šioje šeimoje tikrai gyvybinga!
2019 m. buvo kuriamas filmas apie žymų tautosakos rinkėją Antaną Bielinį iš Dietkauščiznos. Technologijų mokytojas Darius Vitėnas su mokiniais tada pagamino A. Bielinio aprašytų senovinių žaislų, o Aldona su savo mažaisiais išmoko Bielinio sudarytoje knygelėje „Vaikai vaikai vanagai“ užrašytų žaidimų, kurie atgijo ne tik filme, bet ir 2019 m. vakaronėje „Kokiais vardais pašauksim savo kraštą“.
Buvo toks metas mokytojos gyvenime, kai palaidojus tėvą, po kurio laiko mamą, etnografiniam ansambliui vadovauti emociškai buvo per sunku. Tuomet ji ėmėsi sakralinio giedojimo. Gausus būrys mažesnių ir didesnių mokinių giedodavo per šv. Mišias ir Didžiasalio koplyčioje, ir Tverečiaus bažnyčioje. Be to, pati su mama giedodama laidotuvėse išmoko senųjų giesmių, į anapusybę jomis palydėjo daugybę ir Tverečiaus, ir Mielagėnų kraštų žmonių.
Jos mokiniams atrodė savaime suprantama greit išmokti naujų dainų, žaidimų. Būta, žinoma, ir visokiausių kuriozinių situacijų. Tarmiškai padainavusi apie mergelę, kuri „svirnely un runkelių rymoja“, Aldona pabandė aiškinti, ką tai reiškia. Viskas čia aišku, kuo rimčiausiai atsakė guvus antrokas: ant burokų guli. Buvo ir taip, kad kitos klasės mergaitė pareiškė: jūsų mokytoja kažkokia liaudė. Žinoma, tai buvo Aldonai atraportuota, o toji tik apsidžiaugė naujadaru pagerbta!
O tas tautosakos mokymas buvo labai svarbus, ugdantis pasitikėjimą savimi, savivertę. (Išėjimo į sceną svarbą mokinių dvasiniam augimui ypač pajutome to netekę – po kelių pandemijos metų.) Augant, įšokus į paauglystę, žinoma, dažnas nuo liaudies dainų nutolsta, nes tai lyg ir nemadinga, nepatrauklu. Manau, kad ne vienas gal tai įvertins tik sendamas, kai parūpsta atsigręžti į pradžių pradžią ir pamatai, kad labai svarbūs gyvenimo pamatai padėti tau ten, vaikystėje, kad į platų pasaulį tave palydėjo reikli, teisinga, viešai neafišuojama mokytojos meilė ir rūpestis. Tačiau ir dabar labai iškalbingi buvusių mokinių skambučiai, viešnagės, bendravimas socialiniuose tinkluose.
Taigi Aldonai Misiūnienei tapti siuvėja neteko: išsipildė jos slaptoji viltis mokytojauti, čia atsiskleidė jos tikrasis pašaukimas ir prigimtis. Tai ne visai tipiška pateikėja – ji kartu yra ir perteikėja. O Dovilė ir Justina, užrašiusios jos dainas, nuveikė didžiulį darbą, „paspausdamos“ prisiminti, kas atminties kertelėse buvo išsislapstę. Ir tai, kas užrašyta, išliks. O dainos Aldonos gyvenimo nepalieka – su vyru ji aktyviai dalyvauja mielagėniškių „Dainorių“ ansamblio veikloje.