Nesu ta, kuri nuosekliai seka vaikų literatūros procesą ir leidybos aktualijas, bet taip jau susiklostė, kad per pastaruosius dvejus metus teko perskaityti beveik viską, kas šiuo metu parašyta šiai amžiaus kategorijai jau žinomų, populiarių rašytojų ir dar visai negirdėtų debiutantų.
Lietuvoje jauniesiems skaitytojams skirtų knygų išleidžiama tikrai daug ir labai įvairių, rinktis yra iš ko. Akivaizdu, kad rašytojai noriai imasi rašyti vaikams ir visgi – tik nedidelė dalis kūrinių pasirodo išskirtiniai, atnaujina jau turimą skaitymo patirtį. Ne kartą klausiau savęs: o ko aš pati ieškau, ko tikiuosi iš vaikams sukurtos knygos? Neišvengiamai prisimenu tuos palaimingus savo vaikystės ir paauglystės metus, kada, rodos, neįdomių knygų tiesiog nebuvo, skaičiau viską, ką rasdavau mažutėje kaimo bibliotekėlėje, kai kurias iš jų vis dėlto taip pamilau, kad tebemyliu iki šiol, o pajutusi ilgesį nežinia kelintą kartą atsiverčiu. Kokios tai knygos? Kazio Sajos „Peštukai ir nykštukai“, Jono Avyžiaus „Aštuonetas iš Trepsės namų“, Viktoro Miliūno „Evalduko metai“, Vytauto Petkevičiaus „Gilės nuotykai Ydų šalyje“, Elenos Spurgaitės „Žaliapūkė“, Vytautės Žilinskaitės „Tik niekam nesakyk“ ir „Gaidžio kalnas“. Regis, praskriejo šviesmečiai ir nė neverta lyginti šių knygų su šiandienos kūriniais. Nenuostabu, kad skaitydama šiuolaikinės vaikų literatūros kūrinį jau vargiai randu panašumų (temų, motyvų, kompozicijos požiūriu), to ir nesitikiu, tai normalu turint galvoje laiką ir adresatą, bet bėda ta, kad ne viena šiandien parašyta knyga vaikams stokoja gilesnio adresato pajautimo, kalbos jausmo, kokybiškai „suveržto“ siužeto – o tai liūdina.
Štai tokios netrumpos įžangos pareikalavo Eglės Jasės knyga „Kamandosė“, ir galvoju, kad tai ne šiaip sau, neatsitiktinai. Pirmiausia dėl to, kad ši knyga tikrai išsiskiria nūdienos lietuvių vaikų literatūroje. Kliaudamasi visiškai asmenine nuomone netgi drįsčiau sakyti, kad tai bene viena įsimintiniausių mano skaitytų knygų vaikams per pastaruosius dvejus metus. Oho. Nesu pratusi taip tiesmukai ką nors girti, tai netgi pačiai šiokia tokia staigmena.
Neatsitiktinai paminėjau ir savo vaikystės favorites – K. Sajos ir Vyt. Žilinskaitės knygas, nes „Kamandosė“ tapo knyga, pažadinusia jų prisiminimą. Taigi – geros literatūros pojūtis. Nelengva konkrečiai įvardinti, iš ko kyla toji chemija, tūnanti knygos viduje, bet skaitant buvo akivaizdu, kad E. Jasei ją pavyko sukurti ir įslaptinti tekste.
Tenka prisipažinti, kad rašytojos E. Jasės pavardė man buvo negirdėta, todėl skaitydama „Kamandosę“ galvojau, kad tai, ko gero, bus pirmoji autorės knyga, juolab kad ji – 2020 m. įvykusio Nacionalinio vaikų literatūros konkurso pirmosios vietos laimėtoja, tačiau vėliau gūglindama sužinojau, kad E. Jasė jau yra išleidusi vieną kūrinį labai mažiems skaitytojams, taigi „Kamandosė“ yra antroji ir, reikia pasakyti, – žengtas tvirtas žingsnis po kuklaus debiuto.
Lietuvių literatūroje vaikams esama ne vieno personažo, kuris tapo tos literatūros dalimi, ryškiai įsispaudė atmintyje ne vienai skaitytojų kartai. Taip jau yra su tais personažais – meistriškai parašytoje knygoje jie tarytum atgyja, ima gyventi savo gyvenimą. Iš tokių, pavyzdžiui, būtų galima paminėti ne vieną Vyt. Žilinskaitės sukurtą veikėją. Man regis, Kamandosė galėtų drąsiai stoti į jų eilę ir pelnytai užimtų joje savo vietą.
Tikrai jokia naujiena, kad turbūt visais laikais vaikų literatūroje kuriant tarpinio pasaulio herojus – pusiau žmones, pusiau kokias nors būtybes, betgi aiškiai turinčias atpažįstamų žmogaus savybių, buvo siekiama paslaptingumo, mistiškumo. Štai ir mano minėtoje seniai parašytoje K. Sajos apysakoje „Peštukai ir nykštukai“ būtent tai ir žavi: vaikai atranda egzistuojant kito, paralelinio, pasaulio gyventojus ir jų pačių pasaulis natūraliai susilieja su nykštukų pasauliu, tampa vieniu. Šis vaizdavimo būdas gan dažnas, virtęs tradicija, puikiai veikia vaikų literatūroje ir, galima nujausti, niekada neišeis iš mados. E. Jasės sukurtoji Kamandosė – taip pat tarpinio pasaulio gyventoja, tačiau itin originali: panaši į mergaitę, bet turi driežo uodegą, laibus laumės pirštus ir raganų kraujo – taigi pusiau mitinė būtybė. Dargi – minta ant iešmelio keptomis varlėmis. Čia labai norisi pasakyti vieną dalyką: nors knygoje ir pasitelkiami lietuviškos mitologijos motyvai, bet autorė neapkrauna jais skaitytojo, nenuvargina, tautosaka ir mitologija tėra lengvas šydas, pridengiantis veikėją. Labai džiaugiausi tai jausdama, nes, mano galva, šiuolaikinės literatūros vaikams kūriniuose taustosaka tapo savotišku madingu pasirinkimu, neretai traukiama viskas, ką bent kiek būtų galima įdomiau „perdirbti“: laumės, velniai, kaukai ir pan. Iš tiesų stebina toks neblėstantis rašytojų noras visais įmanomais būdais „suaktyvinti“ tautosakoje slypinčią galią, tai netgi ima truputį varginti. Dar liūdniau, kai tautosaka nemokšiškai išnaudojama, iškraipomi motyvai, interpretuojama pernelyg paviršutiniškai. „Kamandosėje“ sukurtas pagrindinės veikėjos mikropasaulėlis apgalvotas iki smulkmenų. Ji gyvena mieste, pašiūrėje, augina šungrybius, užsivirina balų vandens, miega miegamajame dubenyje. O prieš miegą mėgsta žarstyti sagutes.
Kitas ypač pavykęs dalykas knygoje – tai draugystės ir draugiškumo motyvas kaip centrinė tema. Ji driekiasi per visą siužetą, nuolat skatindama mąstyti: o kas yra tas ryšys su kitu, ką jis duoda, ko jis vertas? Kamandosė užmezga santykį su Lina, bet dar įspūdingesnį – su jos padovanotu pliušiniu šuniuku Pipinu, kuriam autorė skiria daug dėmesio, nuosekliai išaugindama veikėjus siejantį ryšį iki visiško prieraišumo, atsidavimo. Iki tol buvusi „brangšmutkė“ Pipinas virsta tikru draugu.
Dar svarbiau skaitant „Kamandosę“ buvo tai, kad manęs niekaip neapleido neskubraus teksto pojūtis. Manyčiau, kad tai dar vienas išskirtinis šios knygos bruožas. Susidaro įspūdis, kad pasakodama šią istoriją autorė tarsi išsprūsta iš šiandienos gyvenimo tempo gniaužtų, įgyja galią sustabdyti akimirkas tam, kad skaitytojas išjaustų būsenas, pamatytų vaizdus, suvoktų kylančius jausmus. Iš esmės tai jau nebūdinga šiuolaikinei vaikų literatūrai, o ir visai literatūrai apskritai, kur įvykis veja įvykį, siužetas užkuriamas ir nurūksta neįtikėtinu greičiu, o dialogas šoka po dialogo vien tam, kad perteiktų paprasčiausią pašnekesį. „Kamandosę“ sudaro penkios dalys, tekstas ištisinis, dialogų beveik nėra, visą teksto erdvę užpildo būtent jausmai ir būsenos – tos nematomos gijos, susaistančios Kamandosę ir Liną, Kamandosę ir Pipiną, Kamandosę ir skaitytoją. Pagaliau – istoriją ir skaitytoją apskritai. Jeigu kam nors kilo nuostaba, kad „Kamandosę“ ėmiausi lyginti su prieš keletą dešimtmečių išėjusiomis knygomis vaikams, tai būtent dėl to, kad esama grįžimo prie jutiminio pasakojimo tradicijos, tokio pasakojimo atgaivinimo.
Ketvirtajame knygos viršelyje prof. Kęstutis Urba, palydėdamas E. Jasės knygą į skaitytojo rankas, teigia, kad susigyvenęs su Kamandose, ją pažinęs, imi jaudintis dėl jos ir jos gailėtis. Vis dar galvoju, kokius jausmus man sukėlė Kamandosė kaip veikėja, kaip knygos personažas. Labai sunku juos konkrečiai įvardyti, nusakyti. Autorė neatskleidžia personažo jausmų, šykščiai transliuoja jos emocijas. Kamandosė gyvena savo pasaulyje, yra gana uždaro būdo, todėl jai pavyksta sukurti ir išlaikyti atstumą net tarp savęs ir skaitytojo. Tokią reikiamą distanciją, dėl kurios atsivertų svarbiausi dalykai. Kamandosė man kelia nuostabą. Ir išlieka nepamirštama – be abejonės. Greta tų kitų, seniai sutiktų personažų iš seniai skaitytų knygų. Ji prisigretina prie musių Zyzės ir Zuzės, Gilės, Trepsės, kareivio Žygūno ir Lemtatūrio – tokia šiuolaikė, nepanaši į juos, bet įsiliejanti į jų draugiją.
Teko išgirsti svarstymų, neva „Kamandosės“ adresatas yra ne visai aiškus, sunkiai identifikuojamas. Man sunku tam pritarti. Priešingai, „Kamandosės“ adresatas yra kaip reta labai gerai juntamas, knyga akivaizdžiai pasakoja istoriją vaikui, vietomis netgi palaikomas tiesioginis dialogas su skaitytoju, kuris, beje, labai subtiliai ir pagaviai užmezgamas nuo pat knygos pradžios („Kad pamatytum tokius padarėlius kaip Kamandosė, reikia žiūrėti sau po nosimi“, „Jei primerktum akis ir žvelgtum pro virpančias blakstienas, Kamandosė atrodytų lyg nedidukė mergaitė“) ir išlaikomas iki pat pabaigos. Skaitydama mąsčiau, kad net nelabai ir svarbu, kokio amžiaus bus adresatas, „Kamandosė“ sugeba išjudinti ne tik vaiko, bet ir suaugusio skaitytojo patirtį. Jau nebe pirmą kartą susiklosčius aplinkybėms prisimenu K. Urbos pasakytus (o gal ir kur nors užrašytus) teisingus žodžius, kad gera knyga vaikams yra ir gera knyga suaugusiesiems. Iš tiesų – „Kamandosę“ skaičiau su dideliu malonumu, palengva nirdama į siužetą, vis labiau stebėdamasi, kad jaučiu tokį nevaikišką pasitenkinimą.
Rašytoja Eglė Jasė ir knygos įvaizdintoja Julija Račiūnaitė
Beje, apie pabaigą. Pabaigos neretai yra dar vienas egzaminas, kurį tenka laikyti net patyrusiam rašytojui. Nekantraudama ir su šiokiu tokiu nerimu laukiau, kuo gi ir kaipgi baigsis Kamandosės istorija, sugebėjusi taip prikaustyti nuo pat pradžios. Ir štai: „Kadangi Kamandosė labai daug išmano apie kolekcijas ir istoriją, jau kitą savaitę laikys egzaminą ekskursijų vadovės pažymėjimui gauti. Ir, jei pasiseks, taps pirmuoju miško padaru, užimančiu tokias aukštas pareigas. Palaikykime už ją kumščius!“ Ne veltui tai dariau nuo pirmųjų puslapių.
Jau dabar nekantrauju perskaityti naują E. Jasės knygą, kuri, tikiu, kada nors, gal ir visai greitai, pasirodys. (Be abejo, tai užmeta sunkesnę ar lengvesnę atsakomybės naštą ant autorės pečių, bet to nėra kaip išvengti.) Kad ir kokia tai būtų knyga, autorei iš širdies norisi palinkėti vieno: neprarasti sugebėjimo ir galios primerkti akis ir žvelgti pro virpančias blakstienas, kad tokie personažai kaip Kamandosė būtų pamatyti ir išvystų dienos šviesą. Kad juos pamatytume ir mes.