Fotografavo Ričardas Šileika
„Gimiau 1940 m. Kaubriškės kaime, tarp miškų. Augau viena šeimoj, todėl visą laiką tarp vyresnių. Visa giminė buvo labai daininga, tad nuo mažens ir aš kartu bandydavau dainuot. Pas mus mažesnių vaikų nebuvo, tai aš per Velykas eidavau į Sekonis, ūlyčioj buvo daug vaikų, ten supdavomės ir dainuodavom. Kaimo moterys sueidavo paklausyt, kaip mes dainuojam. Ir bobutės, ir mamos, ir tėvo dainas mokėjau…“ Taip Stefanija Čioglytė-Čelnienė apie savo vaikystę pasakojo 2001 m. jos dainų užrašinėti atėjusioms Didžiasalio mokinėms: Ingai Laurutėnaitei, Linai Meškelytei ir Astai Žemaitytei.
Apie vėlesnį gyvenimą moteris pasakoja santūriai. Vaikystė ir augimo metai – pokario partizaninių kovų laikas. Pamiškėje gyvenusiems Čiogliams, kaip ir daugybei kitų, teko rizikuoti padedant partizanams ir bijant stribų keršto. Apie šiuos išgyvenimus 2021 m. gražiai parašė Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos mokinys Algirdas Pauliukėnas konkursui „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ rengtame rašinyje „Vaikas taip pat gali nuveikti didelius darbus. Mažoji ryšininkė.“ Ne kartą mažoji Stefutė nešė maistą partizanams į mišką, o eidama, mamos primokyta, pasišokinėdama dainavo, šūkavo, kad niekas nieko neįtartų, manytų, kad mergaitė tiesiog eina uogauti. Šiame darbe kalbama ir apie tolimesnį Stefanijos gyvenimą, apie jos vestuves su partizanų rėmėju iš Vilėkų Leopoldu Čelna. Susituokusi pora savo gyvenimą susiejo su Didžiasaliu, netrukus įsidarbino pradėjusiame kilti Ignalinos statybinių medžiagų kombinate, Didžiasalyje pasistatė gražią sodybą. Gimė duktė Zita, kasdieną rūpėjo ne tik darbas, bet ir nuolatinė triūsa apie namus, ūkelį. Tačiau šeimos rūpesčiai neužgožė Stefanijos meilės dainai.
O daina Stefanijos jaunystėje buvo dar gyva darbų ir švenčių palydovė. Ji šviesino nelengvą pokario gyvenimą, tada ji buvo gyva ir reikalinga, skambėdavo ir lauko darbus dirbant, ir kuokinėse besilinksminant. Juk ko verti kad ir senieji vestuvių papročiai su mergvakariu ir draugių graudinančiomis dainomis:
Ko aš jauna nerymosiu ir gailiai neverksiu, /Baigias mano jaunos dienos šiandien vakarėlį…
Stefanija yra papasakojusi ir apie visas vestuvių tradicijas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute saugomos aukščiau minėtų mokinių porą metų iš jos užrašinėtos dainos, siųstos jaunųjų filologų konkursui. Dainininkė prisiminė savo bobutės pasakojimus apie senesnių laikų vestuves, kurios tęsdavosi iki savaitės, o į jas giminės veždavosi ir duonos ne vieną kepalą, ir mėsos. O jei turėdavo mažų vaikų, tai ir su lopšiu nusiveždavo, kad visi galėtų švęsti. Ji prisiminė ir guogėmis vadinamus nekviestus svečius: tai būdavo moterys, suėjusios pažiūrėti jaunųjų ir jų, o ir kitų vestuvininkų apdainuoti, už ką būdavo vaišinamos. Kliūdavo nuo tų guogių ir piršliui, mūsuose svotu vadinamam, ir pabroliams su pamergėmis. O svotą vestuvių pabaigoj sodindavo į niekočią ir veždavo lakinti – skandinti.
Jos padainuotos vestuvinės dainos eina iš giliųjų klodų: „Devinti metai, ne viena diena“, „Tu pelūneli“, „Augino motulė mus tris kap vienų…“ Aukštu, švariu, į dangų keliančiu balsu Ignalinos rajono dainininkų kasetėje įrašyta nuostabi Stefanijos „Dai kad privažio pilnas dvaras svetelių“.
2003 m. rinkinyje surašyta penkiasdešimt dainų ir ratelių, be kurių neįsivaizduojamos buvo pokario kuokinės. Jame jau daug tarpukariu dainuotų romansų, kurie dainuojančioms vėrė širdį, gausu atvirai išsakomų jausmų. Tačiau ir čia prasimuša senoviniai motyvai dainose „Neliūdėk, žalia giruže“, „Mačiau bernelį pirmų kartelį“, „Gali lauko ežerelis“. Kaip liaudies daina dainuojama Salomėjos Nėries „Nebark manęs, o rūstusai patėvi“.
Didžiasalio RYTO gimnazija
O kiek dainų išdainuota gyvai, ir mokykloje, ir Statybinių medžiagų gamykloje! 1984 m. gamykloje dirbęs krašto šviesuolis Juozas Kėkštas subūrė etnografinį ansamblį „Kuokinės aidai“. Jame dainavo ir grojo apie tris dešimtis aplinkinių kaimų žmonių. Stefanija buvo tikra šio ansamblio puošmena, dažnai ir solistė. Kol tik leido sveikata, dainininkė, kaip tikra mokyklos bičiulė, dalyvaudavo ir visose čia rengiamose vakaronėse, buvo kviečiama į atviras pamokas. Mokytojos Aldonos Misiūnienės vadovaujamas mokyklos etnografinis ansamblis iš Stefanijos išmoko reto grožio dainą „Klausinėjo man bernelis“, daugybę ratelių. 2001 m. Lietuvos televizijos kūrybinė grupė rengė laidą apie Tverečiaus kraštą miestelio ir parapijos 500 metų jubiliejui. Didžiasalio mokyklos muziejuje tada buvo surengta Stefanijos kraičio skrynios paroda: dar bobutės austi lininiai rankšluosčiai su kruopščiai išsiuvinėtomis monogramomis, senovinės lovatiesės, gūnios…
O kiek krašto žmonių Stefanijos balsas palydėjo į paskutinę kelionę, turbūt ir suskaičiuoti neįmanoma. Aukštas, gražus, skambus, jis klausytojus vertė susimąstyti ir susikaupti senovinėse psalmėse, kurių melodijų ji mokėjo galybę.
Nuotrauka iš asmeninio Stefanijos albumo:
Stefanija Čelnienė lietuvių bažnyčioje Lemonte
Santūri, rimta, atvirauti nelinkusi Stefanija nelengvai pergyveno vyro mirtį ir užklupusią vienatvę, kol duktė Zita, jau senokai laimėjusi žalią kortą ir su šeima įsikūrusi JAV, prikalbino mamą persikraustyti pas ją. Ten ir anūkė, ir linksmai čiauškantys mažieji proanūkiai. Jie padeda lengviau apsiprasti užjūrio svetimybėje. Gal Stefanija juos augančius išmokys ir savo gražiųjų dainų, padės į mažųjų širdeles įskiepyti Lietuvos jausmą, norą bent aplankyti savo protėvių mylėtą ir išsaugotą Tverečiaus kraštą…