Mūza Svetickaitė. Fotografavo Rasa Svetickienė
Esu Mūza. Mėgstu stebėti, kaip jūra ant smėlio kasdien rašo poeziją. Bandyti sugauti tarp pirštų vėją, kuris akimirksniu ištrina visas rašmenų žymes. Mėginu suspėti į tą momentą, kai banga atsitraukia, o gūsis dar pakely. Tada fiksuoju tai, kas sumirksėjus bus negrįžtamai pasiglemžta, kad grįžusi namo galėčiau skaityti. Suteikti ženklams prasmes – galbūt jų niekada ir nebuvo, o gal jūra norėjo ištarti visai kitus žodžius, bet tuo momentu tai virsta jau mano nuosavybe. Jos daleles perdėlioju ir, neilgai paturėjusi, atiduodu. Popieriui, o dar labiau Jums – su viltimi, kad jūra banguos, o iš jos išsprūdę ženklai gyvuos ir keis savo formas.
Pone, jūs man pakišote koją
Kokia ji netikusi, pagalvojo šuo, pamatęs zigzagais skraidančią širšę. Po kelių sekundžių jis sustūgo nuo tos širšės įgėlimo sukelto skausmo ir parvirto ant šono. Žmogus, išvydęs ant grindinio su širše besivoliojantį šunį, mąstė, kaip tai šlykštu. Tada užsižiūrėjo į savo mobilųjį, užkliuvo už šuns ir suklupo. Dviratininkas, pamatęs ant naujutėlačio dviračių takelio gulinčius pėsčiąjį ir šunį su širše, galvojo, į kokį absurdą nuvedė gyvulių sužmoginimas. Tada užrietė nosį aukštyn ir nė nepajuto, kaip nuvirto nuo savo transporto priemonės. Vairuotojas, išvydęs du žmones, dviratį, šunį ir širšę, svarstė daug šiuolaikybės išsigimimų regėjęs, bet šitai… Tarprūšinis santykiavimas vidury baltos dienos! Tada pamiršo, kaip nuspaudžiamas stabdis, ir su savo naujuoju mersedesu lėkte įlėkė į kompanijos vidurį. Iš dangiškų migdolų šalies besileidžiančio lėktuvo pilotas, pamatęs tris žmones, automobilį, dviratį, šunį ir širšę, mąstė, kad ne dienomis pasaulis keičiasi, o valandomis: išvykdamas paliko gan normalų kraštą, o grįžęs rado visuotinį sąmyšį! Kankinamas minčių ir dailindamas kaklaraiščio mazgą nė nepastebėjo, kad jo orlaivis šauna tiesiai į žemę, tad neilgai trukus lėktuvas, įgula ir keleiviai pagausino sumišusią draugiją. Raudonskruostis prezidentas, pro barokiniais angeliukais kikenančių rūmų langą pastebėjęs tris žmones, automobilį, dviratį, šunį, širšę ir lėktuvą su įgula ir keleiviais, pasišlykštėjo savo domeno kasdienybe ir nusprendė žemiškus reikalus atiduoti ministrams ir parlamentui, o savo rūpesčiui palikti tik interviu bulvarinėje spaudoje ir pokalbius su laibakojėmis merginomis iš kaimyninės gimnazijos. Tačiau nespėjus pasirašyti šio svarbaus dokumento Žemė netikėtai sudrebėjo, tad prezidentūra, jos darbuotojai ir garbusis šeimininkas su žemiškais nevykėliais atsidūrė vienoje draugėje. Drebulio krečiama Žemė, pažvelgusi į vienoje krūvoje dejuojančius tris žmones, automobilį, dviratį, šunį, širšę, lėktuvą su įgula, keleiviais ir prezidentūrą su prezidentu ir jo svita, pasišlykštėjo savo gyventojais, tačiau nepastebėjo, kad Saulė, gavusi žinią apie jos valdytinę užklupusią isteriją, nusprendė kuriam laikui profilaktiškai užgesti. Mėlynoji planeta užšalo, trys žmonės, šuo, širšė, lėktuvo įgula, keleiviai, prezidentas, jo pavaldiniai ir visa gyvybė kaimynystėje išmirė. Automobilis, dviratis, lėktuvas ir prezidentūra su visomis kitomis aplinkinėmis materijomis išskrido į kosmosą geresnio gyvenimo ieškoti. O Saulė, vos užgesusi, prarado visas jėgas ir sąmoningumą, tad taip ir nebeįsižiebė.
MENO BANGOS primena, kad už tekstų ciklą AŠIŲ APYLINKĖS Palangos senosios gimnazijos mokinė Mūza Svetickaitė 2022 m. Jaunųjų filologų konkurse pelnė prizinę vietą.
Daugiau Mūzos ir kitų jaunųjų autorių kūrybos galite rasti žurnale PAŠVAISTĖ (2022/2)