Lankstau lėktuvėlį. Popierius plonas, baltas, kiek suglamžytas. Lenkiu taip. Atlenkiu anaip. Užlenkiu vėl. Tikiuosi, kad skris ilgai. Daug laiko skyriau priekiui nusmailinti. Paleidžiu. Lėktuvėlis nukrito greičiau, nei spėjau sumirksėti. Lankstau lėktuvą…
Svarbu, kad skrydyje tilptume visi. Dar svarbiau priimti ir gerbti kiekvieną su savo savitumais – savais akcentais, sava žodyno gausa, sava raiška. Tik taip lėktuvas gali skrajoti ilgiau. Žinoma, lėktuve dažniausiai skrenda įvairių tautybių žmonės. Šis lėktuvas taip pat ne išimtis. Girdi pasakišką prancūzų kalbą, lyg antrąja virtusią anglų, tą nenuoramą, vieną kitą šiurkštesnį žodį turinčią rusų kalbą. Bet reikia nepamiršti, neišduoti to, kas mus skraidina. Jei pamiršti – skrydis gali būti nemalonus. Atitrūksi nuo šaknų – tolimesnis skrydis kiek komplikuosis. Nesupranti, kas vyksta. Pasaulis keičiasi. Pradedi mąstyti ne kaip lietuvis. Mąstai kitaip. O tai tik kalba. Tik… Net?! Tik… Net? Tik… Net…
Žaviuosi žmonių akcentais. Atrodo, kad iš jų lūpų sklinda magija, kuri nuveda Alisą į stebuklų šalį. Žaviuosi žmonių žodyno įvairove. Atrodo, kad kalba lyg žemėlapis, kurį kiti padeda pažinti. Ir labai gera gyventi informacinių technologijų amžiuje! Pavyzdžiui, kartais tam tikrų žodžių nežinojimas kelia gėdos jausmą. Ir tuomet internete ieškai, ką reiškia žodis, ištartas lyg burtažodis. Burtažodžius sakyti taisyklingai gali būti sunku…
Stiuardesė siūlo užkąsti. Žiūriu, kas puikuojasi ant stalelio: Dėl to, nes…, Begalo, Ant kiek…, Pas mane…, Batarėja, Bordavas, Kelinto šiandien? Įdomūs pasirinkimai. Tokie nekalti atrodo, bet atsikąsk vieną kąsnį ir nepastebėsi, kaip sunku bus atsiriboti nuo to, kas kenkia. Kaip gyvenimiška. Visada labiausiai traukia tai, kas žada daugiau už mažiau. Matau, kaip vaikas siekia Dėl to, nes… skanumyno. Pritariu, patraukliai atrodo. Būna, net nepastebi, kad tuo dažnokai užkandžiauji…
Labiausiai atsimenu tai, kas ataidi iš aistringų emocijų. Kaip tas vaikas, ragaujantis skanumyną Dėl to, nes…, anksčiau labai mėgdavau įtakoti. Kol atėjo lietuvių kalbos ir literatūros pamoka… Turėjome visai klasei garsiai perskaityti savo parašytą pastraipą. Atėjo mano eilė. Stengiuosi raiškiai, emocingai skaityti. Žmogaus negali įtakoti… Nespėju sumirksėti ir išgirstu: „Auguste, koks dar įtakoti?! Ne kakoti reikia, o daryti įtaką!“ – emocionaliai sušunka mokytoja. Kaip ir gėda truputį. Bet pamoka gera ir džiaugiuosi ją išmokusi.
Atrodo, smulkmena tie žodeliai, bet kiekvienas iš jų brangus. Pats brangiausias. Tai lyg dalelė visumos, kuri padeda skristi. Žinoma, būna turbulencijų ir taisyklingai tikrai ne visada kalbu. Būna, susigundau vienu ar kitu svetimšaliu žodžiu. Bet visąlaik prisimenu, kad be lietuvių kalbos nebūtų lėktuvo. Negalėčiau rašyti taip, kaip rašau dabar. Negalėčiau išreikšti savo idėjų taip, kaip išreiškiu dabar. Nepažinčiau tos nuostabios dzūkiškos tarmės ir paslaptingos žemaičių šnektos.
Iš žmogaus kalbos gali atspėti, iš kurio regiono jis kilęs. Net ne iš kalbos, o iš žodžių trumpinių! Moksleiviai mėgsta trumpinti mokomųjų dalykų pavadinimus ir dažniau vartoja būtent trumpinius, o ne ilgus įvardijimus: einu į matematiką, dabar bus lietuvių kalbos pamoka. Sakoma daug paprasčiau: einu į matę, dabar bus licių pamoka.
Skamba gal ir negražiai. Įdomu, kaip šie trumpiniai atsirado? Net nepastebėjau… Bet nustebau, kai vienos jaunimo organizacijos socialinių tinklų grupėje buvo paskelbtas balsavimas, kas kokius trumpinius vartoja. Balsavimas buvo orientuotas į matematikos pamokos pavadinimo trumpinimą. Pasirinkimai: matkė, matieka, matė. Nustebino, kad visų dzūkų pasirinkimas buvo matė. Beliko iškelti hipotezę, kad Dzūkijos sostinė yra atskira respublika. Tą patį galėčiau pasakyti apie žemaičius… Pasakytų man bimbals, tai pagalvočiau, kad apie BMW markės automobilį, o ne apie vabzdį gylį šnekame.
Ir skrendu toliau. Lenkiu taip. Atlenkiu anaip. Užlenkiu vėl. Svaiginantis skrydis įkvepia siekti dangaus. Apdegs sparnai? Ne, to nebus, nes mokėti taisyklingai, gražiai ir turiningai kalbėti lietuvių kalba visada buvo, yra ir bus siekiamybė. Noriu mėgautis šiuo procesu… Ciek daug debesų, pakinkyci vėjai, a vat kalba tavi apkabins i dzyką skrydį ramins.
P. S. Sužavėjo mane, žinokit, Monika Liu. Nuvažiavo lietuvaitė su lietuviška daina į Turiną. Dainuos lietuviškai „Eurovizijoje“. O vakar savo interviu prasitarė, kad TIK LIETUVIŠKAI dainuodama ji jaučiasi geriausiai, jaučiasi savimi, tarsi protėviai kartu su ja dainuotų!
Skrisk, mano lietuviškas lėktuvėli, tolyn! Skrisk!
Augustė Anisimova
Alytaus šv. Benedikto gimnazija
Konsultavo mokytoja Rita Černiauskienė.
Šis rašinys 2022 m. konkurso „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ mokinių grupėje pelnė I vietą.