Vilija Kaškelytė-Narvydienė. Asmeninio albumo nuotrauka
Aš es kilima no Lionkavos parapijos, Ūdekų kaima, viena su tok᾽ pavadiniom par viso Lietuvo. O ta viet dėl᾽ ta teip pasivadina. Buva didel᾽s dubėl᾽s tė, upela tekėje, pelkėje, kūlynεs apauga, žmon᾽s gane karv᾽s, o tos eidava ėst᾽, kor žola tankesne, šlapesnė vieto, įkliomdava, o traukdava už ūdekų, teip i atsirada tie Ūdekε.
Da Ūdekos᾽ jau trisdešiomt metų giedam mojevėn᾽s gegužėn᾽s pamalds, šlovinam Švenčiausio Mergelo Marijo. Kaip mana mamute sake, jei norem᾽, kad Dievs padėtų, reik᾽ patiem eit᾽ prie Dieva. Kaip pasake, teip i padare. Susikviete kaima moter᾽s i pradėjam giedot᾽. Teip susigiedojam, kad i daba tebegiedam, par tiek metų kai kas pasikeite, vienos amžinybė, kitos prisijunge, o mamyte da i daba pagrindine, nors devyniasdešimt ketviorts metel᾽s rukuoj. Teip i tetuka vaškinių žvakių vios skrinela prie altorėle ištiorpa.
Pas mum kaim᾽ kalb: kaip bobos giedot᾽ praded, lietos nematyt᾽. Ale teip ir yra, o mes sakam: kaip vyrε prisijonks, i dongs prakiors.
Marija Kaškelienė – šio teksto autorės mama, giedotojų įkvėpėja. Asmeninio albumo nuotrauka
Pas mum daug našlių giedam, bet toks stebukols dedas: katra tais metεs zakristijon pabūn, žvakels uždeg prie altorėle, žiūrėk ir ištek, naujs gaspador᾽s tos kiem᾽ žolo pjaun, bulv᾽s iš darža su karb neš, o da geriau į kermoš᾽ vež.
Teip praein geguže, savaitės dienelos – padielnioks, utarnioks, sered, četverg, pėtnėč᾽, o nedėlio i uždainuojam, o vieno dainelε da iš sava babutes᾽ žiono:
Turėjo rubel᾽ sidabravo,
Piorko skaro murinavo,
Murinav nepatika,
Juodmargėla nepritika,
Kor ta mana raudonoj,
Kor bernelė man᾽ daboj?
O nedėlio ant kalniuka Lionkavo bažnytėla balt švieč᾽, į švionts mėš᾽s kvieč᾽.
Kiek atsimen, mana giminės pradž᾽ čė, myl᾽ aš šito krašto, niekor i nebovo išėjs. Panavijos žydž᾽, už kūtės darž᾽ gervės klykauj, starkε skraida, bičių avėlė , o tas dūzgims kaip muziok gražiaus᾽, o gal᾽ daugiau, laš tas močiakų meds su ilges᾽ į šird᾽… Vės᾽ trys pri avėlių – tetuks, mana sūns, anūkėl᾽s… beržų viršūnėm praūže laiks. Saldžės᾽ dūlės᾽ kvepėdam᾽ vakar᾽ ein sūns i anūks… o tetuks palika įskiepito obelo, duonos lauks tas pats… I tie pamokimε, sakydava: pas gero gaspadinė duon nežiedėj, duonkubil᾽s nepardžiūst.
Linkuvos Švč. Mergelės Marijos bažnyčia
Suvalga mana kepto duonelo, nesužiedėj. I kubiols nepardžiūst, i daba duonela parminkiot rūkst, iškep’s mojavų pabaiktuvėm, bos i konigėl᾽, i moterėlom, tegu pavalga, kad sveikos drūtos kiotų giedojimų sulauktų.
Kaip babyte sakydava, gyvenioms duod i druskos uzbono, i medos kor᾽, viska jau buva, bet vis tiek aš laimiong, mana sodybo rūtos, mėtos žaliuoj, o svarbiaus᾽ – vaikε, šeim, anūkėlė brangin sava krašto, kalb lietuviošk tarmiošk kalb.
Tekstas autorės pateiktas bendrinės kalbos rašyba. Redaguojant kirčiuoti skiemenys paryškinti, ženklu ᾽ pažymėtas priebalsių minkštumas, ženklu ε – suvienbalsėjęs nekirčiuotas dvibalsis ai. Už patarimus ačiū Genovaitei Kačiuškienei.
Tekstas spausdintas žurnale „Gimtoji kalba“ (2023 m. Nr. 11)
Konkurse LIETUVIŠKOS ISTORIJOS: PASAKOJIMAI APIE LIETUVIŲ KALBĄ šis tekstas suaugusiųjų grupėje pelnė III vietą. Daugiau apie konkursą skaitykite čia https://www.menobangos.lt/irena-baltakiene-akse-manespi/