Fotografavo Leonardas Skirpstas
,,Labai nemėgstu rašyti savo trumpos biografijos, nes ji ilga” – teigia poetė Natalia Trokhym. Ji gimė 1967 m. Chmelnickyje (Ukraina), baigė muzikos mokyklą, studijavo mediciną. Tapo interneto svetainių kūrėja, prozos vaikams ir suaugusiems rašytoja, poete, vertėja, leidėja. Apsigyveno Lvive. Yra trijų vaikų mama, šešių anūkų močiutė.
Natalia Trokhym verčia iš anglų, lenkų, baltarusių, čekų, kartvelų ir lietuvių kalbų. O jos poeziją iš ukrainieičų kalbos išvertė MENO BANGŲ rezidentė, prozininkė, poetė bei vertėja Birutė Jonuškaitė.
Priešas nemiega…
Priešas nemiega,
nei dieną, nei naktį nemiega.
Nuolatos dirba savo juodąjį darbą.
Mama nemiega,
jau trečią parą nemiega.
Mama kaip paukštė namo rūsy krauna lizdą
vaikeliams
su mintimi: ilgas bus šis lietus…
Rūsy kažin ar saugu.
O kas šiam pasauly apsaugos?
Nebent jos sūnus.
Jam jau septyneri.
Nemiega ir jis,
nors mažyliai seniai užliūliuoti
mamos lopšinės,
tos, kur iš tikro – himnas,
nesutrumpinta versija,
nuo Sano lig Dono,
mat ilga turi būt lopšinė…
Klausia sūnus iš tamsos:
– Mama, žinai, ką daro rasa?
– Žėri, – mama nusišypso.
– Ne! – sako sūnus. – Krinta? Kaip priešai.
***
Kai užspaudi akis,
tam, kurs ką tik išėjo, –
jauti, kaip po delnu
stingsta tamsa
ir kaip tavo akys taip pat
nejučia užsimerkia,
kad ir pačios panirtų tenai –
nors akimirką! –
tarsi į Krikšto
eketę..
Poetė Natalia Trochym. Nuotrauka iš
www.pogranicze.sejny.pl/pogranicze-ukraina/pogranicze-ukraina/rezydenci/natalia-
trochym/
Dukra
Ak, toji mergina prie lango naktį
ir jos plaukai – vanduo, pritvinkęs saulės,
skalaujantis krantus manuosius
ir dienų manųjų smėlį,
ir júodus akmenis nakties,
ir tuos obuoliukus, kur jos glėby,
geltonus lygiai kaip plaukai
ir kaip vanduo,
kaip Geltonoji upė, Huanghė –
ir baltus josios delnus,
jie suglausti nelyg sparnai,
jos ãpvalius kelius,
panėšinčius į porą obuolių,
netyčia išriedėjusių,
sugludusių,
ir jos šviesų veidą –
mėnulio atspindį vandenyje –
ir jos skaidrias akis –
mėnulio spindulius vandenyje –
jos nuolat žvelgia
pro juodą langą,
už kurio
nieko NEMATYTI.
* * *
Šis vaikas tavęs neprimena –
jis panašus į paukštį,
išsiritusį iš tavęs,
kai buvai kiaušinis,
ar į obuolį,
nukritusį artutėliai,
kai buvai obelis,
ar į tavo prosenelį,
kurs amžiams išskrido švintant,
kai tavęs dar nebuvo…
Taip, šis vaikas panašus į paukštį –
taip uoliai ūbauja
savo nepakartojamu balsu
ir tarpais vis priglunda
prie tų saldžių šaltinių,
trykštančių tau iš krūtų
spindinčių perlamutriškai,
prie tų dangiškų upių,
kuriomis pienas plaukia,
priglunda ir geria, vis geria…
***
Kai tavęs nėra,
velkuosi tavo marškinius,
užimu tavo vietą,
užsikloju tavo patalu –
ir taip gyvenu: su tavimi.
Kai tu esi,
atiduodu tau marškinius,
grąžinu tau tavo patalą,
užleidžiu tau tavo vietą –
tik sau vietos nerandu,
ir taip merdėju: su tavimi…
***
Ir buvo sniegas. Ir sniegas buvo gausus:
užklojo visą miestą ir visus miestus.
Ir gilus buvo sniegas –
iki kelių, iki juosmens, iki krūtinės, iki kaklo –
kaip vanduo Jordano eketėje.
Mielagėnų gėlės – prozininkei, poetei, vertėjai Birutei Jonuškaitei (dešinėje)
Nuotrauka iš Mielagėnų bibliotekos archyvo
Ir buvo lietus. Ir lietus buvo gausus:
užliejo visą miestą ir visus miestus,
visą sniegą, visus medžius ir visus namus.
Ir lietus buvo šaltas –
tas šaltis visa sustingdė,
kaip stingsta išsilydęs stiklas.
Ir miestas sustingo stikle…
Kad tik jisai nesudužtų!..
***
Moteris guli be nieko –
auskarų, makiažo, šukuosenos,
akinių ir net liemenėlės.
Jos krūtys – nei didelės, nei mažos,
nei dailios anei negražios,
paprasčiausiai tik jos.
Dabar ji nesigėdina
atidengti jas rentgenui,
paniškai nedangsto jų rankomis,
kaip, tarkim, prieš šimtą metų,
kai ji buvo visa – lyg auksu
spinduliuojantis pumpuras.
Visą gyvenimą težinojo,
kaip plaukti pasroviui,
nešioti ir vedžioti vaikus,
išvedžioti žodžius ir dainas,
nedėlioti daiktų į vietas –
tik kablelius ir taškus.
O dabar guli be sąmonės,
kalbasi su senele, su tėčiu, su mama,
kuri iš anapus jos klausia:.
– Taigi dukrele ką čia padėsim?
Tašką, o gal kablelį?
– Kablelį, maldauju, Dieve!.. Kablelį!
Siesta
Kodėl
ji eina
krauju aptekusi?
Sudraskyta raudona
suknele?
– Kaip tuščia aplinkui! KUR žmonės?
Kodėl
nieks jos neužkalbina,
nenušluosto ašarų?
Nenuplauna kraujo?
– Kaip tuščia aplinkui! Kur ŽMONĖS?
Kodėl
niekas nepaklausia:
– Kieno, vaikeli, KRAUJU
esi išsitepus?!..
Kad tik nereikėtų išgirsti:
–TAVO!..
– Kaip tuščia aplinkui! KUR ŽMONĖS?
Vertė Birutė Jonuškaitė