Vytautas Černiauskas. Fotografavo Emilija Brusokaitė
Esu kalnas ir upė. Esu ir namie sėdinčių svajotojų poezijoje, ir dulkėmis aplipusio piligrimo krepšyje. Keldamas tave per Dunojų noriu, kad padainuotum man. Ir tu dainuoji. Apie žirgus, apie žydinčius sodus, kukuojančias gegutes. Dainuvė? Klausiu. Tu tyli, nieko nesakai. Tik žvelgi svajingomis akimis į besikeičiančius debesis. Ten tavo daina irgi pasiekia. Raizgosi tarp ūko ir sveikinasi su šienpjoviais. Jie irgi dainuodavo. Taip gerai atsimenu plakamo dalgio garsą, kuris įsiverždavo net ir pro uždarytus langus. Dalgio geležtė blykčiojo saulėje. Mojome jais tvirtai ir greitai. Ar buvome panašūs į titanus? Turbūt ne. Į ką tuomet? Dalgio geležtė guldo žolę. Tai jo daina. O kokia kalba jis dainuoja? Klausiu tavęs. Tu meiliai nusišypsai ir užsimerki.
Atsimerki ant Dubingių piliakalnio. Čia vis dar matai, kaip stovi Radvilų rūmai ir pro jų atvertus langus žvelgia šių namų šeimininkai. Ar daug kas pasikeitė? Nelabai. Asveja vis dar juosia Dubingius. Gal tik medinis tiltas iš šių laikų – meta savo šešėlį ant vandens ir ištirpsta bangose. Taip ištirpsti ir tu tarp lūpų. Išsakoma, išdainuojama, iškvatojama – pasklindi po gervių pulkus ar įsitaisai aukštame gandro lizde. Tu neabejotinai turi savyje tą gają gyvybės galią.
Dunojaus keltinininkas. Aut. Vytautas Černiauskas
Esi niekieno ir visų. Dalyvauji rinkimuose, švieti iš knygų puslapių ir niekuomet nemiegi. Nes nuolatos esi reikalinga. Taip besišnekučiuodami atsiduriame prie Balyno kalno. Žmonės pasakoja, kad čia dažnai vaidenasi. O tu – nesivaideni, tik gūdžiu žvilgsniu nužvelgi mišką nuo kalno, ant kurio kadaise stūksojo Šarūno pilis. Puikiai žinau, kad ne taip seniai šioje vietoje stovėjai drauge su Vincu. Tuo pačiu, kurį išdaigino Subartonių žemė. Stovėjai drauge su vienu iš tų, kurių dėka sustiprėjai, sustiprindama ir mus. Kartu su jumis čia stovėjo ir Šarūnas. Dainuvis. Stovėjo čia ir trys broliai – Merkinės, Liškiavos ir Punios karaliai. Gal todėl žmonės vis dar sako – čia vaidenasi. O tu nesivaideni. Tu lieki čia. Miškų ošime, bebaigiančio apakti ežero aky, Šarūno pilies šešėliuose. Tu vis dar čia. O gal taip tik atrodo ir likau vienas ant Balyno kalno? Tačiau taip tik atrodo. Eime toliau? Pamoji, nebyliu žvilgsniu nurodydama kryptį.
Sustojame Merkinėje. Dar viena pilis, dar viena upė. Paminklas Vincui Krėvei prie gimnazijos. Paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui prie išsišakojančių kelių. O tu eini toliau. Sustodama prie sušaudyto kunigo Jagmino portreto. Sustoji ir ten, kur nieko nėra. Bet tik man nieko nėra. Tu viską atsimeni – žmones, įvykius, istorijas. Tą akimirką jaučiu tave labai gerai. Ir tas pajautimas prasiveržia pavasario vėju. Vėju, kursai nuneša prie Marcinkonių bažnyčios. Šalia jos matome Juozą Averką. Dėdę Juozą, kaip jį visi vadino. Apsidairo Juozas ir tamsoje šmurkšteli į kapines. Vos matosi jo pilkas siluetas. Abu puikiai žinome, kad ten, po pamatais, jis slepia atneštas knygas. Smarkiai rizikuodamas jis atneša tave į savo kaimą. Į kitus kaimus. Kad galėtum išgyventi. Kad galėtum gyventi.
Nemunas ties Merkine. Fotografavo Vytautas Černiauskas
Tolumoje užgirstame dainą. Tai moterys dainuoja grįždamos iš Čepkelių raisto. Dainuoja jos visur. Ir vyrai dainuoja. Tarp abiejų Merkio krantų. Prie Grūdos, prie Skroblaus, prie Ūlos – visur girdisi ta daina. Lengva, jauki ir galinga. Luotas sustoja Dunojaus vidury. Jaučiu, kaip burna atsiveria, kaip iš krūtinės pakyla žodžiai ir aš įsilieju į tą giesmę, aidinčią nuo visų krantų. Dainuvis? Nusijuoki ir nusišypsai. Taip. Luotas lengvai nučiuožia vandens paviršiumi. Sublizga tamsios šamų galvos. Krantuose įsižiebia laužų karūnos. Tu irgi ten. Kaip tu taip visur gali suspėti? Klausiu ir pats susigėstu tokio klausimo. Pasislepiu už Kivakalnio raganų nugarų – tu tik juokiesi. Raganos taip pat juokiasi. Regėdamos ateitį jos puikiai žino, kokia lemtis laukia mudviejų. O kokia?
Tekstas spausdintas žurnale „Gimtoji kalba“ (2023 m. Nr. 8)
Konkurse LIETUVIŠKOS ISTORIJOS: PASAKOJIMAI APIE LIETUVIŲ KALBĄ šis tekstas suaugusiųjų grupėje pelnė I vietą. Daugiau apie konkursą skaitykite čia https://www.menobangos.lt/irena-baltakiene-akse-manespi/