Tarasas Ševčenka. Vienuolynas Poltavoje, 1845
Paradoksalu, kad Ukrainos Rembrantu tituluojamas, šiandien į mus žvelgiantis nuo 100 grivnų banknotoTarasas Ševčenka (1814-1861) gimė skurdžioje daugiavaikėje baudžiauninkų šeimoje. Netekęs motinos ir, kaip pasakojama, išklausęs paskutiniuosius mirštančio tėvo žodžius, kad iš Taraso išaugs arba didis žmogus arba ne mažiau didis dykinėtojas, likęs našlaičiu paauglys Tarasas ėmė daug piešti. Pirmieji jo piešiniai, įkvėpti vaizdingų gimtinės peizažų ir atsiradę ganant pono Vasilijaus Engelhardto avis, galiausiai patraukė pono dėmesį, nors už piešimą Tarasas nesyk buvo nubaustas.
Vis dėlto savo pono dėka Ševčenka pirmąsyk iškeliavo iš gimtojo krašto ir drauge su Pavelu ir Sofija Engelhardtais atvyko į Vilnių. Čia jis pirmąsyk prisilietė prie profesionalaus meno – ėmė mokytis pas tapytoją, grafiką Joną Rustemą, tuo metu vadovavusį Piešimo ir tapybos katedrai Vilniaus Universitete. Ne tik studijos pas žinomą Lietuvos menininką, bet ir pats Vilnius paliko pėdsaką dailininko atmintyje. Laiškuose bičiuliams jis yra rašęs: Vilnius brangus mano širdžiai. Vilniuje Ševčenka sukūrė darbus „Moters galvutė“ ir „Tėvo portretas“.
Tarasas Ševčenka. Pavelas Engelhartas, 1833
1831 m. Ševčenka atvyko į Sankt Peterburgą. Matyt, kultūrinė didmiesčio aplinka, Ermitažo eksponatai, Vasaros sodo statulos, kurias jis ėmė piešti, paskatino Tarasą imtis dar vienos raiškos būdo – Peterburge jis pradėjo rašyti eiles. Vis dėlto svajonės apie dailininko kelią niekur nedingo. Jaunasis dailininkas ėmė svajoti apie Sankt Peterburgo imperatoriškąją dailės akademiją, kurios dėstytojų gretose ryškiai išsiskyrė tapytojas Karlas Briulovas, anuo metu savo paveikslais pelnęs svaiginančią šlovę. Nutapęs „Paskutinę Pompėjos dieną“ Briulovas tapo žinomas net už Rusijos ribų. Tarpininkaujant Ševčenkos kraštiečiui, dailininkui Ivanui Sošenko, kuris pats buvo mokęsis pas Briulovą, Ševčenka, būdamas neturtingas, niekam nežinomas ukrainietis, drįso išbandyti laimę ir pasirodyti pačiam Briulovui, kuriam atskleidė savo svajones. Akademikui Ševčenkos kūriniai pasirodė patrauklūs. Teliko įveikti vienintelę kliūtį – išpirkti Ševčenką iš baudžiavos. Nepaisant to, kad išpirkos suma buvo tiesiog milžiniška (matydamas Taraso talentą ir Briulovo suinteresuotumą, Engelhardtas nepasikuklino), Briulovo pasiryžimas padėti talentingam jaunuoliui galiausiai buvo vainikuotas sėkme, ir pastaroji tapo akademijos studentu tapusio Ševčenkos palydove.
Studijų metais jam netrūko nei užsakovų, norinčių užsisakyti portretus ir jo tapytus paveikslus, nei pinigų, kuriuos užsakovai sumokėdavo už dailininko darbą. O piešimo gebėjimai garantavo jam iliustracijų užsakymus Sankt Peterburgo žurnaluose.
Taraso Ševčenkos autoportretas, 1841
Grįžusį į gimtinę Ševčenką inteligentai priėmė kaip šviesulį. Jaunuoliai mintinai mokėsi jo eilėraščius, su susižavėjimu aptarinėjo įgudusia dailininko ranka piešiamų Ukrainos gamtos, piliakalnių, architektūros paminklų grožį ir Ukrainos tema nutapytų paveikslų – „Čigonė- būrėja“, „Valstiečių šeima“, „Katerina“ – įtaigą. Tačiau 1847 m. į bičiulio šventę skubėjusį menininką netikėtai sulaikė žandarai, tarp jo daiktų radę prieš baudžiavą nukreiptų eilėraščių ir aktų, kuriuos jis buvo įpratęs piešti akademijoje. Šie piešiniai žandarams pasirodė viršijantys padorumo ribas. Visa krata menininkui baigėsi 11 metų tremtimi ir draudimu tapyti ir rašyti eiles.
Gyvenimas šalia Orenburgo esančioje Orsko tvirtovėje atsiliepė Ševčenkos sveikatai – tereikia pažvelgti į jo autoportretus, nutapytus tremties metu. Tuo metu tapyba buvo vienintelis Ševčenkos atgaivos lopinėlis, mat minėtą draudimą Tarasui vis dėlto pavyko apeiti dėl prižiūrėtojų prielankumo jam. Šio prielankumo dėka dailininkui net pavyko dalyvauti Aralo jūros tyrimo ekspedicijoje, kuriai būtinai reikėjo piešėjo. Ekspedicijoje Ševčenka nupiešė daugiau kaip 200 piešinių, turinčių ne vien meninę, bet ir išliekamąją mokslinę vertę. Po tremties nuolat važinėjantis iš Rusijos į Ukrainą, jis ir toliau dirbo. Netikėta mirtis jį ištiko Rusijoje. Jį palaidojo Smolenske, tačiau po kelių mėnesių iškilaus menininko pelenai pargabenti į gimtinę.
Dailininko kūrybinis palikimas – didžiulis. Portretai, mitologinės, istorinės bei buitinės tematikos kūriniai, gamtos ir architektūros peizažai, atlikti aliejiniais dažais, akvarele, tušu, pieštukais, akvatintos technikomis liudija platų dailininko interesų lauką ir stulbinantį talentą. Kūrybinį kelią pradėjęs akademizo ir romantizmo sandūroje, iš abiejų stilių Ševčenka perėmė stipriausius jų bruožus. Akademizmas davė tvirtus linijos, piešinio struktūros pagrindus, o romantizmas suteikė piešiniui laivės, užliejo jo kūrinius šviesa, netikėtais veikėjais, veržlumu. Kaip ir kiekvienas didžiai talentingas žmogus,
Monumentas Tarasui Ševčenkai Kanive. Nuotrauka iš
http://www.encyclopediaofukraine.com/
Tarasas Ševčenka suformavo savo paties vaizdinės raiškos stilių. Nuolatiniai gyvenimo posūkiai, pakilimai ir nuosmukiai vertė jį giliai apmąstyti realybę, todėl tikrovė iš jo darbų niekada nepasitraukė. Kūrinių nuotaiką Ševčenka daugiausiai formavo gyvos šviesos, modeliuojančios formas, pagalba, ir tai leidžia lyginti jo grafikos darbus su didžiojo olando Rembranto grafika, kurioje šviesa yra tapusi veikėjams lygiu kūrinio objektu. Ševčenkos tapybos darbuose esanti šviesa ne tik harmonizuoja ryškių, Ukrainos kraštovaizdžiui būdingų kūrinių spalvas, bet, pasislėpdama šešėliuose, sukuria stiprią ir emociškai paveikią kūrinių nuotaiką. Dramatiški gyvenimo įvykiai vertė išgyventi dailininką be galo daug skirtingų dvasinių būklių, kurias jis, kaip ir Rembrantas, įkūnijo vienas į antrą nepanašiuose, neidealizuotuose autoportretuose, atspindinčiuose jo gyvenimo metamorfozes.
Sakoma, kad Kanive, esančiame netoli Kijevo, aukštame Dnipro krante (ten ilsisi dailininko pelenai), Ševčenka norėjo įsigyti namą ir susikurti ramų šeimos židinį, kuriame galėtų mėgautis meile. To gyvenime pasiekti jam nepavyko, tačiau visa jo kūryba skatina mylėti, kovoti už laisvę, įsižiūrėti į kiekvieną smulkiausią gimtojo krašto detalę, žmogaus savitumą. Ukrainiečiai kasmet gegužės 22 –ją, tapusią kovos už Ukrainą simboliu diena, renkasi Kanive prie Ševčenkos kapo. Tereikia tikėtis, kad Ukrainos dainiaus žodžiu ir vaizdu išaukštinta laisvė bei Ukrainos grožis greitai taps ukrainiečių realybe.
Tarasas Ševčenka. Valstiečių šeima. Taraso Ševčenkos kūrinių
reprodukcijos iš šio šaltinio: Тарас Шевченко. Повне зібрання творів в
десяти томах. — К., 1961