Aistė Jonynaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Mokausi Vilniuje, tiksliau ‒ Vilniaus licėjuje, trečioje klasėje. Šiaip dažnai pagalvoju, kad daugelyje vietų esu herakleitiškai, taip dviprasmiškai: tuo pat metu jose būnu ir nebūnu. Kad ir dabar: mintimis kartoju neseniai matytą spektaklį, kartoju sąvokas ir biologijos kontroliniams, taip pat mintimis jau sėdu į tėčio automobilį, kuriame man primenama, kad ir vėl vėluoju.
Aistė Jonynaitė
Grįžimai
Rūtelei
klaidžioju senamiesčio gatvėmis
laukiu spektaklio pradžios
pradžios šios dienos
ir kitų dienų pradžių kur nebuvo
kur nebuvo gatvių mieste ir nebuvo
kas mane jose pasitiktų
išlydėtų su šypsenom arkų
ar su šypsenom senam asfalte
kur nebuvo Zonos pasukus už skersgatvio
ir tekdavo grįžus žemyn
gulėt šalia veidrodžio
šalia veido rodančio daug abejonių
manding tekdavo jausti kad to ir nenoriu
bet užbūrė man
įstrigti to veido raudonam taške
H.B.
taip kartais būna, kad ima ir susišneka
mama ir tėtis prieš mano gimtadienį
kai viskas aplinkui septynioliktą kartą dūžta
taip pat būna kartais, kad du praeiviai nuslysta ledu ant tų pačių
atsitiktinio gyvenimo duženų
tada paprastai
nusijuokiama
kreivų dantų
skylėmis prašvilpia
kandus vėjas
išsprūsta keli
visai neplanuoti
žodžiai
lyg kokie kūdikiai
ir tik vėliau
reikia
juos plėtot
vystyti
——————–
viskas dinamiška
greit įsielektrina
vos ištari
nes vėl žiema
ir užkasiau darže atsiminimus
kad nesušaltų
todėl ir sėdžiu
todėl be veido
todėl nuoga
ir žodžiai virpina kūną
kuris priaugo
keliolika metų
nuo tada kai tėtis su mama
nukrito ant to asfalto
————————–
taip kartais būna, kad ima ir susišneka
mama ir tėtis
kai seka man pasaką
Mintys bežiūrint į atvaizdą veidrodyje
Mama pasakojo:
vaikystės nebeatmena
tik kažkur iš pasąmonės kartais randasi monotoniški
vandens sėmimo ir liejimo veiksmai
vanduo buvo šaltas
pasakojo
tuomet jos namuose karšto dar nebuvo
nebuvo ir kas jį pašildytų
vanduo buvo toksai šaltas
kad sustirusios močiutės rankos apsiriko
ir vietoj galiukų mamai nurėžė visus plaukus
Pasakojo:
jaunystė greit prabėga
kai vaikystėj semtą šaltą vandenį
vis šildai akyse
vis lieji
mokyklos koridoriuose
jaunystė užsibūna tik
tarp
čiur
čiurlesio knygų ir akmenų
kurie po kojom einant iš ganyklos
semia išlietą vandenį
iš tikrųjų
mama nepasakojo
jai nereikėjo
Iš ciklo „Rytinėjimaisi“
-nelyginis
sėdžiu su pižama
nežinau ką veikti
užmigo sesuo ant kelių
–lyginis
kai pabundu aštuntą ryte
būna aštuonios vakaro
todėl toliau miegu
—nelyginis
Kelkis jau reikia eiti
okey, minutę
—-lyginis
sėdžiu su pižama
nežinau bau vaikšto
drambliukai ant mano kelnių ar Indijoje
—–nelyginis per pilnatį
nemigos naktys
kai už lango lyja
pro langą kas sykį šoka Polanskio
filmas
——lyginis
laikas pavargsta
ilsisi kai atsikeliu per anksti
kai atsikeliu vaikystėj
ir žadinu mamą kad įjungtų filmukus
būna keturios ryto
po trijų valandų bus ir penkios
——-nelyginis
vis brendu iš snaudulio
visas drebantis
aklas daužausi po koridorius
ieškau išėjimo iš sapno
tuščia
nauja diena dar neatako
Jau žydint. Neringos Dangvydės nuotrauka