Ignė Zarambaitė
Ignės laiškai pasauliui
Ignė Zarambaitė ‒ knygos ,,Emilio laiškas“ autorė. Ta knyga pasirodė visai neseniai, buvo pristatyta Vilniaus knygų mugėje. Labdaros ir paramos fondo ,,Švieskime vaikus“ antrajame Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse Ignė pelnė debiuto premiją.
Miela Igne, esate žmogus, sėkmingai žengiąs į literatūrą. Norime Jus pažinti. Tad prisistatykite: kas esate, ką dirbate, kur gyvenate?
Visų pirma esu Ignė, ir tiek. Dar esu dukra, sesuo, krikštamotė, katino draugė. Gyvenu Pamario krašte, Šilutės mieste, apsuptame žalumos ir vandenų. Čia gimiau, tariau pirmą žodį, pirmą kartą nušliuožiau nuo čiuožyklos ir pirmąsyk nuo jos nukritau, įlipau į pirmą medį, susiradau pirmą geriausią draugą, ėjau į pirmą klasę ir t.t. Daug pirmų nuotykių, pirmų kartų įvyko tame jaukiame mieste. Bene visi. Keletą metų praleidau Vilniuje. Ten studijavau, dirbau, pažinau daug nuostabių žmonių, išbandžiau įvairias veiklas, įgavau daug naudingos patirties. Bet sugrįžau. Ir kol kas nė akimirkai dėl to nesigailėjau. Gal dar gailėsiuosi, kas žino. O gal išvyksiu kur nors už jūrų marių. Sako, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Tai aš ir neplanuoju. Ne dėl to, kad gailėčiau Dievui juoko. Tiesiog žinau, kad planai mėgsta apsiversti aukštyn kojom. Tegu vartosi. O man kol kas gera Šilutėje. Šiame mieste visa, kas brangiausia: šeima, pažįstami numinti takeliai, prisiminimai – ir džiaugsmingi, ir skaudūs.
Prie H. Šojaus dvaro Šilutėje
Esu labai prisirišusi prie čionykštės gamtos. Vaikystėje dienų dienas praleisdavau kieme su kitais vaikais: bėgiodavom, karstydavomės šakomis ir turėklais, šokinėjom per upeliuką, vakarais medžių paunksmėje pasakodavom baisias istorijas. Alkūnės ir keliai buvo amžinai nubrozdinti, visur kitur – nusėta mėlynėmis. Nors visada buvau labiau aplinkos stebėtoja, bet avantiūrose irgi dalyvaudavau. Vasaromis dažnai atostogaudavau kaime, esančiame Šilutės rajone, pas močiutę. Ten įgavau potraukį kažką sėti, sodinti, auginti. Pradėjau už vasarnamio pasodinusi pupą, kuri išaugo visai graži. Ne ligi dangaus, kaip toje pasakoje, bet vis tiek… Vėliau turėjau ir savo gėlyną. Tos visos vasaros man asocijuojasi su vos prisirpusiais sodo vaisiais, kurių taip nekantru paragauti, o paragavus sutraukia burną, su drėgnos žemės ir nušienautos žolės kvapu, su paslaptingomis, baltu rūku apgaubtomis pievomis… Ir dabar ryšys su gamta nenutrūkęs. Taip gera apkabinti medį, išsitiesti ant žolės, klausytis, ką kalba žemė. Šilutės apylinkėse apstu išskirtinių vietų: Nemuno delta, senasis Rusnės miestelis, Minijos kaimas su upe vietoj centrinės gatvės, Kintai, Ventės ragas. Kai gyvenau Vilniuje, labai jų pasiilgdavau.
Keičiau gyvenamą vietą, keičiau ir darbą. Vilniuje dirbau įvairių sričių specialiste: marketingo, nekilnojamojo turto, mokesčių, o sugrįžusi galop tapau… bibliotekininke. Šiuo metu dirbu Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje.
Prie Nemuno
Mano žiniomis, Jūsų specialybė – anaiptol ne humanitarinė. Kas paskatino rašyti? Tikriausiai būta žmonių, kurie drąsino? O gal drąsiai žengiate pati sau?
Vilniaus universitete studijavau vadybą ir verslo administravimą. Mokslai sekėsi neblogai, vis dėlto negalėčiau pasakyti, kad įšokau į savo vagą. Kiek save atsimenu, didžiausią pasitenkinimą jaučiu ką nors kurdama. Tuomet išdygsta sparnai, vidus prisipildo visa apimančia ramybe ir pilnatve. Ne tik rašau. Teplioju ant drobės akrilą, raizgau sapnų gaudykles, neseniai pradėjau iš modelino lipdyti lėles. Mano specialybė nėra tiesiogiai susijusi su tokia kūryba. Bet kuo gyvenime beužsiimtum, vadybos žinių taip pat naudinga turėti.
Rašyti mėgau nuo pat pradinių klasių. Pamenu, geriausius kūrinius mokytojos perskaitydavo prieš visą klasę. Mano rašiniai dažnai tarp jų patekdavo, tai buvo šioks toks įvertinimas. Bet kartais skruostus išmušdavo raudonis, mat buvau gana kuklus, uždaras vaikas, o kai kurie mano tekstai rodės per asmeniški, nevieši. Nors ten nieko asmeniško ir nebūdavo. Gimnazijoje pamėgau poezijos ir prozos interpretacijas. Labiausiai patiko analizuoti, spėlioti, ką norėjo pasakyti autorius „tarp eilučių“. Dažnai „rašydavau“ mintyse. Daugiausia vaikystėj, ankstyvoj paauglystėj. Tai buvo ir savotiški pokalbiai su savimi ir su kažkuo nematomu: apie tai, ką jaučiu, ką matau, apie ką svajoju. Daugiausia prirašytų lapų lig šiol guli mano galvoje.
„Emilio laiško” pristatymas Šilutėje
Kai persikėliau į Vilnių studijuoti, tarsi truputį nuo savęs atitolau. Intensyviai mokiausi, vaikščiojau į futbolo treniruotes, pažindinausi su nauja aplinka, naujais žmonėmis – visai nelikdavo laisvo laiko. Kartais pajausdavau, kad kažko baisiai trūksta, bet ko? Ir kartą artimas draugas sako: „Betgi tu pasakojai, kad labai mėgai rašyti, kodėl to nebedarai? Parašyk ką nors!“ Ir ryžausi pabandyti vėl. Parašiau nedidelį kūrinėlį, kuris nemažai kam patiko. Nors rankraštis ir liko gulėti stalčiuje, jis be galo vertingas man pačiai. Tai buvo mano pirmas mažytis žingsnelis. Link kūrybos, link savęs. Taigi to padrąsinimo, priminimo reikėjo.
Spėju, kad Jūsų knygos ,,Emilio laiškas“ pagrindiniai veikėjai – pašto peliukai – bėginėja tikrai po Šilutę.
Pasaka „Emilio laiškas“ prasideda taip: „Buvo toks nedidelis jaukus miestelis, išvagotas siaurų gatvelių ir apstatytas didesniais ir mažesniais namukais. To miestelio centre stovėjo keletas labai senų pastatų. Viename iš jų buvo įsikūręs paštas.“
Pažįstu kiekvieną Šilutės gatvelę, namą, užkampį. Čia gražesnis dangus, žalesni medžiai, savitai kvepia oras, pučia švelnesnis vėjas, – vien dėl to, kad čia mano gimtasis miestas. Net nežinau, ar įmanoma, kad vieta, kurioje gimei ir užaugai, būtų nebrangi. Šilutė turtinga gamta, išlikusiais šimtmečiais statiniais. Vienas jų – paštas įmantriu, bokštą primenančiu paradiniu įėjimu, visuomet skatinusiu vaizduotę. Taip, idėja apie pašto peliukus užgimė būtent ten.
Išduosiu dar vieną paslaptį – nuo šiol abu peliukai (Berta ir Liudvikas) išties tame pastate gyvena. O kas galėtų paneigti? Kai nueinu pasiimti kokį siuntinį, vis apsidairau, ar jų nematyti.
,,Emilio laiškas“ kelia norą sėsti ir parašyti tikrą, popierinį laišką. Beje, kartais tai darau… O Jūs ar rašote tokius laiškus savo artimiesiems? Ar gaunate?
Kai buvau vaikas, turėjau nemažai susirašinėjimo draugų. Vieni buvo iš tos pačios namo laiptinės, kiti – net iš svečios šalies. Vienus matydavau kiekvieną dieną, antrų – taip ir nemačiau nė sykio. Susirašinėjimas laiškais buvo savotiškas žaidimas, pramoga, bet ir kai kas rimčiau – proga pasidalinti paslaptimis, išsikalbėti, pabendrauti su artimaisiais, kurių pasiilgsti, arba svetimais, kurie nejučia tampa savi. Į vokus dėdavom ne tik prirašytus popieriaus lapus, bet ir nuotraukas, džiovintas gėles, iškarpas ar kitas mielas smulkmenas. Todėl kartais sulaukdavau išsipūtusio voko su keliais pašto ženklais. Net širdis virpėdavo iš nekantrumo, taip norėjosi greičiau atplėšti ir pažiūrėti, perskaityti! Laiškas – tai ne tik tekstas, tai kito žmogaus emocijos, prisilietimas, netgi kvapas. Todėl tikro, apčiuopiamo laiško niekada neatstos virtualus.
Bet prisipažinsiu, jau nepamenu, kada ranka rašiau laišką, tokį draugišką, neoficialų. Deja, seniai… Pati irgi pašto dėžutėje randu tik sąskaitas, reklaminius leidinius ir pranešimus apie gautus siuntinius. Galbūt Jūs ne veltui man apie tai priminėt: gal metas kam nors parašyti? Tik kam? Gal Emiliui, Bertai ar Liudvikui – pirmosios knygos veikėjams? Man taip įdomu, kaip jiems sekasi…
Knygų mugėje. Prie „Švieskime vaikus” stendo.
Noriu pakalbėti ir apie antrąjį Jūsų kūrinį. Patvirtinkite gandus: ar tikrai jis jau rado savo leidyklą ir ruošiamas spaudai? Ar galite bent kiek papasakoti, koks tai kūrinys?
Taip, mano didžiam džiaugsmui gandas ne iš piršto laužtas. Man, naujam kūriniui ir leidyklai pavyko vieniems kitus surasti. Tiesa, knyga pasirodys dar negreit, tikriausiai skaitytojus pasieks kitų metų Vilniaus knygų mugėje. Jei trumpai, tai vaikams bei jauniesiems paaugliams skirtas kūrinys apie amžiną draugystę, kurios neįveikia jokie iššūkiai, nei laikas, nei mirtis.
Galvoje knibžda ir naujos idėjos, kurios galbūt taip pat virs knygomis. Smagu, kai kas nors tavimi patiki, įžvelgia potencialą. Labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ organizuojamo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso debiuto premija buvo didelis ir svarbus žingsnis. Bendradarbiavimo sutartis su leidykla taip pat skatina toliau kurti, stengtis tobulėti. Būna, perskaitai tokią knygą, kad kvapą užgniaužia. Užverti paskutinį lapą, bet galvoje vis atsikartoja siužetas, sukiojasi veikėjų išsakytos mintys. Ir taip nenori su ta istorija skirtis! Ji tarsi parašyta visiems, bet, rodos, skirta tau vienam, nes tokia miela, artima. Juk tokios skaitytojo emocijos – pats geriausias įvertinimas autoriui. Kartais pagalvoju: „O, kad aš kada nors sugebėčiau šitaip rašyti!“.
Esate prozininkė, vaikų rašytoja. Ar bandote rašyti ir kitokio pobūdžio literatūrą?
Esu rašiusi fantasy tipo pasakojimą suaugusiesiems. Paauglystėje liejau mintis ir jausmus eilėmis. Bet poete tikriausiai nebūsiu… Nors niekada nesakau niekada, juk tie mūs keliai tokie vingiuoti… O kol jie vingiuoja, šie bandymai tegu guli stalčiuje. Dabar džiaugiuosi rašydama savo vidiniam vaikui ir visiems kitiems vaikams. Juk tas vaikystės pasaulis toks spalvingas, beribis, atviras, pilnas stebuklų ir neatsakytų klausimų. Taip gera jame gyventi!
Nemuno saulė
O jau dabar – apie kitų žmonių rašytas knygas. Ką skaitėte vaikystėje? Ką mėgstate skaityti dabar?
Vaikystėje eidavau į tokią nedidukę, jaukią biblioteką, įsikūrusią namo palėpėje, reikėdavo lipti stačiais mediniais laiptais. Jau ta vieta man atrodė kažkokia pasakiška. Toje bibliotekoje dirbo puiki bibliotekininkė, kuri man pasiūlydavo be galo įdomių skaitinių. Vis parsinešdavau namo glėbį Hanso Christiano Anderseno, Charleso Dickenso, Astridos Lindgren knygų. Labai mėgau ir iki šiol mėgstu visas leidyklos „Alma littera“ leidžiamos 10+ serijos knygas: „Paslaptingas sodas“, „Poliana“, „Tomo vidurnakčio parkas“, „Siuntėjas“, „Anė iš Žaliastogių“ ir kt. Jei bibliotekoje gaudavau naują knygą su šios serijos ženklu, žinodavau, kad skaitysiu neatplėšdama akių. Tuomet negalėjau atsistebėti, kiek paimu knygą – visos įdomios. Tik dabar, suaugusi, suprantu, kokia dėkinga turiu būti bibliotekininkei, sugebėjusiai sudominti, neatgrasyti nuo skaitymo, supažindinusiai su vaikų literatūros klasika tapusiais kūriniais. Dabar pati esu bibliotekininkė ir suvokiu, kaip svarbu pasiūlyti tinkamą, gerą knygą žmogui, ypač vaikui. Jau nekalbu, kokia didžiulė atsakomybė yra rašyti ir leisti kūrinius vaikams!
Pati šiuo metu skaitau viską: vaikų, paauglių, suaugusiųjų literatūrą. Rašau vaikams, paaugliams, tačiau dirbu bibliotekos suaugusiųjų aptarnavimo skyriuje. Turiu nemažai aprėpti… Nors kuo daugiau skaitau, tuo labiau ima atrodyti, kad dar nieko nesu skaičiusi! Nes dar liko tiek puikių, tačiau nei karto neatverstų knygų! O pasaulį vis išvysta naujos…
Kalbėjosi Gintarė Adomaitytė
Nuotraukos iš Ignės Zarambaitės asmeninio archyvo