Esu vienos Klaipėdos gimnazijos abiturientė, prieš savaitę baigiau darbą vienoje radijo laidoje, o šiandien, kai jau sninga ramiai, galvoju, kaip paprasčiausiai išnaudoti šitą „savęs aprašymo“ vietą. Išnaudosiu ją šitaip, pasidalinsiu viena situacija. Kai vaikštai po kino sales ieškodamas vidurio, o kai galiausiai atsisėdi, pagalvoji: „Dar niekada gyvenime nebuvau taip per vidurį“.
Salvija Stončiūtė
Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu (H.Radauskas)
‒ Vieną už trisdešimt penkis.
‒ Už keturiasdešimt.
‒ Ne ne, už trisdešimt penkis, mokiniui.
‒ Už keturiasdešimt.
‒ Palaukit, taigi bilietėlis kainuoja trisdešimt penkis, man reikia vieno bilietėlio mokiniui…
‒ Mergaite, gal žinių nežiūrit? Viskas brangsta, sako, žmonės geriau gyvena, dabar bilietėlis ‒ keturiasdešimt.
‒ Žinių? Ne, nežiūriu žinių.
Padedu ant mažyčio padėkliuko keturiasdešimt centų ir pasiimu popierinį bilietėlį. Trindama sustirusius pirštus stebiu kitoje gatvės pusėje stovinčius, atrodo, net apšerkšnijusius vaikus. Abu vaikai pasukę galveles viena kryptimi žiūri ir lėtai mojuoja. Mojuoja kam? Globaliniam atšilimui? Esu kaltas, esu kaltas, esu kaltas. O dabar gal šiltesnio vėjelio?
Sustingusiame lauke it vaikystės sekretai stovi įstiklintos reklamos. Jose utopine šypsena šypsos utopinė moteris. Prie jos kaklo guli sušalęs valkata, o prie manęs, ant metalinio suoliuko, sėdinti moteriškė taip pat stebeilijasi į šią sceną ir rauko nubalintą ūsą. Kraipo ir sukioja rūdžių spalvos garbanų kuokštą, nes valkatos persikreipusi kupra uždengia jauninančio serumo pavadinimą. Sėdinti moteris bando nusišypsoti kaip utopinė moteris. Greitai nusisuku, nenoriu, kad šitas vaizdas įsispaustų mano sąmonėj. Autobuse surandu raudoną žymeklį. Žaibišku greičiu apskaičiuoju tolimiausios vietos trajektoriją. Važiuoti reikia keturias stoteles. Keturias.
Vairuotojas labai maloniai kumšteli man į pašonę ir garsiai, apspjaudamas akinių stiklą, surėkia, kad čia paskutinė stotelė. Ne tik paskutinė, bet ir… kaip tie benkartai gali nematyti, kur važiuoja, ir … jo autobuse joks benamis nemiegos! Įsižeidžiu ‒ negi jau taip supanašėjau su benamiu žmogumi? Linksėdama ir atsiprašinėdama išlipu. Eiti lieka geras kelio galas.
Rodomuoju pirštu paspaudžiu baltą apvalutį mygtuką. Pasigirsta skambutis, šunų artėjantis trepsėjimas ir jį lydintis skalijimas.
‒ Na pasitraukit, parazitai, pasitraukit, ‒ viena kita senelės replika ir lėtas rakto sukimas spynoje.
‒ Sveiki, senele.
‒Labas, mano saulės zuikuti!
Niekada iki galo nesupratau, kodėl prireikė tokios netikėtos pravardės. Gal senelei nepaprastai patikdavo tos akimirkos, kai ji, pagavusi saulės zuikutį mažu kosmetiniu veidrodėliu, vedžiodavo jį po kambarį, o mes su vyresne seserim kaip dūkstantys katinai jį gaudydavom. Tokios akimirkos dažniausiai baigdavosi muštynėmis. Kur, senele, saulės zuikutis? Gal tu jį pridusinai? ‒ klausdavo senelė slėpdama pusę šypsnio ir kišdama kišenėn veidrodėlį. O mes vartydavom snukučius ir versdavom kišenes ‒ nepridusinom, negalėjom! Man niekada nepatiko saulės zuikučio žaidimas, bet paskui šitas pavadinimas to kažko, kas yra nesugaunama ir savo esme to, ko nesama, prigijo man. Todėl nuo čia mano atitikmuo bus Saulės Zuikutis.
Nagi renkis, renkis, va tavo šlepetės. Šitos? Paimu bet kurias, kurios pasirodo ne per didelės. Ne ne, tos kitos. Šitos gal? Paimu dar vieną porą. Ne, ne šitos, tos rausvos, rausvos! A, tai šitos? Taip, taip! Sušunka senelė šypsodamasi. Prieinu prie stalo, o ten sėdi tėvas, tėvo draugė, prosenelė, netikras brolis. Žodžiu, visa Saulės Zuikučio giminė. Kaip sekasi? Gerai. Šiandien šalta? Šalta. Gerai. Senelė padeda taures, Saulės Zuikutis įsitaiso kampe ir prasideda pietūs. Pietums valgom troškinį su aštria adžika, valgom duoną, žirnelių salotas, sočias salotas iš kiaušinių, sūrio ir majonezo, prisikandam marinuotu agurkėliu, paprašom dar įdėti bulvių, pilame padažą. Geriam kompotą, mineralinį gazuotą vandenį iš šaltinio, sultis, vyną, kisielių, arbatą, kavą, valgom ledus, pyragą. Saulės Zuikutis atsuka savo žvilgantį snukelį, o į jį atsisuka politinė grimasa. Kažkada Vokietija išgarino žydus, dabar į jų vietą kiša babajus! Aha, juos tuoj apginkluos, jie eis nematydami! O Lenkiją sėkmės jiems išprievartauti, nei euro, nei ko… Na taip, man patiko Froidas, tik gaila, kad šiuolaikinė psichologija jau senai jį paneigus… O gaila, Edipu tikėjau iki galo… Bet čia todėl, kad bandymus darė tik ant Austrijos žydų, o jie, žinai, tai ne visas pasaulis. Tikrai taip manai? O Merkel? Paduok dar adžikos. Maniau, ji viena iš nedaugelio Europos vyrų, nes kiti tik apvaliais klubais ir kvepia, o ne, pasirodo, ji tik pakrikus boba! Jėzau, kaip aštru! Politinė grimasa juokaudama išpeša vieną Saulės Zuikučio ūselį ir dingsta. Senele? O galima pasaką apie… Ir Sirija! Atsargiai, senele, jums iš burnos bulvė iškrito ant staltiesės. O kas su Sirija? Kaip tai kas su Sirija?! Taigi ten amerikonai!..
Ačiū, senele, buvo labai skanu. Ir jums gerų atostogų, iki pasimatymo.
Saulės Zuikutis svyruodamas pasuka į parką, šlepsėdamas ilgomis užpakalinėmis letenomis sustoja prie užšalusio ežero. Ežeras padengtas storu ledu, bet po juo mirguliuoja tamsios vandenų žolės ir vis žybteli viena kita sidabruota uodega. Staiga svetima ranka perbraukia per Saulės Zuikučio kailiuką.
‒ O tu gražus.
Saulės Zuikutis atsisuka ir pamato kresną senučiukę, laikančią baltos duonos riekes.
‒ Ot rupūže, ežeras užšalo. O aš norėjau žuvis pamaitinti, – senutė šypteli. ‒ Kai ką tau turiu.
Senučiukė įkiša pirštiniuotą ranką į gilią kiškinių kailinių kišenę ir ištraukia mažytį kosmetinį veidrodėlį, padavusi man pakyla nuo įšalusio suolelio ir pradeda mesti vieną po kitos riekes ežeran. Jas, dar besisukančias ore, pagauna trys riebios sidabrauodegės žuvys. Dar kartą šyptelėjusi senė dingsta. Aš atsistoju, pasiimu veidrodėlį ir pasuku vingiuotu keliuku, vedančiu iš parko.