1921 metų birželio 5 dieną gimė poetas Vytautas Mačernis. Lietuva šviesiai mini jo šimtmetį, bet kartu su šviesa apima ir liūdesys: dėl ankstyvos poeto žūties 1944 metų spalio 7 dieną, dėl sudėtingos vaikystės, dėl slogaus jo jaunystei tekusio laiko. Ir dėl to, kad pernelyg ilgai Vytauto Mačernio eilėraščiai skendėjo užmaršties rūke.
Meno bangos poeto garbei skiria poezijos pluoštą, sukurtą jau šiais laikais. Eilėraščius savo mylimam poetui dedikuoja Telšiuose gyvenantis ir Vytauto Mačernio atminimą puoselėjantis poetas Vytautas Stulpinas.
BALTOJI MOKYKLA
Lietui nušniokštus Mažosios bažnyčios stogais,
kai laistosi medžiai aplinkui, o saulė nubėga žeme,
mes suglaudžiam skėtį, vieną po kito, ir štai –
vingrus ilgesys pasileidžia gatve,
lyg vėduoklė atidengia veidus.
Ilgi vakarai, praleisti mokykliniam dūdų orkestre,
atgyja tarytum pati atmintis,
nušvinta, negęsta ilgai, praėjusio laiko beieškant.
Tenai, kur saulėlydžiais baigiasi gatvė šviesi,
kur medžiai viršūnėmis nupiešė spiečiančius debesis,
o metai nespėjo jų pamiršt,
kur sienos mozaikoj boluoja Žemaitės skara,
kur tyliai ir švelniai praėję rytai rudenėja,
sustojam, suklūstam,
ir suplazda burė krūtinėj.
Baltosios mokyklos fone
toks kelias platus –
vaikai juo nubėgs.
IŠKILMĖS
Prieš šuorą metų,
laukiant gimnazijos salėje
iškilmių
niekada nesibaigiančios šventės,
vienas rašytojas auksakalys
lyg niekur nieko:
– Kas, tavo galva, čia didžiausias?
– Mačernis, – sakom abu.
– Mačernis, –
ir nutylam.
ŠVYTIS
Uždega langą
garuojanti vakaro saulė.
Morfėjau, Morfėjau,
vėjas stūgauja medžiuos
kelintą naktį, nepamenu jau –
apie ką.
Horizonte
būtasis kartinis laikas.
Koks žuvo poetas!
Jei prie Žemaitės*
būtų stovėjęs Mačernis,
įkūnytas bronzinis Švytis,
ką tik nulaužta šaka
pasirėmęs mąslus keliauninkas,
džakometiškai veriamas vėjo
galybės,
mūsų vaikystės ruduo
ir ilgos kaip pirštai žiemos,
pagaliau metų metai
būtų buvę labiau
mūsų.
* Žemaitės gimnazijos
AR VIEN TIK TAI?
Vytautui Mačerniui
Stipriai išmaišytas liepos vidurys.
Iš pažiūros stojiškas vidutinio amžiaus
vyriškis stabteli lyg debesis
prie didžiųjų vartų fragmento.
Vartai vartais, metai metais,
o koks romantinis klavišas,
suskambėjęs švelniai ir šviesiai,
koks vilkelis atveda mokinį
į Baltosios mokyklos pakrantę,
kur nebėra išlakaus vėjarodės stiebo,
meteorologinių bandymų stoties,
daug kas pasikeitė,
išskyrus šviesą tamsoje.
Jam, ateiviui, nieko tolimo nereikia.
Jis nieko tokio nelaukia,
tikriausiai nieko realaus nenori sutikti.
Tam bus kitas šuoras,
kita vėjo akimirka,
kitoniški medžiai,
kitaip įsiūbuota laja.
Nugrimzdusį į atolo melancholiją
jį traukia čionai neužmirštami laiptai
priešais retai varstomas
paradines gimnazijos duris.
Ar vien tik tai?
1995, liepa
PRIE IŠVAŽINĖTO KELIO
Dieve,
tolybėms nėra lygių.
Šaltai debesuojas ir pūgavoja.
Toks plėšikiškas
krentančiam lapui ruduo.
Tai, ką regi dabar,
turėjo regėtis ir anksčiau.
Nors parėmei smakrą,
lygu vasnoji į visišką tylą,
kone Šiaurės ašigalį.
Paritink
ramybę per šaltį.
Tik neklausk,
kodėl tokia lemtis
skirta būtent tau –
niekas negali to atsakyt.
Saulė leidžias pati per save.
ŠARNELĖ
Išėjus į lomą
už šimtamečio sodo,
artėja pusnuogės kalvos
ir Žvyrynėlis.
Reikėjo valandos,
kuri – kelyje
vakarop.
Sudilgčioja
lig gyvuonies
šuolis į begalumą.
KADA
Neryškiai šviesuoja
Šventosios pakrantė.
Žvejo samčiu semi
vandenį iš valties.
Vaizduotė gramzdina
į Šarnelės vasarą.
Lėtai
palaukėm
nueina Vytautas Mačernis.
Medžiais apaugusi sodyba
nėmaž neblėsta.
Ir padūkusios spalvos,
raibuliais tviskanti saulė,
laukas išgulusių minčių.
Kada sužinosi,
kodėl sol – oranžinė,
o mi – melsvai balta?
KALNAI
Vytautui Mačerniui
Jie supa
visus anaiptol,
o ginantis nuo praeities –
ir lėtąją sakinio pusę.
Pakilus nuo trumpo
suoliuko, apypietė
plūsta į jungtuves.
Po kiekvienu žodžiu
– tarpas. Tam tarpui
rašomos knygos.
Per ežerą,
paliktą vieną,
dvilypiais laukais
kad užplūs neviltis,
artima gėlai, regėjimai
ir esatis – aš taip noriu
tų eilėraščių, kaip trokštąs
vandens, aš be jų
negaliu, gyvenimas
trumpas. Be galo.
Koks žuvo poetas!
Po kiekvienu žodžiu
– tarpas. Tam tarpui
rašomos knygos.
Vienas sako,
kad kalnas ritas,
kitas tyli, pakreipęs
galvą. Nuo trumpo suoliuko
apypietė plūsta į jungtuves.
Kai aš numirsiu –
nutildavo vienas maestro, –
užklokit mane muzika.
NE BE LIŪDESIO
Ką nors parašyk
lygių balsų kapelai.
Muzikuoji,
užuot kalbėjęs.
Nenusakomos dienos,
nes tokios, ne be liūdesio,
jos troško būt.
Kelintą savaitę
trečiadienio pietūs – vėlai.
Iš mirusių keli poeto skulptūrą.
Pripuolamas žingsnis,
koridos triukšmas –
karštų matadorų,
galvijų,
čigoniško klyksmo.
Priešpiečio saulė
prieš bulių nosis –
su labiausiai
pamišusiais.
ORE
Prasilenki su oreiviais,
matytais ir ne, o liepos,
kaštonai šlama.
Paminklas poetui žalias kaip žiogas.
Skrisk, bitine, skrisk,
ežere vienintelė sala,
po juosvu debesim didelės bangos.
Sala nenori niekur keliaut,
dienas leidžia viena,
o aplink,
kužda Stephenas H.,
tvyro daugel juodųjų ertmių.
Valia – nusiavus laivus –
nusiauti kai ką daugiau
ir keliaut,
kur niekas
tavęs nematė.
Skrisk, bitine, skrisk.
Raktai guli pasklidę ant stalo.
Namo, tik namo,
pas savus.
Ore daug saulės.
Laikrodis tyli,
nutilo švytuoklė –
moters veidas
ant ciferblato.
KAPELIJA POETUI
Kaip pasitikus tave
po šitiek metų,
dešimtą baigusį dešimtį?
Aleksandriškės kalną
užėjus diena
sužvilgo plačiais ratilais:
čia glosto,
čia bėga,
čia tykiai pašiurpsta.
Išretėjo abipus kaštonai –
o buvo alėja –
ir gęsta greičiau nei kadais.
Kaip pasitikus tave,
minties poete?
Kai veriančios žaros
sukrinta į jūrą
ir tvyro tarytum kupinos idėjų,
aš tarsi vaikėzas ant stogo,
paveiksluojamas medžio drožėjo,
ant įkaitusios saulėj skardos
nukoręs kojas.
Jei kartais poetas
pareitų pro Žvyrynėlį,
sutiktų ne vieną minoritą,
atėjusį jo aplankyti.
Vasaros slenka
lyg dorės į krantą,
tarp eglių pasislėpė kapas.
Mažutis dangaus lopinys
pro šakotas lajas
nusineša – kad pradangintų –
platybėse viską,
ką šičia įgijo.
Ūžkite,
antkapio medžiai,
po daugelio metų,
pirmą valandą nakties,
vėtrai plakant į žemę
šlapias skarotas šakas.
Tokią naktį ne metas
mėtyti žvilgsnį.
Projektą ,,Vizija – tai mano turtas” remia