Violeta Šoblinskaitė-Aleksa. „Vilkų marti”, Gribaša (Varėnos raj.) 1998 m.
Violeta Šoblinskaitė-Aleksa: „Ką nors rasti visados smagu. Ypač, kai nieko nesi pametęs.“
Su Veliuonoje gyvenančia rašytoja Violeta Šoblinskaite-Aleksa kalbasi svetainės menobangos.lt redaktorius Marius Kraptavičius
Violeta, Tavo kūryboje mane žavi archajiška personažų kalba, tarmės. Iš kur visa tai radosi? Ar įsismelkė iš vaikystės? Papasakok, kaip ji prabėgo, kokioje aplinkoje augai, kokie žmonės supo?
Ar mano kalbėjimas tikrai toks archajiškas, kaip kad sakai, Mariau? Į galvą nebūtų šovę…
Žodinga esu, noriu tokia būti, tas teisybė. Tačiau rašantis žmogus juk ir turėtų nestigti žodžių. Puskalbe negi ką dora sukursi? Nors yra šiais laikais ir be nieko „rašančių“, net „eilėraščius“ – pamiauksi, paloja, nusikeikia: šekit jums, neišmanėliai, modernios „poezijos“! Tik aš va svarstau: jeigu smuikininkas be smičiaus, o gal net ir be smuiko, imtųsi griežti, na, kad ir Johannes’o Brahms’o Allegro giocoso, ar labai patenkinti iš koncerto eitų žiūrovai? Jeigu puodžius pradėtų be molio puodus žiesti, o medžioklis – kaip tas Miunhauzenas – išeitų į mišką be šautuvo ir šovinių?
Tuščiomis kišenėmis į literatūrą nėra ko spraustis. Man taip regisi. Rašytojai, kurie rašo medis, nes neskiria skroblo nuo skirpsto, ir paukštis, nes nežino, kad šiam gražiam pasauly esama ne vien balandžių, varnų, bet ir visokiausių čivylių, liepsnelių, kuolingų, man neįdomūs. Manau, jie neįdomūs jokiam skaitytojui. Literatūra juk turi skirtis nuo SMS žinutės?
Žodžiai – didelis turtas. Juos reikia branginti – visų tautų, visų tarmių, visų laikmečių žodžius. Taip taip, kalba kaip ir mes patys turi tautybę, turi praeitį, dabartį, ateitį. Vienu tik ji nuo mūsų, nuo laikinųjų šiame pasaulyje, turėtų skirtis: nepažinti mirties. Kai miršta individas, lieka raudotojai ir gedėtojai. Kai miršta kalba, nelieka nieko.
Aš kalbos nepaliauju mokytis, net ir persiritusi per pusamžį. Nors vaikystė, gimtoji žemaičių tarmė, sutikti žmonės, o ir skaitytos knygos sukrovė man tikrai nemenką žodžių kraitį, deja, deja, dar ne visi smegenų stalčiukai pilni. Yra vietos žodžiui prisiglausti, jeigu tik jis randas.
Ką nors rasti visados smagu. Ypač, kai nieko nesi pametęs.
Aš stengiuosi nemėtyti, nors ne visados sekasi.
Su mama Jadvyga Šoblinskiene Mažeikių ligoninėje. 1954 m.
Ko tikrai nepamečiau, ko nepaleidžiu nuo atminties pasaitėlio – tai vaikystės vasarų pas senelius tėvonijoje, mažučiame vienkiemy prie Sedos, Nausodėje. Dabar ten nebelikę akmens ant akmens, tik dangus tas pats. Ir žemė. Tačiau toje žemėje auga jau kitų rankų sodintas javas, o dangų norėtų užstoti galingi malūnai, „malantys“ elektrą. Laimė, vinguriuoja keliukas per laukus, nors irgi kitoks – gražiai žvyruotas, nebe molynė, kurioje po lietaus galėjai „bandutes“ lipdyti ir „kepti“. Vis dar budi samanotas kryžius prie to keliuko. Su ta pačia misingine Dievo mūka.
Močiutei Jadvygai, ilsinančiai kojas Grūstės smiltelėje, stengiuosi kasmet nuvežti baltųjų šv. Juozapo lelijų. Jas augino, puoselėjo ir labai mėgo. O nešamos į Grūstę dviem močiutės sūnums ir tėveliams, gulintiems greta kits kito, šitos skaisčios gėlės alsiai kvepėdavo. Nežmoniškai alsiai.
Ką vežu seneliui? Nieko. Tik maldą. Negi papirosų veši? Juoba, nei Pamir, nei Kazbek nė seniai nebėra.
Su seneliais Stanislovu ir Jadvyga Šoblinskiais. Nausodė (Mažeikių raj.), 1956 m.
Tačiau yra Mažeikiai – Vytauto, Aukštaičių ir Laižuvos gatvelės, knibždančios prisiminimų. Ten vis dar našlauja mano dėdina Vanda, tenai jau šešios dešimtys metų gyvena smėlio dėžės draugė Irutė Jankauskaitė-Aleksandravičienė. Turiu kur nuvažiuoti, su kuo žemaitiškai pasirokuoti. Kai tik tokia proga pasitaiko, net gomurys apsąla, tokie man tie dounininkų žodžiai gražūs, tokie pasiilgti.
Nuvažiavusi į „savo“ Žemaitiją visados užsuku ir į Tirkšlius, nediduką miestelytį Mažeikių pašonėje, kvepiantį prisirpusiomis pušyno mėlynėmis, pirmųjų lietaus lašų suvilgyta dulke, geltonosiomis akacijomis, atstojusiomis tuomet dar Juozo Garelio vidurinės tvoras, riebiomis silkėmis, pardavinėjamomis iš bačkų, ir netgi traktoriaus tepalais. Tirkšliuose baigiau tris pradinės klases. Su pirmąja mokytoja Irena Narmontiene vis dar susiskambiname, nors ir ji dabar jau gyvena kitam Lietuvos pakrašty, Kupiškyje. Gera mokytoja buvo. Skaityti, skaičiuoti išmokė. Rašyti – taip pat.
Su pirmąja mokytoja Irena Narmontiene ir jos vyru, taip pat mokytoju, Vaclovu Narmontu. 2012 m.
Galų gale, ar galėčiau pamiršti Naująją Vilnią, kupiną jau nebe žemaitiškų, o tuteišiškų žodžių. Čia atsidūriau bebaigdama devintuosius gyvenimo metus ir gavau pirmąją „vertimų“ praktiką.
Vileikoje kurį laiką sykiu su mumis gyveno kiti mano seneliai, mamos tėvai, Stanislava ir Stanislovas Rimeikiai. Va su jais būdama ir nepamiršau tarmės. Juoba, kaip jau esu ne sykį viešai prisipažinusi, amžinatilsį tėtės, kalbininko Adomo Šoblinsko, buvome su broliu prisakyti: „Vākā, parejuot nomėj, rokoukīties žemaitėškā!“
Tėtė gerai suprato, kad gimtoji kalba – turtas, o tarmė – lobis.
Su tėveliu Adomu Šoblinsku. Tirkšliai (Mažeikių raj.), 1959 m.
Mokykliniai metai. Kokie jie? Gal paminėtum įsimintinus savo mokytojus.
Va kur visų slogučių, pasak Ričardo Gavelio, kankinančių mano amžininkus, pradžia! Mokykloje! Sovietinėje mokykloje. Su visais jos spaliukais – Lenino anūkais, su pionierių liniuotėmis ir privaloma ryšėti silke, su įgrisusia uniforma. Su visom tom chemijom, fizikom ir braižybom.
Mokytojų būta visokių – kvailų ir išmintingų, idėjinių ir žmoniškų.
Pamenu matematikę Nijolę Baliulienę, nors dėstė mums visai trumpai, paskui išsikėlė, regis, į Panevėžį. Susirgusi rašiau jai laiškus. Kaimynystėje gyvenusi draugė Verutė juos nunešdavo mokyklon. Ir mokytojos atsakymus man parnešdavo!
Klase žemiau besimokiusios Verutės pavardę pamiršau, nors pasipykdamos ir vėl susitaikydamos draugavome keletą metų. O štai mokytojos net veidas tebestovi akyse. Ačiū jai, kad iki šiol žinau, jog 2 kartus po 2 – nebūtinai 4. Kartais – netgi 100. Cibulių galvų sunkos sistemoje. Yra, yra tokia sistema: CGS. Netiki?
Deja, tokių mokytojų kaip Baliulienė, kurie būtų mokėję ir mokę mylėti, XXIV Vilniaus vidurinėje nedaug tebuvo.
Vieno tikrai nepamiršiu, manau, net ir senatvinei demencijai įsisiautėjus. Kai Borisas Matvejevičius Maksimovas pakeitė iki gyvo kaulo įgrisusią, tokią bjaurią rusistę, kažkokią Galiną, gal Ivanovną, gal Fiodorovną, pasijutome žmonėmis! Jam buvo nusispjauti, ar mes taisyklingai rašysime „o“, kur jos reikia, ir „a“, kur jokiu būdu neturėtų būti „o“. Borisas Matvejevičius norėjo, kad būtume girdėję ne vien Puškiną su Lermontovu ir Jeseniną su Majakovskiu. Per pamokas balsu mums skaitydavo Aleksandrą Bloką, Mariną Cvetajevą, Aną Achmatovą, Belą Achmaduliną, Aleksejų Tolstojų ir netgi Maršako verstą Robertą Bernsą.
Mokytojas – be galo svarbus asmuo kiekvieno iš mūsų kelyje. Visados truputį pavyduliavau Konstantino Paustovskio klasiokams, Kijevo pirmosios berniukų gimnazijos gimnazistams, kuriuos mokė žmogus, žinantis, jog į kambarį įėjusiai moteriai reikia pasiūlyti kėdę, o jeigu netyčia pasitaikys, kad ta moteris apsiašarojusi, dera pasodinti ją nugara į šviesą – tuomet skausmo papilkinti paakiai atrodo nebe tokie niūrūs…
O, kad kuris nors mokytojų būtų šitaip ugdęs mano kartos berniūkščius!
Vilniaus XXIV vidurinės mokyklos abiturientės. Su klasės drauge Aldona Juršėnaite. 1972 m.
Studijų metai. Pasirinkai studijuoti vokiečių filologiją, kodėl? Gal čia pasireiškė pirmieji kūrybiniai bandymai? Kaip šiandien į juos žvelgi?
Pirmieji kūrybiniai bandymai „apsireiškė“ jau mokyklos suole. Prirašiau aibes visokiausių „arabeskų“. Neišsaugojau jų. Ir negaila. Nieko gera ten nebuvo, toj mano ankstyvojoj „kūryboj“.
Studijų metais nerašiau. Mokiausi, dukrą auginau. Gerai išmokti svetimą kalbą nėra lengva. Kur kas lengviau plaukų smeigtuku atsirakinti spintos ar sekretero duris ir įsibrauti į slaptuosius tėvo podėlius.
Filologiją pasirinkau dėl labai paprastos priežasties, kurią jau paminėjau: man patiko žodžiai. Kodėl vokiečių filologiją? Truputį todėl, kad šią kalbą norėjo studijuoti tėtė (deja, jaunas manimi apsivaikavęs, jis turėjo rinktis ne stacionarą, o neakivaizdines studijas, tačiau tokią galimybę tuo metu siūlė tiktai Maskva, kuri buvo žiauriai toli nuo Tirkšlių ir Mažeikių, tad tėtė įstojo į Vilniaus universitetą neakivaizdžiai studijuoti lietuvių kalbos). Bet yra ir dar viena priežastis, ko gera, labiausiai nulėmusi apsiprendimą: baigusi dešimt klasių, aš su kitais moksliukais iš Vilniaus, Rygos, Talino ir Minsko pakliuvau į Draugystės traukinį, kuris mus vežė į Berlyną ir nepaprastai gražią Tiuringiją. Jos sostinėje, Veimare, susipažinau ne vien su Goethe ir Schilleriu, bet ir su vienu tokiu jaunikaičiu, kurį, kaip dabar suprantu, buvau įsikliopinusi. Va ir panorau „suvokietėti“. Jauniems kvailiems taip būna. Laimė, tokios „ligos“ praeina. Be operacijų ir antibiotikų. Lieka vien, ko išmokai. O išmokau universitete daug. Jau esu kažkada minėjusi, jog smagu bent mintimis grįžti į dėstytojos Inos Meiksinaitės užsiėmimus, į Ramintos Gamziukaitės visuotinės literatūros paskaitas, į Henriko Zabulio antikos kursą ar Alfonso Tekoriaus fonetikos pratybas. Apie Ireną Tumavičiūtę būtų atskira kalba. Nedaug jaunesnė už mus, savo studentes, ji mokė vokiečių kalbos aistringai, įtaigiai. Labai reikli per paskaitas, tačiau nepaprastai bičiuliška po paskaitų. Be kita ko, iš jos pramokau iškalbos niuansų ir tam tikrų grožinio teksto skaitymo subtilybių, nes netingėjo mūsų po teatrus tampyti, o ir pačias vaidinti vertė. „Spektakliuose“, suprantama, prabildavome vokiškai. Tik vokiškai. Gal ir dėl to ligi šiol vis dar tebeaspiruoju taisyklingai: Keiner kann Käse kaufen.
Universitete, kaip minėjau, rašymo „manija“ visai prigeso. Vėl rašyti pradėjau jau baigusi studijas, kai ūgtelėjo dukra ir kai šeiminė laimė ūmai nuseko – lyg upės vanduo po didelės sausros. Skaudu buvo. Skirtis su bet kokiu žmogumi skaudu. Tuomet klaikiai norisi pabėgti nuo realybės, susigūžti ir gyventi truputį pramanytame pasaulyje. O kai į kokį pramanytą pasaulį įsilendi, sunku beišlįsti.
Poezijos rinkinio „Marga Lapė” pristatymas Vilniuje, Lietuvos rašytojų sąjungos būstinėje. Iš kairės: knygos autorė, leidėjas ir vakaro vedėjas poetas Viktoras Rudžianskas, Kauno kamerinio teatro aktorė Daiva Škelevaitė. 2014 m.
Daug metų gyveni provincijoje, nuostabiame Veliuonos miestelyje, tačiau literatūros pasaulyje nelikai nepastebėta, esi gavusi ne vieną apdovanojimą. Ką jie reiškia Tavo gyvenime?
Apdovanojimas yra tam tikra kompensacija už negautą ar gautą labai mažą honorarą. Kadangi kaip nors kitaip, kaip tik rašydama, prasimanyti pinigų negebu, visos premijos man svarbios ir reikšmingos, visos smagiai papildo šeimos biudžetą.
Šiandien kai kas piktinasi, girdi, literatūros premijų Lietuvoje pernelyg daug… Nežinau, gal taip atrodo tiems, kurie jokių premijų negauna? Negauna ir pyksta. O aš sutikčiau ir daugiau apdovanojimų pelnyti, juk mūsų pensijos tokios striukos, o kainos tokios išpūstos…
Bėda, kad prieš gaunant premiją, tenka padirbėti. Ir nemažai. Ir sunkiai. O kartais (ir net dažnai) visai nesinori sėsti prie kompiuterio… Brrrr.
Šiandien, mano galva, visai nesvarbu, kur rašantis žmogus gyvena – mažame miestelyje, Kaune, Vilniuje ar Londone. Internetinė erdvė juk atveria tiek galimybių, reikia tik mokėti deramai iš jos išsunkti visa, ko tau reikia. Kita vertus, nebe karietų laikai. Nereikia iki Kauno kiaurą naktį arkliais kratytis. Turėkim tik pinigų – didelės platybės bus pasiekiamos.
Su apysakos „Rudens dienos užkalbėjimas” rankraščiu ant kelių. Mozūriškiai (Kauno raj.), 1989 m.
Tavo kūryba labai įvairi: poezija, novelės, eseistika, romanai, dramaturgija, o dar ir vertimai. Kas vis dėlto artimiausia Tavo sielai?
Eseistika kažkada padėjo išgyventi. Turėjau savą skiltį Kauno dienoje. Darbuotis teko, nepaneigsi, tačiau laiko likdavo ir šventes švęsti.
Iš vertimų – dar ir dabar duona su trupučiu sviesto.
Gabiau, matyt, rašau prozą. Kaip tik už ją – vienas kitas apdovanojimas.
Poezija? Ji svarbiausia, bet…
Na, taip, ne prūdai tos mano poezijos. Tačiau kiek yra, tiek pakaks.
Ar poetui būtina prirašyti storiausių knygų? Kartais juk gana ir kokios vienos eilutės ar posmelio, kuris įstringa skaitančiojo atmintyje, kad pasiliktų visam laikui: Ir tenai, kur po visų klajonių // žemėn atsiguls galva mana, // nerašykit mano vardo, žmonės, // parašykit, žmonės, Lietuva. (Jonas Strielkūnas) Arba: Geriu aš vyną vienas nes jau vėjas // nes miega smilgoj sraigė bet naktis // geriu aš vyną vienas kaip tvėrėjas // ir kaip skurdus tvėrėjo atspindys. (Donaldas Kajokas)
Ar esu parašiusio bent vieną panašų posmelį? Ar bent viena mano eilutė kam nors, skaičiusiajam, įstrigo kaip po žiemos į žemės paviršių iškelta ir netyčia užkliudyta stiklo šukė?
Nežinau.
Esi Veliuonos bendruomenės aktyvistė. Papasakok apie šias savo veiklas.
Ne, ne ir dar kartą ne! Jokia aktyvistė seniai nebesu. Bendrauju su labai mažu veliuoniškių ratu ir jaučiuosi kur kas komfortiškiau nei tuomet, kai lėkiau, dariau, stengiausi.
Jeigu Bernardas Shaw ar kitas kas (negi įmanoma viską atsiminti?) nebūtų pasakęs: Kuo labiau pažįstu žmones, tuo labiau myliu šunis, galimas daiktas, tą posakį skaitytojas būtų radęs vienoje mano knygų.
Tai nereiškia, kad šalinuosi visų žmonių. Sielos bičiulių abu su vyru turime į valias. Tačiau nuo kai kurių kvailių visai ne pro šalį atsiriboti. Kuo toliau, tuo sėkmingiau tą darau.
Kūčių vakarą Veliuonoje. Iš kairės (sėdi): vaikaitė Lina Marija Demeševaitė, Violeta Šoblinskaitė Aleksa, anyta Teofilė Aleksienė, Miglė Aleksaitė; (stovi): žentas Marius Mišeikis su Urte Barbora Mišeikyte, Gasparas Aleksa Jaunesnysis, Germantas Aleksa, Reda Aleksaitė, Rasa Aleksienė, Smiltė Aleksaitė, dukra Ingrida Lataitytė-Mišeikienė. 2008 m.
Vienintelė visuomeniška mūsų veikla šiuo metu – ArsTerra muziejus, rašytojo ir dailininko Šarūno Šimulyno memorialinė ekspozicija, kurią įrengti, kažkiek paremta , o vėliau „nuskalpuota“ Kultūros tarybos, padėjo kūrėjo našlė Violeta ir dukros – Ula bei Rusnė.
Šarūnas Šimulynas (plačiau apie jį rašiau, jei neklystu, 2010 metais savaitraštyje Nemunas, straipsnyje Atgaivintas nepamirštas gyvenimas, pristatydama Šv. Jono galerijos išleistą knygą Kelionė per gyvenimą) gimė Veliuonoje, augo, atvažiuodavo čia kiekvieną vasarą, kol dar nebuvo Vilniuje pasistatęs namo, daug darbų čia sukūrė. Yra likę du gyvenamieji trobesiai – menininko tėvų namas, senelių namas… Deja, niekam, kas tuos namus paveldėjo, bent jau iki šiol nerūpėjo kaip nors priminti miestelėnams, juoba gausiems turistams, kad Veliuonos žemė užaugino pasaulyje gana plačiai žinomą kūrėją. Teko ekspoziciją įrengti mudviejų su Gasparu įsigytame kukliame namelyje.
Pernai, minėdami menininko 75-erių sukaktį, ne mes vieni per galvą vertėmės, kad memorialinis kambarys atsirastų – saviškius ir draugus, o ir draugų draugus įkinkiau į remonto darbus. Suplukę plušėjo. Vieni visiškai veltui, kiti už duoną druską, treti už visai menką pinigą. Dabar iš lauko vis dar lūšnelė, tas ArsTerra namiūkštis, bet viduje šviesu ir jauku, įrengta nauja elektros instaliacija, sienos iškaltos plokšte, durys, langų rėmai restauruoti…
Džiugu taipgi, kad pernai, LRS Seimo narei, kolegei Daliai Teišerskytei gelbstint, pavyko rasti pinigų pirmajai Šarūno Šimulyno žodžio ir vizualaus meno premijai. Ja buvo apdovanotas tapytojas, juvelyras ir poetas Gvidas Latakas.
Buvo šnekėta, jog premijuojant Šarūno Šimulyno vardo laureatus, kas antri metai prisidės rajono savivaldybė. Tačiau valdžios keičiasi, ir daugelis jų pažadų ištirpsta greičiau nei ledų porcija vidurvasario saulėje. Kaip su ta premija bus ateity, nebeaišku.
Lygiai nebeaišku, ar vyks ateityje mūsų organizuoti menininkų plenerai (surengėme 2, pernai rugpjūtį ir šiemet). Kultūros taryba plenerų remti nenori, savivaldybė irgi. Vėl tenka „reketuoti“ draugus, o ir iš savos kišenės pridurti. Deja, eurą įvedus, kad ir kokie laimingi dėl to bebūtume, mudviejų su vyru kišenės vis lengvyn. Paskaičiuoji – nusvyra rankos. Bet kai užmiršti skaičiuoti, širdis džiūgauja: kiek įspūdžių, kiek gražių žmonių. Šiemet keletas jaunuolių Veliuonoje savaitę padirbėjo – VDA magistrantai, bakalaurai… Jau sutarta, kokia bus tolesnė projekto sklaida. Kaune gal atkreips dėmesį menotyrininkai, specialistai? Iš patirties žinau, kaip sunku jaunam prasimušti, atkreipti į save dėmesį – juk konkurencija milžiniška, todėl ir norisi padėti.
Kokie pastaruoju metu kūrybiniai sumanymai neramina, ką tokio esi sumaniusi? Juk buvai ir esi nerami dūšia.
Pernai rudeniop Dievulis man atsiuntė rūstoką telegramą. Stabtelėjau. Daug ką apmąsčiau.
Dabar labai laukiu, kada iš spaudos išeis vienas didžiausių ir sunkiausių šiemet baigtų mano darbų – gruzinų rašytojo Čabua Amiredžibio romanas Data Tutašchija arba Mėnulio sūnus, išverstas į lietuvių kalbą. Apie 700 kompiterinių puslapių. Pavargau, bet įveikiau.
Taip pat labai laukiu interoperos Meilė be mirties smėlynuose premjeros. Šią operą stato kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė ir režisierė Saulė Degutytė, o libretas – mudviejų su Gasparu Aleksa. Turėtų būti įdomu, gal net labai.
Poezijos pavasario – 2010 šventė Kretingos pranciškonų vienuolyne. Su vyru Gasparu.
Reikėtų susikaupti ir atrasti energijos dar bent trims nemažos apimties prozos knygoms baigti: viena pradėta, kita įpusėta, trečiąją belikę tik „sustyguoti“.
Bet kodėl man šį rudenį norisi visai ko kito?
Naujus planus dabar kuriu labai patyliukais. Kad nesijuoktų tas, kas juokiasi paskutinis. Juk iš tikro taip yra: žmogus planuoja, o Viešpats koreguoja. Viešpačiu – kaip tobulu visų laikų redaktoriumi ir korektoriumi – privalu pasitikėti. Amen.