Rytas. R. Šileikos nuotrauka
Kasdienybės kronikos
Emilė Navickaitė, IV E klasė
Palangos senoji gimnazija
Kasdienybės kronikos ‒ tai užrašai apie mokyklos bendruomenės gyvenimą, kurį stebėjau kelis praėjusių metų mėnesius. Klausinėjau įvairių žmonių atsitiktinių dalykų ir sužinojau, kad mūsų rutina ne tokia jau ir pilka. Čia rasite konkrečią dieną užrašytus mano pokalbius su gimnazijos žmonėmis bei komentarus apie tam tikrus mokyklos dienų nutikimus, gimnazijos bendruomenės buvimą, nuotaikas. Juk tai ir yra vienintelis mūsų gyvenimas.
2014-10-16
Aš be galo gerai sutariu su savo matematikos mokytoja. Ji yra mano geriausių draugių auklėtoja, todėl mes jos kabinete praleidžiame nemažai laiko. Kartą, kai po pamokų susėdusios gėrėme arbatą, ji atrodė be galo nuliūdusi. Kalba nesirišo, o mokytojos akyse skendėjo nuovargis. Nedrąsiai pasiteiravau, kas nutiko ir galbūt mes jai galime kaip nors padėti. Moteris sukdama tarp pirštų ką tik suvalgyto šokolado popierėlį sėdėjo įsmeigusi akis į vieną tašką kažkur tolumoje ir kurį laiką tylėjo. Mes susižvalgėme su draugėmis, akimirką buvau besigailinti, kad paliečiau skaudulį, bet netrukus mokytoja prabilo: Ką tik turėjau pamoką su pirmokais. Praėjusią pamoką jie rašė kontrolinį darbą ir garsiai mokiniams pasakiau jų rezultatus. Vienas labai gabus bei protingas mokinys gavo penketą ‒ prisipažinsiu, šito nė pati nesitikėjau. Kol jį mokau, tai pirmas toks žemas jo pažymys, bet aš mokytoja, nuolaidų nedarau bei neturiu savo numylėtinių, todėl gavo kiek gavo, galbūt ne ta diena vaikui buvo. Pamoka ėjo sklandžiai, aiškinau mokiniams naują temą, tačiau po jos tas pats mokinys su penketu atėjo prie manęs ir tėškė savo darbą ant mano stalo su tokiu pasipiktinimu, jog net krūptelėjau. Berniukas nė nepažvelgė į mane ir pradėjo garsiai rėkdamas pyškinti savo teises, kaip jis pasijautė įžeistas ir kaip aš neobjektyviai įvertinau jo kontrolinį. Aš nė nespėdavau įsiterpti, o jis be perstojo šaukė. Iš jo povyzos ryškiai matėsi didžiulis nepasitenkinimas manimi. Kad ir kaip man tas mokinys svarbus, vis dėlto aš negalėjau leisti, kad mane žemintų, juk jis tik vaikas! Kaip galima taip kalbėti su mokytoja? Buvau priblokšta tokio elgesio, ir dar ne bet kurio, o tylaus, gero berniuko. Šis pareiškė, kad pasiskųsiąs direktoriui, o jei tai nepadės, atsivesiąs į mokyklą tėvus. Liepiau jam pakeisti toną ir atsiprašyti manęs už tokį išsišokimą. To nepadarius, paprašiau jo palikti mano kabinetą. Jaučiuosi labai įžeista, nesuprantu, kas jam užėjo, o buvo tokia gera diena. Sugadinta nuotaika tiek man, tiek berniukui ‒ esu tuo tikra.
2014-10-24
Tas jausmas, kai vėluodama atlekiu į mokyklą bei sužinau, jog nėra pirmos pamokos, nes mokytoja išvykusi, yra nenusakomas… Keikiau save, kam taip skubėjau, vos galėdama atgauti kvapą. Atsisėdau ant palangės netoli sporto salės ir žiūrėjau, kaip raminamai lietaus lašai glosto stiklą. Aplink tylu, jaučiau, kaip mano pulsas pamažu lėtėja. Nepastebėjau, kaip prakiurksojau čia visą pamoką. Iš kūno kultūros persirengimo kabinų pradėjo plūsti daugybė vaikų. Paskutinė iš mergaičių kambario išėjo viena abiturientė ‒ raudoni skruostai, suvelti plaukai bei atsagstyta palaidinė, panašu, jog jos rytas buvo toks pat kaip ir mano. Paprašiau jos stabtelti. Kai ji atsisuko į mane, atrodė kiek irzli, tačiau nepasidrovėjau paklausti, kaip sekėsi pamokoje ir gal įvyko kas nors įsimintina. Ji piktokai ėmė pasakoti: Na, visų pirma tai mane be galo nervina, jog pirma pamoka yra kūno kultūra, ir dar pirmadienį! Čia suprakaituoju, išbalansuoju savo mintis ir susikaupimą, o vėliau manęs laukia dar septynios be galo sunkios pamokos bei choro repeticija. Atrodo, ši pamoka trunka keturiasdešimt penkias minutes, tačiau po jos jaučiuosi tokia išsunkta ir labai noriu namo. Taip pat mokykloje yra dušai, tačiau mokytojas niekada nepalieka laiko į juos nueiti. Kaip spėti, kai pertrauka tik dešimties minučių, o pasitaiko, kad dar ir ilgiau užlaiko. Žodžiu, gryna nesąmonė, bet būna ir linksmų akimirkų. Šiandien vienas berniukas norėjo „pamandravoti“, todėl mokytojui neleidus trankė kamuolį į žemę ir metė jį į krepšį. Mokytojui garsiai sušvilpus, jis taip išsigando, kad užkliuvo už to paties savo kamuolio ir taip ridenosi ant grindų, kad net skaudu žiūrėti buvo. Tačiau tai kartu buvo ir taip juokinga! Net mokytojas kvatodamas sakė, jog norėjo skirti berniukui bausmę už nepaklusnumą, tačiau už nubalnotus kelius ir alkūnes didesnės bausmės būti nė negali. Aišku, juoktis iš kitų nelaimės negražu, tačiau tu būtum mačiusi, kaip tai atrodė…
Susitikimas. R. Šileikos nuotrauka
2014-10-27
Kaip ir kiekvieną rytą, sliūkinu prie savo spintelės trečiame aukšte, tačiau man kelią pastoja į ją įsirėmęs jaunuolis su knyga rankoje. Atrodė, jog tas vadovėlis tik šiaip sau, nes mačiau iš jo akių, jog mintys plaukioja kažkur toli. Stovėjau ir laukiau ‒ maniau, kad pats susipras, jog reikia pasitraukti. Nebeiškentusi tariau: „Atsiprašau?“ Vaikinas pakėlė akis į mane ir vėl bedė jas į knygą. Pasislinko kelis centimetrus ir įsirėžė į greta esančią spintelę. Pasijutau nejaukiai, kai nepažįstamasis taip arti. Apsidariau, aplink tuščia. Nesusilaikiau nepaklaususi, ko jis čia stovi pats vienas ir ar jam nederėtų eiti į pamoką. Vaikinas kurį laiką nė nereagavo į mano klausimą. Norėjau dingti iš čia, todėl greitai susikroviau knygas į rankinę ir sukausi eiti, kai jaunuolis prabilo: Esu be miego. Na, miegojau, dvi valandas. Ruošiausi trims kontroliniams, mokytojai visai pametę galvas, visiškai nebeturiu savo laisvalaikio. Dabar kartojuosi prokariotinės ląstelės sandarą, bet gali spėti, ar man pavyksta ką nors įsidėmėti? Kas per daug, tas nesveika, įsitikinau šiąnakt. Mokiausi ištisas valandas, bet smegenys visai nedirba. Net svarstau, ar kęsti visa tai ir susikaupus bandyti atlaikyti dieną, ar mesti viską velniop ir eiti namo išsimiegoti. Taigi atleisk, kad užguliau tavo spintelę, ar dabar supranti, kodėl aš čia vienas ir skaitau pats nė neįsivaizduoju ką? Vaikinas man liūdnai nusišypso ir lieka rymoti su knyga rankoje.
Diena iš dienos. R.Šileikos nuotrauka
2014-10-29
Sėdžiu mokyklos valgykloje ir, kaip įprasta, su draugais per ilgąją pertrauką geriame arbatą. Visi kalbasi, juokiasi, dalinasi įspūdžiais, išskyrus vieną draugą, kuris visą dieną negali išsitraukti ausinių iš ausų. Nesuprantu, iš kurgi jis tokiu muzikos gerbėju tapo, kad nė per pertraukas su draugais nebeįdomu papliurpti? Paprastai jis nenutildomas, o dabar kaip varlė ‒ nė neprasižioja! Ištraukiau vieną ausinę jam iš ausies: „Ką čia išdirbinėji? Juk atėjome čia pabendrauti, o ne muzikos pasiklausyti, kas tau?“ Jis supykęs griebė ausinę iš mano rankų ir įsidėjo ją atgal: „O koks tavo reikalas? Būtum mano situacijoje, ne kitaip elgtumeisi“, ‒ šovė ir demonstratyviai atsuko man nugarą. Pasigailėjau dėl tokio atšiauraus savo elgesio, todėl išėmiau ausinę dar kartą ir prašiau papasakoti, kas gi atsitiko, kad be muzikos ausyse nė žingsnio žengti negali. Draugo veidas akimirksniu persimainė, jis pasidarė linksmas bei energingas, nieko nelaukęs pradėjo pasakoti man apie savo savaitgalį: Aš buvau nerealiam koncerte Rygoje. Neatspėsi, į Europą atvažiavo populiariausias dydžėjus pasaulyje ‒ David Guetta! Nors jau praėjo dvi dienos, aš vis dar negaliu atsigauti. Tai buvo geriausias vakaras mano gyvenime. Specialūs efektai, garsas, apšvietimas, publika ‒ viskas buvo taip nerealu. Esu be galo dėkingas tėvams, kad būtent tokią dovaną man padovanojo gimimo dienos proga. Taigi klausei, kodėl ausinių neišsiimu. Būtent šio atlikėjo dainos mano ausyse skamba jau trečia diena. Esu sapne, iš kurio niekaip nesugebu atsibusti.
2014-11-03
Anglų kalbos pamoka. Į mūsų grupę atėjo naujokas, nors jau prabėgo keli mėnesiai nuo mokslo metų pradžios. Mokytoja nepaisė to, jog jis ką tik atėjo, ir liepė dirbti taip kaip visiems. Mūsų šios dienos tema ‒ kaip išsinuomoti ar nusipirkti būstą. Kaip žinome, anglų kalboje mėnesiai turi sutrumpinimus, pavyzdžiui, lapkritis ‒ November (Nov), taip pat ir spalis ‒ October (Oct). Pamokos metu skaitėme tekstą, kur kažkoks vaikinas pristato savo skelbimą, norėdamas išnuomoti savo būstą spalio mėnesį. Spalio mėnuo (October) tekste buvo sutrumpintas kaip Oct. Tačiau mūsų naujokas perskaitė: Zyrou CT ir išvertė, jog vaikinas namą išnuomoti norėjo už nulį centų, kitaip sakant, nemokamai! Visi pratrūkome juoktis, net mokytoja nesugebėjo susivaldyti. Mintyse tyliai džiaugiausi, jog šis berniukas atėjo į mūsų grupę. Jei taip ir toliau, anglų kalbos pamokos turėtų būti išties linksmos!
Stabtelėjau. R. Šileikos nuotrauka
2014-11-15
Su draugu traukiame rūbinės link, įnirtingai šnekamės apie dingusį lėktuvą su daugybe žmonių kažkur Australijoje. Staiga jis atsisuka į rūbininką ir pasisveikina, šis vaikinui maloniai nusišypso. Nustembu, iš kur jie pažįstami. Pirmą kartą matau juos sveikinantis, pamaniau, gal tiesiog užsimanė pabūti mandagus ir tiek, todėl neatkreipiau dėmesio, pasisveikinau ir pati. Draugas atsisuko į mane ir tyliai sukikeno. Išėjus iš mokyklos paklausiau, kas jam juokinga. Jis tarė: Pažįsti mūsų mokyklos rūbininką? ‒ Ne, o tu? ‒ šaltai paklausiu. Draugas vėl nusišypso, ir tai mane ima ne juokais erzinti: Prieš kelias dienas pasiėmiau kavos iš aparato netoli jo stalelio. Iš jo būdelės sklido kažkoks keistas gergždžiantis garsas, jei neklydau, krepšinio komentatoriaus balsas, todėl priėjęs paklausiau, ar krepšinį žiūri. Atsakė, jog ne, tik klauso per radiją, bet ir tai prastai bangas gaudo, vos eina suprasti rezultatą. Šalia buvo plačiaekranis televizorius, nusistebėjau, kodėl rūbininkas nežiūri varžybų per jį, bet šis paaiškino, jog niekas neprijungia, prietaisas tik dėl grožio stovi. Pažiūrėjau į laikrodį ‒ niekur neskubėjau, nes laukiau draugo, tad pasisiūliau pagelbėt. Pažiūrėjau anteną, pabandžiau pareguliuoti ir garsas tapo žymiai geresnis. Rūbininkas buvo be galo man dėkingas. Ir todėl aš dabar su juo sveikinuosi!
2014-11-17
Stoviu valgyklos eilėje ir šnekučiuojuosi su draugėmis ‒ praėjo ilgasis savaitgalis, įdomu pasipasakoti, ką nuveikėme. Garsiai sakau vienai iš valgyklos darbuotojų: Kepsnio prašau! Manęs niekas negirdi, moterys juokiasi, kalbasi tarpusavyje, lyg mūsų čia nė nebūtų. Pasipiktinu ir garsiai šūkteliu: Atsiprašau?! Atsisuka tik viena iš jų ir sako: Atleisk, vaikeli, ko gi norėjai? Pavartau akis ir pakartoju prašymą, tačiau jos nesiliauja kikenusios. Draugė pakumščiuoja man į šoną ir sako: Ei, nurimk, negi tau skauda, kad žmonės laimingi? Tegul juokiasi, juk ne kasdien jas pamatysi tokias džiaugsmingas. Susimąsčiau, jog iš tiesų šių darbuotojų veiduose dar nė karto nemačiau šypsenų, todėl, kai atėjo eilė susimokėti už patiekalą, paklausiu valgyklos vedėjos: Ar nepasirodysiu labai įžūli paklausdama, kas jus privertė taip juoktis, kad net savo darbą pamiršote? Ji smagiai mostelėjo ranka ir tarė: Mums patiko jūsų mokyklos naujas skambutis. Juk tai legenda! Prisiminėme savo jaunystės vakaruškas su šia daina, matom, mados grįžta! Štai kur tikra muzika! Nusišypso man ir taria: Na, duok tris litus ir keturiasdešimt septynis centus. Greitai sukrapštau piniginėje reikiamą sumą ir palinkiu geros dienos. Nesuprantu, ko aš pradžioje taip užsiliepsnojau…
2014-11-19
Niūri rudens popietė. Po pamokų su drauge sėdime jaukioje kavinukėje ir aptariame įvairius mergaitiškus reikaliukus. Girdžiu, kaip stipriai lietaus lašai kala į stiklines duris, ir matau, kaip žmonės susigūžę sliūkina aplijusiais šaligatviais. O čia šilta, jauku ir gera… Staiga jaučiu, jog nebegirdžiu, ką pasakoja mano pašnekovė, mano mintys kažkur toli, todėl pertraukiu ją viduryje sakinio ir paprašau: Pagalvok ir papasakok man savo įsimintiniausią įvykį per visus trejus metus besimokant gimnazijoje. Ji apstulbusi pažvelgia į mane: Kam tau tai? Aš numoju ranka: Nesvarbu, tiesiog užsimerk ir pasistenk prisiminti įvykį, kuris tave privertė pasijusti laimingą ir kuris tau buvo išties pats smagiausias. Ji vis dar abejingomis akimis žvelgė į mane, tačiau aš ją paraginau: Nagi!! Ji ilgokai galvojo ir su šypsena akyse tarė: Turbūt vienas iš smagiausių nuotykių, patirtų mokykloje, buvo mūsų klasės krikštynos. Sužinoję iš patikimų šaltinių, jog tądien antrokai yra pasirengę mus krikštyti, nusprendėme taip lengvai nepasiduoti ir parodyti, kad nebūsime taip lengvai vedžiojami už nosių. Taigi nubėgome į parduotuvę nupirkti miltų, grįžę visi juos išsidalinome ir susėdome laukti antrokų pasirodymo. Būtum mačiusi jų veidus, kai įžengus į klasę jų kareiviški kostiumai tapo balti ir visa patalpa skendėjo dideliame miltų debesyje. Antrokai neteko žado, jie atrodė lyg papudruoti Kalėdų seneliai, o mes visi gardžiai juokėmės! Manyčiau, jog tąkart ne antrokai pakrikštijo mus, o mes ‒ antrokus, ir netgi nušluostėme jiems nosis, nes tokio pasipriešinimo jie tikrai nesitikėjo. Žinoma, auklėtojos kabinetą teko tvarkyti ne vieną valandą, tačiau drąsiai galiu teigti: buvo verta!
2014-11-20
Kaip ir kiekvieną trečiadienį aš čia, informatikos kabinete, laukiu pamokos. Visi naršo po savo socialinius tinklus ar žiūri juokingus filmukus, o aš atkreipiu dėmesį į mokytoją, kuri atsainiai, lyg viena akimi tai darytų, internete skaito dienos naujienas. Nusprendžiau pasiteirauti, galbūt ji man turi ką papasakoti, kas jai įsiminė iš jos kasdienybės pastaruoju metu. Ji nusišypsojo gan dirbtinai, pagalvojo, giliai atsiduso ir tarė: Ech, na ką aš galiu pasakyti… Prieš kelias dienas jaučiausi labai įžeista bei nervinga, nes kažkoks mokinys sugriovė mano dienos darbą. Buvo trečia pamoka, ateinu į klasę jau suskambėjus abiem skambučiams, nes, kaip ir dauguma mokytojų, po dviejų pamokų einu vaišintis kava. Tik įėjusi į klasę išgirstu laviną pirmokų klausimų bei pasipiktinimo šūksnių, kodėl gi neveikia nei vienas kompiuteris. Iš pradžių nepatikėjau, nes retai pasitaiko, kad vienu metu „užlūžtų“ visi kompiuteriai, tačiau tai buvo tiesa. Likusių pamokų vesti nebegalėjau, nes visą laiką kartu su kitu mokytoju tvarkėme kompiuterius. Nesuprantu, atrodo, gimnazija, gimnazistai, bet elgiasi lyg darželinukai. Kas per mada gadinti svetimą inventorių… Laimė, užkodavome kai kurias sistemas ir daugiau tokie atvejai neturėtų bepasikartoti.
2014-11-25
Surūgusi ir nervinga išeinu iš chemijos kabineto. Galvoje sukosi tik „alkanai, alkenai“, net galva ūžia nuo tų apibrėžimų. Sliūkinu nuleidusi galvą ir nepastebiu, kaip į mane įpuolė džiaugsmingai klykiančios dvi mergaičiukės.
Visos mano knygos ir užrašai pasklido aplink: „Gal žiūrėsit, kur einat??“ ‒ sušaukiau joms įkandin, tačiau atsisukusi pamačiau, kad jos padėjo man rinkti daiktus. Keistai nužvelgiau jas, jau maniau, kad tikrai bus pabėgusios. Pyktis kažkur lyg išgaravo, minutėlę palaukiau, kol baigs rinkti mano popierius, ir pakėliau akis į vieną iš moksleivių. Savo rankose jos laikė po mažą lapelį, negalėjau įžvelgti, kas ten parašyta, todėl paklausiau, kodėl taip garsiai rėkė. Mergaitės susižvalgė ir nusišypsojo viena kitai, o viena iš jų davė man lapelį. Tai buvo kontrolinis darbas, kuriame raudonu tušinuku buvo išgraviruota 10 + Tada šnekesnė prapliupo: Gavome tai abi. Bet tai ne paprastas dešimtukas. Tai iš fizikos kontrolinio darbo! Ir galime pasigirti, jog pirmą kartą per ketverius metus. Mano mama nepatikėjo. Turbūt namie tokia proga manęs lauks šventiniai pietūs. Gimnazistės juokėsi. Jų veiduose švytėjo laimė, mergaitės išgyveno euforiją.
Žinau tą jausmą… Ir man tas pats pernai buvo, ir taip pat su fizika! Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad mažai kam lemta suprasti šį mokslą.
Užsisvajojau bežiūrėdama į nueinančias mergaites. Džiugu, kad tokie paprasti dalykai teikia žmonėms begalinę laimę.
Spalio savaitgalis. R. Šileikos nuotrauka