„Įprasta kasdienybė nuo mūsų akių slepia kitą, kvapą gniaužiančią fantastinę tikrovę. Nuostabiausia, jog retkarčiais pasitaiko ją aptikti – tarytum pamirštą saulėgrąžą kišenėje, o jei pasiseka, ir išlukštenti. Nesvarbu, kokio amžiaus esi: jei tam pasiruošęs, ši knyga – Tau.“ – taip leidėjai pristato Linos Navickaitės knygą „Ketvertas su paukščiu: naujoji ir senoji salų istorija“. Neseniai sužinojome, kad už šį kūrinį Lina Navickaitė apdovanota 1 lito premija. Tai – prestižinė premija, teikiama Kauno miesto autorei ar autoriui nuo 1998 metų. MENO BANGOS sveikina Liną ir supažindina su ja mūsų portalo bendruomenę.
Jūsų, Lina, kelias į literatūrą įdomus ir, sakyčiau, dosnus: tai ir pedagogika, ir žurnalistika. Ar jaučiatės iš ten pasisėmusi įgūdžių, stiprybės, gal dar ko nors?
Išties – baigus lietuvių filologijos studijas ir ieškant sau vietos po saule, teko šiek tiek išbandyti šias sritis. Abi buvo įdomios ir turėjo įtakos tolesniems pasirinkimams. Pedagoginio darbo etapas nebuvo ilgas, bet ryškus – kaip ir dera įsiliejus į vaikystės pasaulį. Dirbdama galėjau jį savaip tyrinėti – ne tik triukšmingą, spontanišką, bet ir sklidiną fantazijos, žaismės, džiaugsmo, tik šiam amžiaus tarpsniui būdingo tikrumo. Auklėtiniai į daugybę paprastų dalykų mokė žiūrėti gaiviai, su nuostaba, o toks žvilgsnis įkvepia kūrybai. Svarbiausia, jie neleido užsnūsti mano vidiniam vaikui, kuris netrukus vis drąsiau ėmė kuždėti pasakas…
Žurnalistikos patirtis – kitokia. Rašyti mėgau, tad ji buvo gan artima. Įgudau dirbti su tekstais, pažinau redakcijos gyvenimo specifiką. Visgi pamažu supratau, kad nenoriu nuolat pliuškentis intensyviuose informacijos srautuose, man artimesnis kitoks rašymas, tarkim, kad ir reflektyvesnis, laisvesnis esė žanras, grožinė kūryba.
Anuomet dirbti, ieškoti savęs nebuvo lengva, bet šiandien atrodo, kad mano kelias jau nuo pat pradžių nuosekliai krypo literatūros link, o visos patirtys, be abejo, naudingos, svarbios ir dosnios.
Gimėte ir augote Palemone, pro kurį dažnas keleivis ar keleivė tik pralekia. Kokia buvo Jūsų vaikystė, kas Jus formavo? Ar tikrai Lakštingalų slėnyje pavasariais nenurimsta lakštingalos? Man tai – traukinių, plytų ir poezijos vietovė. Gal Jums visa tai atrodo kitaip?
O, geležinkelio dundenimas man jau turbūt ir į kraują įsigėręs, tai kasdienis fonas, į kurį veik nekreipi dėmesio. Kita vertus, kai studijavau Vilniuje, traukinai pašonėje itin praversdavo. Taip, Palemonas nuo tarpukario garsus ir savo plytine. Nors daugeliui gyventojų šis faktas, manau, malonių sentimentų nekelia, dažnas pasiraukome, iš fabriko kamino pratrūkus juodiems dūmams. Betgi dar šalia Palemono plačiai tyvuliuoja didžiulis dirbtinis ežeras – Kauno marios. Su jachtų burėmis, barokiniu Pažaislio kupolu tolumoje ir kadais nuskendusių kaimų paslaptimis. Nenuostabu, kad Poezijos pavasario ištakos – kaip tik čia, šioje vaizdingoje vietoje, Lakštingalų slėnyje greta Salomėjos Nėries memorialinio muziejaus. Pamenu, sovietmečiu renginio metu marių prieigose knibždėdavo minios žmonių. Tuomet, vaikystėje ir paauglystėje, poetai atrodydavo tokie orūs, lyg nužengę nuo pjedestalų… O nerimstančioms lakštingaloms šioje erdvėje iki šiol kiekvieną gegužę antrina poetės moterys – S. Nėries ir B. Bučo namo-muziejaus sode tebevyksta festivalio „Poezijos pavasaris“ skaitymai.
Palemone ne tik gimiau, augau, bet jau ir įleidau šaknis. Kartais pasvarstau, kad kaimas man netiktų, didmiesčio centras – taip pat ne, o va priemiestis – pats tas. Iki šiol gyvenu savo vaikystės name ir sodyboje, todėl ši vieta jau apaugusi prisiminimais. Nuo mažens mėgau knygas, mūsų šeima buvo skaitanti, o pradinėse klasėse ir pati pamėginau rašyti. Mano vaikystės lobis – teta Albina Navickaitė, mokytoja lituanistė, muziejininkė, vienuolė, subtili ir labai šviesi asmenybė. Ji pirmoji pastebėjo mano polinkius ir juos kantriai, išmintingai ugdė, žingsnelis po žingsnelio atvėrė duris į literatūros, meno, apskritai kultūros pasaulį. Teta ne tik mano gyvenime paliko ryškų pėdsaką – tai liudija ir 2016 m. išleista knyga „Pro apšviestą langą: Albina Navickaitė ir jos rašytinis palikimas“. Džiaugiuosi, kad joje publikuojamus šiltus atsiminimus apie tetą, be kitų ją pažinojusių žmonių, parašė ir buvusi jos mokinė, vaikų literatūros dėstytoja Ramutė Zinytė.
Jūsų kūrybinis kelias prasideda nuo pasakų. Štai – 2000 metai, Kaunas, Kalendoriaus leidykla ir Linos debiutas. Ką dabartinė Lina pasakytų tai pasakų (ar pasakos?) autorei Linai?

Būsima rašytoja Lina Navickaitė – jau tuoj bus žengti svarbiausieji žingsniai.
Asmeninio archyvo nuotrauka
Šiandien ta kukli debiutinė knygelė man atrodo kaip „Ketverto su paukščiu“ pranašė, savotiška preliudija, tarp jų neabejotinai yra kažkas bendra. Pasakos „Auksinis miestas“ personažai stebuklingai nukeliavo į Žvaigždę, o „Ketverto su paukščiu“ herojai – taip pat į fantastinį pasaulį, tik jau daug sudėtingesnį, kuriame patyrė nepalyginamai painesnių nuotykių ir sunkių išbandymų. O su ta 2000-ųjų Lina kartais susišypsome per laiko atstumą. Pasakyčiau jai, kad džiaugiuosi „Auksiniu miestu“ – juk pradžia yra svarbi, pirmieji žingsniai visada drąsina ir stiprina keliaujant tolyn. Kas žino, ar be pirmosios pasakos būtų atsiradusi ši Ketverto istorija, apie kurią toji autorė anuomet dar, aišku, nė nutuokti nenutuokė…
Eilėraščiai, romanai, pasakos – kas Jums svarbiausia, kai rašote? O kai skaitote?
Abiem atvejais svarbūs panašūs dalykai. Tiek skaitant, tiek rašant neįdomu slysti paviršiumi, todėl traukia ne ant bangos suputojusios aktualijos, bet laiko patikrintos vertybės, universalios temos. Literatūroje man visada centre žmogaus ir būties slėpiningumas, sakralumas – amžina problematika, bet, tikiu, neišsemiama. Suprantama, rūpi autorių išmonė: bandau suvokti, kokiais būdais jie kuria paveikų tekstą, atkreipiu dėmesį į jų stiliaus ypatumus, raiškos priemones. Su artimais, įdomiais kūriniais man patinka ilgai būti, o pati rašau irgi lėtai. Dažniausiai neskubu skaityti itin madingų knygų. Tepatikrina pirmiau jas laikas.
Kas Jus įkvepia – kokie žmonės, kokios vietovės, kokie kultūros reiškiniai?

Poezijos pavasario akimirka Salomėjos Nėries ir Bernardo Bučo namuose-muziejuje.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Nelengva vienareikšmiškai atsakyti. Tikrai įkvepia laisvos, išsiskleidusios asmenybės, kūrybingi, nuoširdūs, artimos pasaulėjautos žmonės. O žvelgdama plačiau, atsigręždama į istoriją, sakyčiau – idealistai. Žavi XX a. pr. inteligentija, šviesuoliai, kūrę mūsų kalbą, valstybę, kultūrą, taip pat pokario, sovietmečio rezistentai.
Mėgstu keliauti, ypač vasarą – tada džiugina žali ir erdvūs Lietuvos gamtovaizdžiai, vaizduotę žadina istorinės vietovės, ypač senieji mūsų dvarai, pilys, visada vilioja pajūris. Žinoma, įkvepia ir egzotiškesni svečių šalių muziejai ar peizažai, o kartais ir pati paprasčiausia kasdienė akimirka: kad ir žiemos rytą balkone saulėgrąžų palesioti nutūpęs žvirblis…
Kultūros reiškiniai – ne grandioziniai, o nedideli, kameriniai: literatūros vakarai, spektakliai, koncertai. Gera, kai atėjęs į renginį pajunti, kad jis ne formalus, kad vyksta ne dėl pliusiuko, o dėl nuoširdžių iniciatyvų.
Dar itin reikšmingu kultūros reiškiniu pavadinčiau bemaž dešimtmetį, praleistą „Nemune“, galutinai įtvirtinusiame mano ieškotąją vietą po saule. Man tai išties buvo reiškinys – įdomus, giliai panardinęs: daug menininkų, daug tekstų, daug nuolatinio kultūrinio dūzgimo…
O dabar gal svarbiausia: apie šių metų knygą KETVERTAS SU PAUKŠČIU… Kaip į Jūsų duris (ar kompiuterį) pasibeldė tas ketvertas ir papūga? O kiti personažai/personažės? Ką laikote pagrindine knygos auditorija? Ar jaučiatės suprasta, suvokta, sulaukusi palankių, o gal ir kritinių ar analitinių žodžių?
Ši ketveriukė atsibastė išties keistais keliais, nusidriekusiais net iš tolimosios anglų rašytojo C. S. Lewiso sukurtos Narnijos. Prieš keletą metų su dideliu malonumu perskaičiau šių knygų seriją, anaiptol neliūdėdama, kad sovietmečiu „Narnijos kronikos“ buvo neprieinamos ir kad atradimo džiaugsmas liko atidėtas ne vienam dešimtmečiui. Mano vidinis vaikas tuose kraštuose pasiliko ilgam, o paskui staiga pats ėmė fantazuoti – kurti savo stebuklingą pasaulį ir istoriją… Tai vyko spontaniškai, vos spėjau rašyti į kompiuterį, telefoną, sąsiuvinius. Personažų ir personažių portretai formavosi, ryškėjo pamažu, jau dirbant su medžiaga, o kadangi kadaise laikiau banguotąją papūgėlę, tai ir šią sukurtąją, net nekeisdama vardo, nesunkiai prašnekinau ir pakviečiau ketvertui į draugiją. Visgi kurį laiką nebuvau tikra, ar susitvarkysiu su iššūkiu, nes pasakojama istorija plėtėsi, sudėtingėjo. Tačiau nuotykių jaudulys lydėjo ir mane, ne tik personažus, energijos nepristigome ir finišą laimingai pasiekėme.
Asmeninė patirtis man kužda, kad skaitytojo amžiaus ribos yra gana sąlygiškos. Kad ir „Narnijos kronikos“ – juk dabartinis mano amžius pasirodė pats geriausias joms skaityti. Kita vertus, prisimenu vaikystę, kai rudens ar žiemos vakarais su mama klausydavomės garsiai tėčio skaitomų knygų – kartais ne visai, o kartais ir visai nevaikiškų. Tai ir J. Verne᾽o „Kapitono Granto vaikai“, ir V. Hugo „Vargdieniai“, ir Ch. Bronte᾽s „Džeinė Eir“, ir daugelis kitų. Užtektinai suprasdavau, būdavo labai įdomu! Paskui tų knygų siužetus peržaisdavau su lėlėmis: turėjau tokią ilgais geltonais plaukais – ji buvo Kozetė iš „Vargdienių“. Todėl ir „Ketvertą su paukščiu“ labai kviesčiau skaityti visą šeimą, vyresniuosius su mažesniaisiais. O šiaip romano auditorija būtų paaugliai nuo 10–11 metų, bet tai tik bendras orientyras.
Kolegos, bičiuliai, skaitytojai įspūdžiais apie knygą mielai dalijasi, o jie man tikrai svarbūs, apie romaną jau publikuota ir keletas tekstų. Vis dėlto norėčiau sulaukti dar ir atidaus analitinio žvilgsnio, įdėmesnių vertinimų. Kritikos nebijau. Turbūt ir mane, kaip daugelį autorių, žeistų ne ji, o tyla, abejingumas.
Kas Jums, sukūrusiai Pasapnių vietovę, sapnuojasi? Kokie personažai/personažės šiuo metu yra su Jumis?
Nesapnuoju ir, kiek pamenu, net kurdama knygą nesapnavau nei Pasapnių, nei kitų romane aprašytų vietovių, bet vis dar lengvai ir ryškiai įsivaizduoju tas abi salas: įvairius siužeto epizodus, aplinką, peizažus, jie prabėga pro akis kaip filmas. „Ketvertas su paukščiu“ kol kas manęs visiškai nepaleidžia, gal ir dėl to, kad kartkartėmis tebevyksta knygos pristatymo renginiai. Visgi viliuosi kurią naktį susapnuoti iš tolo švytintį, miglotą ir tylų poezijos krantą. Gali būti, kad kaip tik prie jo lėtai ir artėju.
Klausimus pateikė Gintarė Adomaitytė