Vida Žukauskaitė. Dvylika atminties skiaučių

4,K

Mokytoją, žurnalistą Petrą Mikštą prisimenant

Vėlinių šviesoje ryškiau, jautriau nei bet kada susitinkame su tais, kurie – ANAPUS. Kiekvienas vis kitaip brėžiame liniją tarp ČIA ir TEN. Kiekvienas vis kitaip beldžiamės į tą mus skiriančią sieną, bet Vėlinių vakaras mums tampa švente, paremta tikėjimu, kad ir iš ANAPUS ateina prie mus skiriančios sienos tie, kuriuos mylėjome, kurių ilgimės, kurių mums taip trūksta ČIA – šurmulingame, skubančiame, dainuojančiame ir verkiančiame, dabar jau ir atvirai kaukėtame pasaulyje. Vėlinės kviečia nusiimti kaukes, nes ANAPUS, kur girdimos net mūsų mintys, kur nepaslepiamas tikrasis veidas, jos praranda prasmę. Išėjusieji daugiau žino už mus, nes jie žino ŠIO ir ANAPUSINIO pasaulio paslaptis.

Labai tikiu, kad Vėlinių vakarą ne vienas į susitikimą kvies ir Petrą Mikštą – mokytoją, žurnalistą, gerą draugą, artimą giminaitį… Ignalinoje retas jo nepažinojo, jo reikėjo visiems, visiems jis buvo atviras ir lengvai prisišaukiamas. Savo gyvenimą pašventęs mokytojo darbui Ignalinos rajono mokyklose, kurį laiką dirbęs rajono laikraščio „Nauja vaga“ redakcijoje, prisijaukinęs sceną – buvo matomas, vertinamas. Todėl – prisimenamas. Šis rašinys – tik bandymas Petro Mikšto gyvenimą dėlioti kaip skiautinį – margą, spalvingą, netikėto derinio.

Kolei gyvi prisiminimai, gyvas ir žmogus. Tad lapkričio darganoje vėjų šėlsme tenepasimes (tesusitiks!) mintys, kurios blaškosi tarp ŠIAPUS ir ANAPUS.

Aldona Žilėnienė, Petro sesuo: išdalijo save kitiems

Petrelis buvo iš visų mūsų jauniausias. Atsimenu jo gimimą. 1950-ųjų sausio 21 dieną bobutė Marcelė mus, vyresniuosius, sutupdė ant krosnies, pagrasinusi nuo jos nelipti, kol nebus leista. Ir staiga – išgirdome garsų kūdikio verksmą. Taip Vaičiukiškės kaime, Teofilės ir Mykolo Mikštų šeimoje gimė jaunylis Petras. Mūsų bobutė toje Vaičiukiškės troboje visiems mums pasaulin ateiti padėjo. Ką ten mums – kone visi kaimo vaikai jos rankas pirmiau nei savo motinų pajuto.

Petrelis buvo penktas, bet augome keturiese: vidurinysis, trečias, sūnus Antanas mirė tesulaukęs pusės metų. Kai gimė Petrelis, vyriausiajam Zigmui tada jau ėjo keturiolikti, po jo buvau aš, sesuo Elena. Tėvams šitokią šeimyną išlaikyti reikėjo! Laikai nebuvo lengvi. Kai pagalvoji, juk ir Petrelis – pokario vaikas.

Petrelis buvo ramus, klusnus vaikas. Mums, vyresniems, gal ir norėdavos kur nors lėkti, žaisti, bet ir dabar girdžiu tėvus sakant: „Tik nepalikit Petrelio“. Tai ir vesdavomės jį visur. Ilgesniam laikui išsiskyrėm, kai jis, baigęs Reškutėnų mokyklą, pradėjo mokytis Švenčionėliuose. Tada jau būdavo tik svečias. Pamenu, kad jam ten nebuvo lengva, kartais net pasiguosdavo, kad yra skriaudžiamas. Petrelis piktu į pikta atsakyti nemokėjo.

Jis buvo kitoks – jautresnis, labiau kitus užjaučiantis, meniškos prigimties. Mūsų giminėj, regis, nebuvo labai dainingų, bet Petrelis norėjo dainuoti. Net į tuometinę konservatoriją bandė stoti. Bet kur tau, kaimo vaikui, su miesto vaikais, muzikuojančiais, dainuojančiais, specialiai mokytais, rungtis. Patyręs pralaimėjimą, Petrelis nepasidavė: negrįš į namus su nesėkmės žinia. Tada dar vyko egzaminai į Vilniaus pedagoginį institutą, taigi Petrelis ir pasiryžo būti mokytoju, jei jau dainininku būti nelemta. Tik kai po studijų buvo paimtas tarnauti į armiją, jo talentą dainuoti pastebėjo ir ten: Petrelis buvo priimtas į ansamblį ir, galima sakyti, armiją „pradainavo“.

Bet mokykla, man atrodo, buvo jo tikrasis pašaukimas. Neparvedė mamai į namus marčios, neturėjom mes brolienės, pats savų vaikų neturėjo, bet užtat brolio Zigmo, mano ir sesers Elenos vaikai patyrė iš jo pačią tikriausią tėvišką meilę. Jam buvo tik septyniolika, kai šeimos sprendimu jį „padarėm“ mūsų sūnaus Gintauto krikštatėviu. Krikšto tėvu jis buvo ir Zigmo dukrai Nijolei ir net Zigmo sūnaus Algio sūnui Mindaugui, Visi vaikai jo laukdavo, nes su juo visiems būdavo įdomu ir gera.

Mes, palyginti, anksti netekom tėvelio. Petrelis, gal kaip jauniausias, buvo nepaprastai prisirišęs prie mamos. Visos jo poilsio dienos, visos ilgos, kaip mokytojo, vasaros atostogos prabėgdavo pas mamą, Vaičiukiškėje. Tik tada, kai mamą, jau gilioje senatvėje, pasiligojusią, atsivežiau į savo namus Mikalinės kaime, čia vasarodavo ir Petrelis. Jis labai bendravo su broliu, seserimis, jų vaikais. Dažnas jis buvo ir mano namuose. Jo iniciatyva visi susibėgdavom į Vaičiukiškę per didžiąsias metų šventes, per mamos gimtadienį, rugpjūčio 8 dieną.

Pasipylė mūsų vaikai: mano – Gintautas ir Danguolė, Elenos – Virginijus, Marytė, Irena, Zigmo – Algis, Marytė, Genė, Rima, Nijolė, Giedrė. Dabar jau mes giminėj ir anūkų, net proanūkių sulaukėm. Ne visus buvo lemta Petreliui pamatyti… Ne visus anūkus ir mano vyresnysis brolis Zigmas matė, mat pasimirė labai greitai po Petrelio – 2013 metų gegužės 13 dieną. Petrelį mes tik prieš pusmetį buvom apraudoję ir Vaičiukiškėj, prie tėvų, palikę. Pas Petrelį prieš metus nukeliavo ir mūsų Elenos Virginijus. Jam tik 48-eri tebuvo. Mirė prie Santariškių klinikų – širdis neatlaikė. Kaip ir Petrelio…

Kai 2008-aisiais pasimirė mama, kai vėl vienkiemy likau viena, Petrelis vis kalbindavo mane bent žiemai atvažiuoti pas jį į Ignaliną. Sakydavo: „Atvažiuok, sese, peržiemosim kartu“. Bet kartu pagyventi taip ir neteko. Aš anksti likau viena. 1986-aisiais palaidojusi vyrą Algirdą, sodybos nepalikau. Aš ir dabar kaime viena – ir vasaroju, ir žiemoju. Kadais Petrelis buvo dažnas mano svečias, dabar vaikai labai dažnai lanko, keturis anūkus turiu. Žinau, kaip su jais dabar dūktų Petrelis. Niekas tokia netikėta jo mirtimi nepatikėjom. Mūsų mama mirė, sulaukus šimto metų, vieno mėnesio ir vienos dienos. O jau po ketverių metų – ir Petrelį šalia jos…

Kai išėjo į pensiją, Petrelis puolėsi tvarkyti namų Vaičiukiškėj. Juos mes draugiškai jam ir užrašėm po mamos mirties. Taigi pakeitė langus, ruošėsi perdengt stogą, vis juokaudavo, kad sėdės čia, knygas skaitys, rašys, svečius priiminės. Svečių pas Petrą visada būdavo. Vaičiukiškę žinojo jo darbo draugai, buvę mokiniai sulėkdavo pas Petrelį pavakaroti. Dažnas jo svečias ir užnakvodavo.

Gal kad būtų tik pagal savo planą gyvenęs… Bet pakvietė jį į Dūkštą mokytojauti, visokių renginių vėl atsirado, pareigų. O Petrelis bet kaip dirbti nemokėjo ir nenorėjo. Dėl visko jaudinosi, viską darydavo taip, kad būtų visiems gerai.

Prieš porą metų pardavėm namus Vaičiukiškėj. Neliko kam juos prižiūrėti, juose gyventi. Sutvarkėm kapą, kur ilsisi mūsų tėvai ir Petrelis. Nereikalingos tapo ir jo knygos. O šitokią biblioteką buvo sukaupęs! Jas padovanojom Ignalinos bibliotekai – tegu jas skaito visi. Butą Ignalinoje dar išlaikom. Gal išties kada peržiemoti susiruošiu. Tik jau – be Petrelio.

Gintautas Žilėnas, Petro krikšto sūnus, UAB „Ginto vairavimo mokykla“ vadovas: patys šviesiausi prisiminimai

Aš visą laiką didžiavaus, kad Petras man ne tik dėdė. Geresnio krikštatėvio sau net negalėčiau palinkėti. Mano tėvelis mirė, kai man buvo aštuoniolika. Petras tarsi užpildė šitą tuštumą, mat gerai mane suprato: pats tėvelį laidojo būdamas dvidešimt ketverių. Patys gražiausi prisiminimai apie jį. Nepamenu jo suirzusio, pikto. Jei ir bardavo, tai kažkaip ypatingai – daugiau gėdydamas, nei pykdamas. Su juo buvo paprasta bendrauti, nebuvo tos ryškios metų skirtumo ribos. Jis mokėdavo ir su senu, ir jaunu jų kalba kalbėti.

Nežinau, gal ir Petro įtakos būta, kad, baigęs Utenos kolegijoje teisę, vėliau dar įstojau į Edukologijos universitetą studijuoti sociologijos. Petras labai džiaugėsi mano pasirinkimu ir – kontroliavo mane. Ypač „kietai“ stebėjo mano raštvedybos ir kalbos kultūros gebėjimus. Jis dar spėjo pamatyti mano diplomą, bet tų pačių metų rudenį jo netekom. Aš buvau tas, kuris pranešė mamai žinią apie jo mirtį. Jokie ženklai nerodė. Tiesa, susigriebdavo kartais už širdies. Ir kaime būdavo – dirba, dūksta su mumis ir staiga: „Vaikai, dėdė eina prigult“. Tada juokdavomės, o dabar suprantu, kad dėdei suspausdavo širdį. Ne juokais suspausdavo, tik skųstis jis nebuvo linkęs.

Mokytoju aš netapau. Daugiau nei dvidešimt metų dirbau policijoje, o kai išėjau į pareigūno pensiją, ėmiausi vairavimo mokyklos. Tai gal kiek ir mokytojas…

Dalia Pajėdienė, buvusi Tverečiaus vidurinės mokyklos mokytoja: smagus „Kuosyno“ laikas

Kai 1976-aisiais atėjau dirbti į Tverečiaus vidurinę mokyklą, Petrą jau radau ten dirbantį lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. Mokykloje tada buvo kone trys šimtai mokinių, taigi buvo ką veikti. Greitai pastebėjau, kad daug gražių dalykų sukasi aplink Petrą. Teatrai, išvykos, žygiai, susibūrimai, vakaronės – viso to centre vis būdavo Petras.

Pamenu Petras su mokiniais pastatė spektaklį „Vandens lelija“, su kuriuo apvažiavom gal visą rajoną. Kiek įspūdžių vaikams, kiek bendrystės džiaugsmo!

Petras labai mėgo muziką, pats gražiai dainavo, padėjo atsiskleisti ir mokinių talentams. Jis subūrė mokykloje estrados grupę „Svaja“, kažkaip sugebėjo parūpinti tai grupei instrumentus. Netrukus „Svaja“ koncertuodavo renginiuose ir buvo labai laukiama mokyklos šokių vakaruose, į kuriuos ateidavo ir „peraugęs“ miestelio bei aplinkinių kaimų jaunimas.

Petras labai mokėjo bendrauti su visais: kolegomis, mokiniais, jų tėvais. Visų jis buvo mylimas. Jo entuziazmo, iniciatyvumo negalėjai nepastebėti. Jam tiesiog nebuvo įmanoma ko nors atsakyti, ko nors nepadaryti.

Kurį laiką Petras, kaip jaunas mokytojas, atsiųstas dirbti į Tverečių, gyveno pas vietinius Vandą ir Leoną Novikus. Gražiai sutarė su savo šeimininkais, jų vaikais, bet kai Tverečiuje buvo pastatyti namai mokytojams, ten gyventi persikėlė ir Petras. Tuo metu visi buvome jauni. Savaitgaliais ne visi važiuodavo į namus, tad trumpindavom juos bendrais susibūrimais. Visų tokių pasisėdėjimų centre visados būdavo Petras. Klegėdavom, linksmindavomės.

Tuo metu mokytojų namo kaminuose garsiau už mus rėkdavo gal tik kuosos. Tai ir Petras mūsų susibūrimus praminė „Kuosynu“. Tverečiaus „Kuosyno“ pirmajame pulke tada buvo Anastazija Kazakevičiūtė, Marytė Luneckienė, Nijolė Labuckaitė Bielinienė, Zita Bukėnaitė ir aš. Vėliau prie jo jungėsi ir naujai pradėję dirbti mokytojai. Visiems tai buvo laukiami vakarai ir savaitgaliai.

Petras neabejotinai buvo to „Kuosyno“ vadas. Tai jis mus paskatindavo išvykoms į teatrus, kelionėms į mišką ar ant užšalusio ežero. Visa tai – ir šiandien neišblėsę įspūdžiai. Esu vilnietė, bet jau tada mano mama stebėdavosi, kad aš, gyvendama Tverečiuje, aplankiau daugiau teatrų, muziejų, daugiau Lietuvos apkeliavau, nei ji Vilniuje gyvendama. Mokyklos mokytojai ir mokiniai net Gruzijos karo keliu Petro iniciatyva keliavo.

Petras mokykloje vadovavo literatų būreliui, bet jį mylėjo ir tie, kuriems lietuvių kalba ir literatūra nebuvo patys mylimiausi dalykai. Tiesiog jis buvo mokytojas, kuriuo ir mums, kolegoms, norėjosi sekti.

Išėjęs dirbti į rajono laikraščio „Nauja vaga“ redakciją, Petras dar sugrįždavo į „Kuosyną“, kur buvo labai laukiamas. Tik tie susitikimai buvo vis retesni, o paskui ir visai nutrūko. Bet Petras visada džiaugdavosi susitikimais su buvusiais bendradarbiais. O mes – džiaugdavomės susitikimais su juo. Mums trūko jo, kai jis paliko Tverečių. Ką ir bekalbėti, kaip trūksta jo dabar.

Elena Sekonienė, ilgametė Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos direktorė: Petras buvo estetas

Mokiausi tada Tverečiaus vidurinėje mokykloje, žemesnėse klasėse, kai lietuvių kalbą ir literatūrą ėmė dėstyti mokytojas Petras Mikštas. Jis buvo ypatingas. Dar vaikai tai supratome.

Paskui, pamenu, mokytojas dingo. Tai dabar suprantu, kad tai buvo jo armijos laikas. Kurį laiką jį pavadavo kita mokytoja – bent jau aš, per pamokas tada jaučiausi kaip kareivinėse. Tik tikrai žinau, kad apsidžiaugėme visi, kai vėl grįžo mūsų mokytojas. Grįžo ne tik įdomios, gyvos pamokos, bet ir literatų būrelio veikla: renginiai mokykloje, susitikimai su rašytojais, ekskursijos, išvykos į spektaklius, koncertus.

Ir dabar, praėjus beveik penkiasdešimčiai metų, prisimenu pirmąjį pamatytą profesionalų spektaklį – Violetos Palčinskaitės „Geležinės princesės dieną“ Jaunimo teatre. Grįžome į namus kupini įspūdžių, autobuse visi traukėme smagią dainelę iš spektaklio „Lyja lyja lietūs, pas karalių pietūs“.

Važiuodavome ne tik į spektaklius, bet ir į koncertus tuometiniuose Sporto rūmuose, nors atlikėjai tada būdavo tik iš „artimojo“ užsienio, socialistinių šalių. Įsiminė išvyka – dviejų dienų! – į Anykščių rajono Skiemonių vidurinę mokyklą, kurioje tada lietuvių kalbos mokytoja dirbo šviesios atminties mūsų kraštietė Irena Seliukaitė. Ekskursija po Anykščių kraštą, susitikimas su Skiemonių literatais, nakvynė mokyklos bendrabutyje – mokytojai, kaip dabar suprantu, nemiegojo…

Buvome pakviesti net į kaimyninės šalies televiziją – Vitebsko televizijos studijoje su mokytoju kalbėjome apie Tverečiaus ir Vydžių mokyklų bendradarbiavimą, koncertavo mūsų mokyklos ansamblis.

Petras buvo estetas. Idealiai sutvarkytas kabinetas, dailiu jo šriftu užrašyti segtuvai, stendai ne tik kabinete, bet ir visoje mokykloje. Ir dabar Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos muziejuje yra aplankai, užrašyti Petro ranka.

Tvarkos, grožio mokytojas siekė ir kasdienybėje Įsiminė vienas įvykis, jau man atliekant pedagoginę praktiką mokykloje. Ant stalo mokytojų kambaryje stovėjo vaza su gėlėmis ir, matyt, jau buvo pradėjusi skleisti negerą kvapą, bet į tai niekas nekreipė dėmesio. Per pertrauką įėjęs mokytojas apsidairė, pastvėrė vazą ir išlėkė iš kambario. Po kelių minučių grįžo ir vėl pastatė ją ant stalo – gėlės buvo sutvarkytos, vaza išplauta. Mums, moterims tai buvo gera pamoka.

Buvau praktikantė, kai pasigirdo kalbos, kad Petras išeina dirbti į rajono laikraščio „Nauja vaga“ redakciją. Garsiai padejavau: „Kaip čia bus, kai išeina Petras? Kaip mokykla be jo?“ Kai kurių reakcija mane nustebino. „Nieko nebus,“- sakė. Suprask, nepakeičiamų nėra… Bet nutiko, tiesiogine tų žodžių prasme, taip, kaip ir buvo pasakyta: jam išėjus, gyvybės mokykloje neliko.

Į mokytojų kolektyvą jis dar sugrįždavo – Tverečiuje turėjo butą mokytojų name. Jis įnešdavo į tuos namus gero šurmulio. Buvome jauni. Tuo metu čia dirbo ir gyveno mokytojos Genutė Zakarauskaitė, Audronė Mikalauskaitė, Tatjana Striukova, Rasa Jeremejeva, Dalia Pajėdienė. Manau, kad jos neužmiršo smagių vakarėlių, kuriuose Petras parodydavo ir savo sumanumą, ir artistinius gebėjimus. Praminėm tada mokytojų namus „Kuosynu“ – tikrai ten buvo smagaus čiauškėjimo.

Jis greitai tapdavo bet kurios kompanijos siela, bet mokėjo būti ir kandus. Jam kartais pakakdavo mesti repliką, komentarą, reikšmingai pažvelgti – ir viskas stodavosi į vietas.

Prisimenu mokytoją Petrą ir šiek tiek „pykstu“ ant jo, nes mokytojo asmenybės žavesys mane, kaip ir nemažai kitų jo mokinių iš Tverečiaus vidurinės mokyklos, paskatino studijuoti būtent lietuvių kalbą. Ryškus, artistiškas, nepailstantis organizatorius, estetas – toks jis liko mano atmintyje.

Nijolė Keraitienė, Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja: mus siejo ilgi pažinties metai

Petras Mikštas metus buvo mano mokytojas, man studijuojant lietuvių kalbą ir literatūrą – praktikos vadovas, o paskui – ilgametis kolega.

Į Tverečiaus vidurinę mokyklą jis atvyko dirbti 1972 metų rugsėjį. Tų neramių metų gegužę susideginus Romui Kalantai, iš mokyklos buvo neva dėl pernelyg artimų ryšių su mokiniais, o iš tikrųjų dėl disidentizmo dvasios skleidimo kažkur į užkampį iškelta metų neišdirbusi Irena Grikštaitė, vėliau tapusi Nepriklausomybės akto signatare Irena Andrukaitiene. Taip pat nežymiai, be jokių paaiškinimų, dingo nė pusmečio neišdirbęs puikus vokiečių kalbos specialistas Benediktas Budrys su žmona Vanda, pradinukų mokytoja. (Budrio eilėraščių Atgimimo laikotarpiu radau tremtinių poezijos knygutėje „Anglimi ant beržo tošies“.) Taigi Petro darbo pradžios kontekstas buvo ganėtinai įtemptas.

Tačiau iš pirmųjų dienų jis pasirodė ne iš kelmo spirtas. Draugiškas, bet ne familiarus, dalykiškas, teisingas, santūriai, bet užtikrintai susitvarkantis su drausme (mūsų klasėje buvo apie trisdešimt), jis greitai buvo mokinių pripažintas ir tapo mėgstamas. Noriai ėmėsi užklasinės veiklos, vadovavo literatų būreliui, skatino kuriančius. Pats artistiškas, dainuojantis, Tverečiaus kultūros namuose tapo svarbiu saviveiklininku, su tuometinio kolūkio pirmininko žmona Monika Kerziene dainavo duetu (juos praminė Paltiniene ir Ivanausku dėl išorinio panašumo). Tačiau tik užbaigus mokslo metus jam teko tarnauti sovietinėje armijoje, ir mokyklą baigiau dar kartą pasikeitus mokytojui.

Įstojusi studijuoti per atostogas po sesijos nuvažiavau į savo buvusią mokyklą, Petras mielai priėmė į savo pamokas, o paskui pasiūlė pačiai keletą pravesti. Buvau pirmakursė, toms kelioms pamokoms žemesnėse klasėse labai įtemptai ruošiausi ir labai apsidžiaugiau, kai mano mokytojas mane santūriai pagyrė. O penktame kurse ryžausi pasiprašyti priimama į tikrą dviejų mėnesių praktiką. Kai atvažiavau, paaiškėjo, kad po savaitės Petras išvažiuoja į užklasinio darbo organizatorių kursus ir labai džiaugiasi, man galėdamas palikti savo dvi baigiamąsias klases. Įkritau kaip muselė į išrūgas, Žemaitės žodžiais tariant, bet neturėjau kur dingti ir tuos du mėnesius atidirbau. Ir netgi su literatų būreliu kažką veikiau. Tai buvo tikrų tikriausia praktika, po kurios galutinai apsisprendžiau, kad mano vieta mokykloje. Petro nuopelnas čia tikrai buvo nemenkas. Apskritai, nemažai jo mokinių pasirinko lituanisto duoną.

Bendravome ir jam perėjus dirbti į „Naują vagą“. Jis neretai lankydavosi mūsų renginiuose, negailėdavo gero žodžio. Vėl grįžęs į mokyklą jis netrukus tapo rajono lituanistų metodinio būrelio pirmininku. Petro garbei reikia pasakyti, kad jis buvo puikus organizatorius, kiek leido galimybės, stengėsi surengti kolegoms išvykas, ekskursijas. Labai smagi buvo išvyka į Zarasus, ją organizuoti padėjo Petro draugas, Zarasų šviesuolis Vasilijus Trusovas.

Petras buvo mylimas mokinių, pastebėtas ir vadovų. Apie 2000-uosius, Šalčininkų Tūkstantmečio gimnazijoje Petrui įteikta Jono Varno premija. Ją buvo  įsteigusi Jono Varno, mokytojavusio „Ryto“ draugijos mokyklose, jauno mirusio ir palaidoto Mielagėnuose, duktė, pensininkė, gyvenusi Australijoje. Ji mirė 2019 m., o tos premijos nebeliko gerokai anksčiau. Įteikiant premiją, kurį laiką buvo sukviečiami visi tos premijos laureatai.

Kokių nors nesusipratimų ilgus metus bendraujant mums nebuvo iškilę. Mūsų santykiai buvo šilti, draugiški, pagarbūs. Tiesiog neturėjome dėl ko pyktis. Ir jo staigi mirtis – simbolinė, vos ne scenoje – mus visus sukrėtė, bet, kita vertus, taip Lemtis tarsi baigė rašyti Petro vertą gyvenimo pjesės finalą.

Laimutė Miliuvienė, buvusi ilgametė „Naujos vagos“ redaktorė: žiauri lemties klaida

Kai 1991 metų birželį pradėjau dirbti žurnaliste rajono laikraščio „Nauja vaga“ redakcijoje, neilgai trukus pajutau, jog nemažame kolektyve (tuomet „Nauja vaga“ buvo leidžiama lietuvių ir rusų kalbomis) didelį autoritetą yra pelnęs redaktoriaus pavaduotojas Petras Mikštas. Jo nuomonės paisoma, į jo žodžius įsiklausoma, į patarimus reaguojama.

Buvo sudėtingas laikotarpis. Prieš metus atkurta Lietuvos nepriklausomybė ir kartu su ja užgriuvusi laisvė ne visų vienodai buvo suprantama: vieni, pagauti euforijos, manė galintys elgtis ir kalbėti be jokių suvaržymų, kiti gi bijojo žodį ištarti, nes galėjo būti apšaukti tautos priešais. Tuo laiku žurnalisto parašytas žodis buvo suprantamas nevienareikšmiai. Reikėjo ieškoti aukso vidurio arba argumentuota kalba skleisti naujo gyvenimo tiesas. Pakritikavai ką nors – užsitrauksi nemalonę, pagirsi – kita pusė kaltinimais svaidosi. Petro rašiniai „Naujoje vagoje“ irgi neišvengė įvairių vertinimų, tačiau oponentai ne visada surasdavo jėgų ginčytis su žurnalisto mintimis. O Petras į skaitytojų kritiką reaguodavo ramiai: jei ji teisinga, priimdavo kaip patarimą, jei ginčas kildavo vien tik tam, kad parėkautų ar pažemintų kitą žmogų, kaip atsakovas Petras pasitelkdavo humorą ar net sarkazmą. Toks jis būdavo ir redakcijos gamybiniuose pasitarimuose. Jo kritika kolegų atžvilgiu būdavo apgalvota ir vedanti teisinga kryptimi. Kartais užtekdavo kokio juokelio, kad suvoktum savo klaidą.

Po metų paaiškėjus, kad redakcijos valdytojai (tuo metu buvome LKP Ignalinos skyriaus ir vykdomojo komiteto organas) planuoja pakeisti tuometinį redaktorių ir siūlys kolektyvui savo pasirinktąjį, redaktoriaus pavaduotojas Petras Mikštas pasikvietė mane, kaip jis sakė, rimtam pokalbiui. Tada prisipažino, kad kalbės daugumos kolektyvo vardu ir pasiūlė užimti redaktoriaus pareigas, kad juo netaptų tas, kurį atveš valdžia.. Nustebau, kodėl jis pats nesiima šios atsakomybės. Po mėnesio paaiškėjo – Petras Mikštas jau buvo suplanavęs grįžti dirbti į mokyklą, vėl tapti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju.

Tik vienerius metus teko dirbti „Naujoje vagoje“ su Petru Mikštu, tačiau neretai pagaudavau save mąstant: o kaip vienoje ar kitoje situacijoje pasielgtų Petras? Savo buvusio kolektyvo mokytojas Petras neužmiršo, dažnai užsukdavo kavos puodeliui. Galbūt pataikaudamas mums, ne kartą palygino, jog dirbti mokykloje kur kas lengviau. Pasidalydavome rūpesčiais, bėdomis. Petras Mikštas iš kiekvienos bėdos surasdavo humoru grįstą kelią ir bėdos, rūpesčiai kažkur nuplaukdavo. Atrodė, kad visos negandos ir Petrą aplenkdavo…

…Gražus buvo Ignalinos gimnazijos dešimtmečio renginys. Ignalinos kultūros namų salė buvo pilnutėlė mokinių, mokytojų, tėvų. Dalyvavau toje šventėje kaip žurnalistė. Kartu su kitais šventės dalyviais užkulisiuose išėjimo į sceną laukė ir Petras Mikštas. Šventei baigiantis, kai buvo paprašyta tylos minute pagerbti pastaraisiais metais Anapilin išėjusius mokytojus, ir ekrane parodytos jų nuotraukos, po šviesios atminties Birutės Smalienės nuotraukos pasirodė… Petro Mikšto nuotrauka. „Kokia žiauri klaida“, – tada pagalvojau ir net mintyse pasipiktinau: – Kaip taip galima?“

Deja, į sceną išėjusi gimnazijos direktorė Valentina Čeponienė pranešė, jog ką tik mirė mokytojas Petras Mikštas…

Skaudu, kad apie šviesų žmogų, buvusį kolegą, reikia rašyti būtuoju laiku – buvo…

Eminuelis Leškevičius, buvęs Vidiškių vidurinės mokyklos direktorius: jo visiems reikėjo

Su Petru mūsų keliai kirtosi dar nuo mokyklinių metų: aš mokiausi Švenčionėlių vidurinėje, jis – Švenčionėlių internatinėje mokykloje. Buvome tų pačių metų gimimo, mūsų klasės buvo tos pačios, abu vėliau mokėmės Vilniaus pedagoginiame institute. Tik jis pasirinko lietuvių kalbą ir literatūrą, aš – geografiją. Vėliau abu mus keliai atvedė į Ignaliną. Bendravome kaip mokytojai, vėliau kaip ekskursijų biuro kolegos

Kai biuras „sugriuvo“, buvau paskirtas dar nebaigtos statyti Vidiškių vidurinės mokyklos direktoriumi. Pradėjau formuoti kolektyvą. Petras tada dirbo redakcijoje, bet jau buvo „pakėlęs sparnus“. Mūsų susitikimas buvo tiesiog lemtingas. Pamenu, tuometis Švietimo skyriaus vedėjas a.a. Aleksas Giržadas sako: „Turiu tau lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją“. Aš sakau: „Nereikia, jau turiu“. Tik nesakiau, ką. Rugsėjo 1-ąją – šventė naujoje mokykloje. Pristatau mokytojus. Kai Aleksas Giržadas pamatė Petrą, net pyktelėjo, mat turėjo kitą planą – pasikviesti Petrą vadovauti rajono kultūrai. Visiems Petro reikėjo.

Vidiškėse jis dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, mano pavaduotoju. Tai buvo nepaprastai iniciatyvus ir atsakingas žmogus. Vidiškių mokiniai kartu su tėvais, mokytojais išsiruošdavo į tradicinius žygius ežerais. Išplaukdavo dvidešimt ir daugiau valčių, kiekvienoje – po 4-5 žygio dalyvius. Vienoje valtyje būtinai irkluodavo Petras. Jis buvo ir organizatorius, ir patarėjas. Vakarais stovyklavietėse jis mokėdavo suburti vaikus bendram pokalbiui, smagiam laiko leidimui. Vidiškiečių stovyklaviečių būta prie Dringio, Linkmeno, Žeimenio, Almajo ir kitų Aukštaitijos nacionalinio parko ežerų.

Kaip žurnalistas, Vidiškių vidurinėje jis ėmėsi leisti laikraštuką „Vidiškietis“. Jis su mokytoja Diana Semaškiene sumanė ir konkursą „Mes – dizineriai“, kuris vienu metu buvo tapęs ir respublikiniu. Jis tiesiog degė darbu. Jame ir sudegė.

Gal norėdamas tebūti mokytoju, perėjo dirbti į Ignalinos gimnaziją. O mums, Vidiškėse, dar ir kaip ilgai jo trūko. Ligi šiol trūksta.

Jis buvo geras draugas, pašnekovas. Kartą kompanijoj vienas mano draugas pasidomėjo, kodėl gi Petras, toks išsilavinęs, draugiškas, ligi šiol nevedęs. Sakau: „Gal savos nesuranda“. Draugas man sako: „Turiu jam tinkamą, gal pakalbink?“ Taigi susėdam kitą dieną su Petru prie stalo, vyriškai imam kalbėti, aš vis lenkiu į vestuvių pusę, kolei Petras, jau ne po pirmos taurės, pasiduoda. „Gerai, – sako. – Tik man reikia, kad būtų arkliai su dzinguliukais ir – armonika, “ – iškėlė sąlygą.

Kad jau toks reikalas, kur besidėsi. Suradom mes su draugu ir arklį su dzinguliukais, ir muzikantą su armonika. Skambinu Petrui, pranešu jam džiugią žinią: „Atvažiuojam!“. Na ir gavau tada nuo jo velnių. „Gal tu durnas, – šokosi. – Man ramybės reikia“. Taip ir likom Petro neapvesdinę.

Jis buvo iš tų, su kuriais galima kalnus versti, bet lygiai taip pat ir smagiai atsipalaiduoti. Kai važiuoju pro Vaičiukiškę, visados aplankau jo kapą. Man labai jo trūksta.

Jūratė Sveikauskienė, Vidiškių gimnazijos direktorė: Petras paliko ne tik prisiminimus

Su Petru Mikštu dirbau keletą metų. 1999-aisiais, kai jis tapo Vidiškių vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju, lietuvių kalbos ir literatūros pamokų ėmėsi dabar jau mirusi istorijos mokytoja Jolanta Juknevičienė. Aš tada dirbau Didžiasalyje: turėjau lietuvių kalbos ir literatūros pamokų ir dalį kasininkės etato. Tai buvo pamatyta, suprasta, taip ir patekau į Vidiškes. Petras tapo mano pirmuoju patarėju, nuoširdžiu draugu, pavyzdžiu. Prisiminimai – tik patys geriausi: nedaug tokių mokytojų, kolegų gali sutikti.

Petras Mikštas, kurį mes dažniau vadindavom Petriuku, buvo tikras savos šalies, savo krašto patriotas. Ir tai nėra tušti žodžiai. Nes savo meilę gimtam kraštui jis rodė darbais. Vidiškių gimnazijai jis paliko nepaprastos vertės kraštotyrinių darbų. Dirbdamas mokykloje, vadovavo kraštotyrininkų būreliui, skatindamas ir mokinius imtis šios veiklos: pagal specialias anketas rinkti etnografinę medžiagą, kaupti dainuojamąją tautosaką, istorinę medžiagą apie Vidiškes. Dirbti kraštotyrinį darbą skatino ir tuometinių Ignalinos moksleivių namų darbuotoja Onutė Deksnienė, ir Lietuvos vaikų ir jaunimo turizmo centro darbuotojai. Jų rūpesčiu ir, žinoma, Petro Mikšto entuziazmo dėka jaunieji Vidiškių kraštotyrininkai buvo pakviesti į stovyklas-seminarus Vilniuje, Klaipėdoje, o, mokytojo vadovaujami, paliko vertingų kraštotyrinių darbų.

Petras Mikštas paliko Vidiškių gimnazijai ir nepaprastai vertingos, dabar jau – istorinės, medžiagos apie Vidiškių mokyklą, jos kūrimąsi, pirmuosius mokytojus ir mokinius, renginius, išvykas, darbus. Jis kruopščiai rinko visus straipsnius apie mokyklą, išspausdintus rajono, respublikos ir užsienio spaudoje. Rašė ir pats. Apie Vidiškių vidurinę dar tada sužinojo ne tik „Naujos vagos“, bet ir „Utenio“, „Dienos“, „Ūkininko patarėjo“, „Mūsų girių“, „Lietuvos aido“ ir kitų laikraščių ir žurnalų skaitytojai.

Petras pats džiaugėsi Lietuvos, pasaulio atradimu, tam nenuilstamai skatino ir mokinius. Vidiškių vaikai iš tiesų daug keliavo, daug pamatė. Ir dažniausia tų kelionių vadovu buvo Petras. Jis pats ne mažiau kaip vaikai džiaugėsi kiekvienu pamatytu miestu, aplankytu muziejumi ar spektakliu, surengta išvyka.

Jis buvo ir renginių organizatorius, vedėjas. Niekados to darbo nelaikė jam primestu, neįveikiamu, per mažai atlygintu. Jo visur buvo pilna. Kai toks žmogus išeina – visur jo ir trūksta.

Valentina Čeponienė, Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazijos direktorė: Petras liko su mumis

Kaip gaila, kad nėra durų į praeitį. Kartais taip norisi grįžti į tą praėjusį laiką, prisiliesti prie užmirštų daiktų ir nors labai trumpai dar kartą pasikalbėti su tais, kurie jau išėjo. Su tais, kurių labai trūksta, kurių kažkada pasakyti žodžiai seniai gyvena mūsų širdyse, o gal tik dabar tapo suprantami. Su tais, kuriuos prisimename ir prisiminsime, mylėjome ir mylime. Toks žmogus buvo Petras. Vaičiukiškės kaimo vaikas, pamilęs gimtąjį žodį ir su juo susidraugavęs, visą savo pasirinktą kelią ėjo kartu su juo, dalindamas visiems sutiktiems išmintį, begalinį gerumą, nuoširdžią šypseną, skleisdamas šviesą ir optimizmą, problemas paversdamas humoru, konfliktus – juokais. Jis mylėjo gyvenimą ir labai stengėsi visiems padėti jį pamilti. Kilus ginčui kokiu nors dalykiniu klausimu, Petras stengdamasis neįžeisti, bet nenorėdamas nusileisti, sakydavo: „Mano mielos kuosos“. Po tokių žodžių ginčui vietos nebelikdavo. O tas žvilgsnis pro akinių viršų… Kartais paskatinantis ir palaikantis, kartais klausiantis ir visada geranoriškas.

Mokytojo Petro Mikšto veikla žinoma ne tik gimnazijoje, bet ir rajone, ir Respublikoje. Jo ugdytiniai įvairių konkursų, olimpiadų ir projektų dalyviai. Mokytojo parengti skaitovai ir meninės kompozicijos buvo įvertinti Respublikoje, o jo paskatinti mokiniai dalyvavo Nacionalinėje jaunųjų kraštotyrininkų ekspedicijoje. Pats mokytojas – aktyvus metodinės veiklos dalyvis, daugelio rajono renginių skaitovas, vedėjas, sumanytojas ir organizatorius. Jo lietuvių kalbos ir literatūros kabinetas Rytų Lietuvos mokyklų konkurse „Lietuvių kalbos kabinetas – tautiškumo ir pilietiškumo ugdymo židinys“ užėmė II vietą.

Petras Mikštas – Jono Varno premijos laureatas. Nepavargstantis, aktyvus, kuriantis, ieškantis, kitus įtraukiantis ir uždegantis Ignalinos gimnazijos bendruomenės narys, visur suspėjantis teatro „Salos“ aktorius, liaudies šokių kolektyvo „Svetyčia“ šokėjas, kartu su kolektyvu aplankęs Norvegiją, Čekiją, Ispaniją, Vokietiją. Šių šalių scenose buvo pristatytos koncertinės programos.

Matyt, neatsitiktinai ir Petro Mikšto išėjimas simboliškai siejasi su scena. Staigi mirtis pakirto aktyvų Ignalinos gimnazijos Mokytoją, kai jis ruošėsi išeiti į sceną gimnazijos dešimtmečio šventėje. Bet jis liko su mumis, jis visada su mumis… O čia – tik prisiminimai, sumišę su dar neišblėsusiu liūdesiu.

Bronius Šablevičius, gamtos mokslų daktaras, poetas, publicistas: pradingusi ramybės užuovėja

Kai apsilankiau Petro gimtajame Vaičiukiškės kaime, supratau – jis turi kur pabėgti nuo įtemptų pedagogo darbų. Tai ramybės ir lėtai tekančio laiko užutekis. Nors troba ir didelė, ir jau tuščia, bet vis tiek – čia prabėgo vaikystė, paauglystė. Prie šitų vertybių sugrįžta net tie, kurie, išlėkę į didmiesčius, gėdijasi kaimiškos kilmės.

Vasarą Petras turėjo rytinį ritualą: atsikelia anksti ir kaičia kavą. Su dideliu puodeliu išeina į kiemą, sėdasi už ilgo lentinio stalo ir lėtai siurbčioja. Kartą sakau jam: betgi gerti kavą vienam – neskanu! Atsakė, kad ramią giedro ryto valandą už šito stalo kartu susėda visi, kuriuos mintyse pasikviečia (tai lyg švarus įžengimas į prasidėjusią dieną)… Iš tiesų, kai aplankiau jį kaime obelims baltuojant, jų aromatas tvyrojo drėgname ryto ore. Čiauškėjo paukščiai. Tikra palaimos oazė.

Jei ne Petro tėviškė, nebūčiau plaukiojęs po Kretuonykščio ežerą. Nedidelis Kretuonykštis – pats paslaptingiausias iš visų 127 Nacionalinio parko ežerų. Tik Petro dėka ir galėjau išlandžioti slapčiausius ežero užkampius. Bet jo gamtos vertybės taip ir liko nežinomos – nebespėjome…

… Tuokart prikrėtė sniego. Bet ištirpo, liko juoda, šlapia ir purvina. Užgulė sunkus vėlyvo rudenio rūkas. Tokią dieną laidojom Petrą.

Žinia trenkė kaip žaibo kirtis. Turėjo gyventi dar bent 30 metų. Kai išvydau jį karste, lyg iš naujo sužinojau apie nelaimę. Atlydėjom į jo gimtojo kaimo kapinaites. Mašinų eilei nesimatė galo. Štai ką reiškia palydėti plačiai žinomą pedagogą! Prie duobės mokytoja Irena išsakė gražius žodžius, bet pradžioje ištarė pačius baisiausius: „Mieli Vaičiukiškės kaimo žmonės, parvežėm jūsų Petriuką…“ Šaukti norėjosi dėl tokių likimo neteisybių!

Palydėjimo žodžiai gražūs. Bet kas iš to! Gėlių sukrovė kalną – bet kas iš to! Mes išėjome paskutiniai. Dar atsigręžiau – naujasis žemės kauburys nugrimzdęs baltuose žieduose, jų šešėliai krūpčioja žvakių liepsnelėse. Už tvoros sustojau apstulbęs: kapinėse nebeliko nė vieno žmogaus, o jau temo… Petras guli uždarytas nublizgintame ąžuoliniame karste su aukso spalvos rankenomis baltutėlaičiame šilkiniame įklote… Uždarytas, užspaustas (gal ir vinimis užkalė?). Ir išvažiavom. Visi. Tad kas iš tų gėlių ir žvakių?!

Staiga persmelkė siaubas: Petras atsimerks, oro pritrūkęs, užsikosės ir supras, kad pakištas po žemėmis! Kaip mirė staiga, taip staiga ir atsibus?!

Sako, Nikolajus Gogolis labai bijojo būti palaidotas gyvas, reikalavo laukti bent savaitę: o gal atsigausiu? Laikraščiai rašė, kad atsirado žmonių, kurie, juodų įtarimų slegiami, rašytoją atkasė, patikrino ir rado jį karste gulintį… ant šono.

Jolanta Narbutaitienė, teatrų „Iki“, „Salos“ režisierė: gyvas jis, gyvas…

Jei kas ištartų kreipinį „Brangučiai…“, dažnas , pažinęs Petrą Mikštą, turbūt nevalingai krūptelėtų… Šiuo šiltu, suartinančiu žodžiu jis nuolat kreipdavosi į draugus, kolegas mokytojus, savo mokinius ir mus – teatro „Salos“ narius. Šis taip jam įprastas kreipinys neabejotinai apibūdina Petrą kaip nepaprastai draugišką, nuoširdų ir paprastą žmogų, kokį ir pažinau Ignalinos scenoje.

Dirbdamas lietuvių kalbos mokytoju, Petras buvo nuolatinis kultūrinių renginių vedėjas, dalyvis ir lankytojas, tad nenuostabu, jog jis labai organiškai įsiliejo ir į tuometinę Ignalinos teatro „Salos“ veiklą.

Pirmasis jo vaidmuo buvo smagioje situacijų komedijoje „Moterims neišsimeluosi“ (1996 m.) suvaidintas labai elegantiškas, taktiškas, bet apsukrus žydų tautybės teatro direktorius , o vienas ryškiausių Petro vaidmenų buvo sukurtas spektaklyje „Eglės namai“ (1998 m.), kur jis labai įtaigiai, jautriai suvaidino Eglės tėvą – šimtametės sodybos šeimininką, kurio tėvai ir protėviai joje gyveno, o štai sovietinė melioracija nugriauna jo namus, „numelioruoja“ dvasią… Šį spektaklį mums teko garbė suvaidinti Jaunimo teatro scenoje, Vilniuje, ir čia mūsų Eglės tėvai sulaukė pačių gražiausių vertinimų už puikią, organišką vaidybą.

Tik kiek ten buvo vaidybos – nežinia, nes Petras niekada nebuvo atitrūkęs nuo kaimo, puikiai pažino čia gyvenančio lietuvio būdą ir jo neišmatuojamą prisirišimą prie savo žemės lopinėlio, savo namų, savo šaknų… Dažnai pokalbiuose jis minėdavo ir savo gimtąją Vaiciukiškę… Čia, gimtinėje, jis leisdavo savo vasaras ir savaitgalius padėdamas tėvams (vėliau – likusiai vienai motinai) ar su knyga rankose, čia nuolat lankyti jį, kai jau nebedirbs, kvietė ir mus…

Ypatingą jautrumą viskam, kas tautiška, lietuviška, jutome visi – ir suaugę, ir jo mokiniai. Kartu su Petru Mikštu ir jo auklėtiniais – teatro IKI nariais – sukūrėme ne vieną įtaigią poetinę kompoziciją, puikiai įvertintą Lietuvos mokinių meninio skaitymo konkursuose. Mokiniai taip pat labai mylėjo Petrą, nes jis visada su jais elgėsi ne kaip su mokiniais, bet kaip su draugais. Pamenu, kaip sykį grįžusi dukra pasakė, kad nenorinti pietų, nes klasės auklėtojas Petras visus nusivedė į „Žuvėdrą“ ir pavaišino pica… Daug gražių, vienijančių akimirkų drauge patirta…

Petras buvo nepailstantis, lengvai uždegamas įvairiomis idėjomis, negailintis nei laiko, nei pastangų. Žmogus, kuris daug visko veikė ir nuveikė, mokėjo ir švęsti. Petras buvo visų susiėjimų siela. Jei yra Petras, vadinasi, didesnė ar mažesnė šventė būtų, ji niekada neapsieis be dainų. Jis labai mėgo dainuoti, darė tai puikiai ir visus užkrėsdavo! O kai atsirado galimybė dainuoti karaokė, tai dainos netildavo iki paryčių ir visiškai nesvarbu, kokio stiliaus daina skambėdavo – tiko ir rokas, ir pop‘sas, ir net repas.

Daug kartų ir man asmeniškai teko kartu su Petru Mikštu vesti renginius ir patekti į keisčiausias situacijas. Niekada nepamiršiu pirmojo tarptautinio liaudiškos muzikos ir šokių festivalio „Ežerų sietuva“ atidarymo ant Ladakalnio, kur vaidinome šių žemių kunigaikščius. Renginį filmavo Lietuvos televizija ir režisierius, pamatęs mūsų duetą, pakvietė vesti Žalgirio mūšio minėjimą Kalnų parke Vilniuje. Nuvykę supratome, jog laukia visiška improvizacija, nes jokių repeticijų su profesionaliais aktoriais prieš renginį nebuvo… Negana to, žirgai, kuriais aktoriai įjojo į Kalnų parko vaidybinę aikštelę, nė nežadėjo sustoti ten, kur reikėjo… Mums su Petru teko pildyti pauzes, bet viskas pavyko.

Taigi, kartu vedėme renginius, vaidinome, kūrėme poetines kompozicijas, dainavome, o vėliau ir šokome tautinių šokių kolektyve „Svetyčia“. Kartu dalyvavome respublikinėse dainų ir šokių šventėse, ne vieną dieną ir naktį praleidome mokyklose ant čiužinių ir stadionuose… Ir niekada nematėme Petro suirzusio, pavargusio, netrykštančio jam būdingu entuziazmu. Toks jausmas, kad jis gyveno už kelis, džiaugėsi viskuo, kuo tik įmanoma ir skubėjo gyventi, kuo daugiau išbandyti, patirti…

Planų buvo daug ir daug jų siejosi su scena…

Sceną Petriukas nepaprastai mylėjo… Gal neatsitiktinai ir į kitą pasaulį jis iškeliavo beveik iš scenos… Tą dieną prieš devynerius metus, prisimename kaip klaikų sapną… Išvakarėse teatras rengėsi tradicinei Kaimynų teatrų šventei, kurios metu turėjome parodyti Kazio Sajos komediją „Burbulas“ su Petru pagrindiniame vaidmenyje. Šeštadienį jis turėjo vesti šventę, pristatyti teatrus iš kitų šalies miestų… O penktadienio vakarą Ignalinos gimnazija minėjo savo veiklos 10-metį ir čia mokytojas Petras su kolege pristatė vieną iš penkių dešimtmečių… Tomis dienomis jis gyveno pašėlusiu ritmu, nors vis pasiskųsdavo, kad blogai jaučiasi.

Tądien, mokyklos jubiliejinio renginio metu, laukdamas savo išėjimo į sceną, vis klausinėjo visų, ar jau greitai, ar tuoj jo išėjimas… Sulaukė, padarė, ką reikėjo ir …

…Ir dabar su siaubu prisimenu, kaip atrodė šventės finalas – mokytojų ir mokinių jungtinio choro viena pusė traukia dainą su dideliu entuziazmu ir plačiausiomis šypsenomis, o antroji, jau einant į sceną išgirdusi siaubingą žinią – su riedančiomis per skruostus ašaromis ir skausmo iškreiptais veidais…

Kaimynų teatrų šventė kitą dieną įvyko… Mes manėme, kad Petras, kuris visada stengėsi trūks plyš viską padaryti taip, kaip sutarta, kaip reikia, kad per jį niekas nenukentėtų, tikrai būtų labai nusivylęs, jei šventę būtume atšaukę… Spektaklį „Burbulas“ parodėme… Tiesa, filmuotą variantą…

Spektaklio finale, kai Petriuko vaidinamas Povilas Purlys ir jo žmona Birutė guli prie sprogusio burbulo – netikėtai iškilusio naujoviško būsto, dėl kurio varžėsi visi giminės ir artimieji – griuvėsių, visiškai kitaip nuskambėjo žiūrovų juoko šuorus keldavęs graudžiai juokingas dialogas:

„Birutė. Povilai!Povilai, ar tu gyvas?!..

Povilas. Gyvas. Gyvas…

Birutė. Ar matai, KAS atsitiko?!!!

Povilas. …Debesis matau…Pažiūrėk, kokie gražūs debesys!…

Birutė. …Tai gal dar pagulėkim?…

Povilas. Pagulėkim…”

Tikras scenos žmogus, koks buvo mūsų Petras, visada ir lieka scenoje. Visada jį prisiminsime būtent tokį.

——————————————————————————————————-

Dvylikta atminties skiautė

Žinau, kad atsidus ne vienas, pažinojęs Petrą Mikštą. Lygiai taip pat žinau, kad daug kas pasakys: „Ir aš galėjau apie Petrą tiek daug papasakoti…“ Jo kelias, kad ir neilgas, persipynė su šimtais kitų kelių, bet vis vingiavo šalia, nesikirsdamas aštriomis kryžkelėmis, nevesdamas į aklikelius.

Dirbau su juo „Naujos vagos“ redakcijoje. Į kolektyvą jis įnešė gyvybės ir jaukumo: visus vadino mažybiniais vardais, dažnai ir vyresnius už save šaukdamas „vaikeli“. Su juo redakcija ir dainavo, ir keliavo. Jei kas nepasisekdavo, vis išgirsdavom Petriuką (ir mes, jo pavyzdžiu, jį būtent taip vadinom) dainuojant dainelę iš vieno rusiško animacinio filmuko: „A nu jejo, bolota. A mne letat, a mne letat, a mne letat ochota!“

Savo darbą jis visados stengdavosi padaryti kaip galima geriau. Su juo būdavo gera tiesiog paplepėti ir – patylėti. Daug jis pasakodavo apie savo seses, brolius, jų vaikus – visa giminė (iš Petriuko lūpų) buvo mums pažįstama. Žinojom, kas kada bulves sodina, kada kasa. Džiaugėsi jis savo brolio ir seserų vaikais. Žinojom, kokia svarbi jam giminė, o iš visų svarbiausia – mama.

Kai iš redakcijos vėl sugrįžo į savo stichiją – mokyklą – Petriukas buvusių bendradarbių neužmiršo. Vis užsukdavo. Prisėsdavom prie kavos. Ir tuokart sakė grįžtąs iš Dūkšto, kur buvo pakviestas pavaduoti išėjusią mokytoją, bet, pamatęs šviesas languos, užsuko. Kalbėjom, juokėmės. Apie viską ir apie nieką. Mintys nuklydo apie jo mamą. „Kiek gi tavo mama sulaukė?“ – tada kažkodėl paklausiau. „Šimto!” – pasakė. „Petriuk, ir tau gresia ilgaamžystė!” – tada pasakiau. Abu pasijuokėm. Po savaitės Petriuko „ilgaamžystė” nutrūko.

Jis gal kaip nė vienas kitas iš mūsų mokėjo džiaugtis. Prisimenu jį kaip visados norintį skristi. Jis tarsi jautė, kad jam duota nedaug, todėl taip godžiai gėrė gyvenimo džiaugsmą, priėmė jo kirčius nesiskųsdamas, nedejuodamas. Kai sako, „Žmogus sudegė“, tai – ir apie Petriuką.

Likimo ironija: ir dabar dar „gyva“ Petriuko feisbuko paskyra. Gal 2010 metais į šį tinklą jį įviliojo mokiniai. Negaliu sakyti, kad Petras ten visas „atsilapojo“, visam pasauliui pasakojo apie savo pusryčius ir vakarienes. Greičiau, nenorėjo atsilikti nuo jaunimo, bet žiūrėjo į tai su tam tikra ironija. Paskutinieji įrašai daryti 2012 metų pavasarį. Spėta surinkti 123 draugus. Užtat kokie gražūs jo mokinių (pa)laik(ym)ai: Dalia PFAFF: „Auklėtojau, jūs vis dar pats likęs jaunas, linksmas ir kaip nuotrauka rodo, esat mylimas mokinių – aš pasiilgau jūsų labai!!!!!!!!!!!!!!!!“ , Afrodita Viktorija: „Super, mokytojau. Jūs visai atrodot kaip mūsų bendraamžis :D“, „Taaaip, jis labai mūsų mylimas!“, Indrė: P.: „Kaip tokio nemylėsi☺)“… Ir paskutinis įrašas, atsiradęs 2012 metų lapkričio 24 dieną, kurio Petriukas jau nematė: Giulnara Steponėnienė: „Jis buvo tikrai labai fainas“.

Žinau, kad Petriukas turėjo daug daugiau tikrų, nuoširdžių draugų, nei tuos 123 virtualius, kad atminties apie jį skiautinys – kaip vasaros gėlių laukas: didelis, margas ir saulės nutviekstas. Tikiuos, susitikom prie tos sienos, į kurią ne tik Vėlinių vakarą beldžiamės prisiminimais apie išėjusius. Išėjusius, bet… pasilikusius.

Vida Žukauskaitė

Nuotraukos autorės ir iš asmeninių prisiminimų autorių bei Žilėnų šeimai Petro Mikšto paliktų archyvų