Ir gelbėk mus nuo pikto. Fotografavo Ričardas Šileika
Kai kurie jau išėjusių žmonių paveikslai yra neatsiejami nuo tam tikrų vietų, garsų, kvapų ir net metų laikų. Atmintis budriausia būna rudenį. Neblaškoma vasaros šurmulio ir jos ryškių spalvų, ji atveria visas kerteles.
Šį rudenį prisiminiau kraštietę, bendrapavardę, iš to paties kaip ir aš Rubikių kaimo (Anykščių raj.) kilusią poetę Akvilę Žąsinaitę-Giliauskienę (1940–2016). Nuo vaikystės pažinojau kiek tolėliau nuo mūsų vienkiemio gyvenusią, ypatinga elegancija ir žavesiu išsiskyrusią eiliuojančią Akvilę. Nors turėjome tas pačias pavardes, bet jokie giminystės ryšiai mudviejų nesiejo, dėl ko, beje, aš labai krimtausi. Norėjau būti panaši į tą moterį, kitaip nei kitos rubikietės atrodančią, kalbančią, paslaptingai besišypsančią ir, kaip aplinkiniai šnabždėdavosi, jau nuo dešimties metų eiliuojančią. Iš tiesų, pirmuosius savo eilėraščius A. Žąsinaitė parašė dar Burbiškio (Anykščių raj.) septynmetėje mokykloje. Pradėjusi mokytis Anykščių Jono Biliūno gimnazijoje, savo eiles parodė mokytojui Domui Kazlauskui, kuris išsyk paragino ją įsitraukti į mokyklos literatų būrelio veiklą. A. Žąsinaitės eilėraščius ir straipsnius ėmė publikuoti rajoninis laikraštis „Kolektyvinis darbas“. Kiek vėliau jos poetiniai tekstai buvo spausdinami rajoninėje ir respublikinėje spaudoje, Liaudies kultūros centro leidinyje „Eiliavimai“, rinkinyje „Marčiupys“, Anykštijos autorių kūrybos sutelktinėje „Išpažįstame šį jausmą ir meile vadiname.“ Poetės žodžiais kunigas Gediminas Šukys sukūrė kantatą apie šv. Ceciliją, kurią atliko Šiaulių „Polifonija“. Amerikoje išleistame giesmių rinkinyje „Akmenėlio giesmės“ A. Žąsinaitės žodžiais buvo sukurta giesmė „Kalėdų naktį“.
2009 m. buvo išleista A. Žąsinaitės eilėraščių knyga „Rudeninis laiškas“. Į rinktinę sudėti įvairiais gyvenimo periodais rašyti kūriniai. Ryškiais pėdsakais įsispaudusi į atmintį netolima Lietuvos istorijos atkarpa poetės tekstuose atgijo šviesiais vaikystės vaizdais, jaunystės troškimais, liūdnesne vėlesnio gyvenimo patirtimi.
„Rudeninis laiškas“ prasideda tuo, kas paprasta, kam įvardyti nereikia jokių žodžių, į ką pakanka vien žiūrėti. Poetė kalba apie žemės spalvas, apie tai, kas paslėpta trapioj vaiko svajonėj, užsispyrusios mergaitės noruose ar suaugusios moters orioj rimty. Pačiuose pirmuose knygos eilėraščiuose nuskamba draudimas svajoti, nepasikliauti šviesa, švelnumu. Eilėraštyje „Pokalbis su širdim“ šis draudimas ypač ryškus:
Nesapnuoki spalvotų sapnų, širdie,
Nekalbėk apie saulės šviesą.
Juk svajonei abi mes pasakėm „sudie”,
Kai lemtis šitą kelią tiesė.
Juk sudeginom viską žarijų duobėj,
Drebulėlių vėsa sušaldėm.
Tas švelnumas netikras. Tikėk.
Visad gražios tik švenčių salvės.
Jei eilėraščiuos žodžiai sužvarbs –
Svetima šiluma nesušildys.
Atminimais rugsėjis kai verks,
Mes pavirsime paupio smilgom.
Skaitant „Rudeninį laišką“, atmintis, vaizduotė ir net smalsumas piešia eilėraščių moters paveikslą: „nešančią per žemę pražydusią vasarą“, „nusilenkiančią senam sodui“, „kvėpuojančią ievų prisotintu oru“ ir „per anksti pavargusią“, „per anksti pasenusią“. „Tik vaikai raukšleles / Bučinių lašeliukais tirpina, / Ir daigelį vilties / Tarsi mažą aguoną augina.“ Atsargiai išsitariama, kokia to nuovargio ir ankstyvos senatvės priežastis: „Bet man, Dieve, davei tokią širdį, / Kad net žvilgsnis ją žeidžia kardu, / Neištartą žodelį ji girdi, / O jei myli, tai myli už du.“ Tokia širdis turi būti tramdoma ir tildoma, kad nebūtų parašytas „dar vienas nereikalingas laiškas“ ir pamatytas seniai „iš atminties išbrauktas veidas“.
„Rudeniniame laiške“ ieškau man pažįstamų vietovių: Rubikių ežero, kapinaičių, senosios mokyklos. Ypač ežero. Nerandu. Bet žinau, kad poezijoje gali raibuliuoti visokie vandenys, primenantys gimtuosius, nors ir kitokiais pavadinimais. „Pajūrio idilijoje“ plakant šaltoms ir vienišoms bangoms, ilgimasi pokalbio, kasdienės lyg rankos paspaudimas realybės.
Štai vėl plakasi bangos,
Tokios šaltos ir vienišos.
O aš taip pasiilgus
Pokalbio.
Ne prie stalo,
Ne smėlio kopose,
O su saulės spinduliu,
Bėgiojančiu po širdis
Ir veidus,
Nerimo ženklais
Pažymėtus.
Nors šis vakaras
Lyg gubojos sausa šaka,
Lyg tiltas
Nieko nejungiantis,
Ir vis tik
Tokia laiminga
Šypsaus minioje,
Dėkodama likimui
Už vienintelę realybę –
Rankos paspaudimą,
Ramų ir paprastą.
Kai saulė jau buvo
Taip arti, taip arti laidos…
Ačiū, saule. Aš jau pakalbėjau
Su tavo spinduliu.
Kaip tiksliai nusakytas vakaras – „lyg gubojos sausa šaka“. Lygiai taip pat, kaip ir skubėjimas „į švarų asfaltą, / Nuo lietaus ir dangaus tokį mėlyną.“ Visa tai sukuria tuščiavidurės, nesaugios erdvės įspūdį. Įtikinamai nuskamba kripimasis į viltį: „Viltie, sulytas šunyti, / Kaip man tave išsaugot? / Vartai visi uždaryti – / Tu išsigandus lauki.“
Kiek vėliau parašytuose religinės tematikos eilėraščiuose ryškėja žmogiško nuoširdumo, artumo paieška:
Aš nežinau, kas jisai,
Giedantis prieš sumą rožančių.
Tiktai išsinešu
Į gatvę
Jo pavargusį balsą.
Tik kartoju jo skambesį
Širdimi,
Tik užpildau juo
Klaikią tuštumą,
Žmonėse nuoširdumo
Neradusi.
Aš nežinau, kas jisai.
„Rudeniniame laiške“ poetė prisimena ir tremtinių patirtis, vieno žmogaus tragediją sieja su visos tautos likimu: „Tavo gyvenimas – / Mažytis / Lietuvos epizodas. / Trumpas laiškas / Iš negrįžt / Pasmerktųjų / Tragedijos.“
Baigusi skaityti A. Žąsinaitės poezijos rinkinį, dar sykį grįžtu prie vieno, labiausiai įstrigusio eilėraščio „Mūsų dienos – dulkės, smiltelės“. Pirmiausia nudžiungu suradusi pažįstamus geležinkelio bėgius! Bet įsiskaičiusi suprantu, kad jais ne džiugesys ir viltis atrieda… Kai kas, ko negali pastebėti nerūpestingas vaikas ar gražuolį ežerą įsimylėjusi mergaitė:
Akvilė Žąsinaitė-Giliauskienė su sūnumi Dariumi, anūkais Žilvinu ir Daumantu prie paminklinio akmens partizanams, 2007
Mūsų dienos – dulkės, smiltelės,
Aštrus žvyras ir lauko akmenys –
Taip gražiai gali grįsti kelią
Į praėjusio laiko atmintį.
Ten, kur valandos tiksi, laukia
Vandenynais, upėm atplaukusios,
Kad nuplėštų slapukę kaukę
Ir tikraisiais vardais pašauktų.
Ten minutės – žvaigždynų mirksniai –
Suskaičiuoja kiekvieną mintį.
Toks gyvenimas. Džiaugsmą skinti
Ar beprasmiuos rūpesčiuos mirti.
Dabartis – milimetrai, sekundės –
(Taip tikslu, kad net širdį gelia)
Geležinkelio bėgiais pradunda
Šalia ateičiai tiesiamo kelio.
Jurga Žąsinaitė