Parodos Ignalinos viešojoje bibliotekoje fragmentas.
Fotografavo Lina Jakubcevičienė
Ignalinos viešojoje bibliotekoje besidominčių laukia prasmingas reginys. Tai – Daumanto Levo Todeso projektas: tarptautinė šiuolaikinio meno paroda „Mozės klajonės“. Nuo liepos 24 dienos iki spalio 31 dienos biblioteka mus kviečia įsigilinti į šiuolaikinių dailininkų interpretacijas.
„…kaip surasti tą Mozę, kuris Tave išvestų per dykumą?“
Kiekvienas turime savo dykumą, kurioje gimstame ir kurios vaizdas mums tėra iliuzija. Kiekvienas gimdamas gauname vardą, religiją, tautybę – be galo daug dalykų, kurių negalime pasirinkti, ir su jais tapatinamės. Kiekvieno mūsų tikslas tokiose aplinkybėse – išlaisvinti savo protą bei leistis į Mozės paieškas. Kas gali, Mozę randa savyje. Kas negali, randa artimoje aplinkoje. Kas neranda – lieka dykumoje.
Mozės paieškos reiškia kiekvieno mūsų gyvenimo tikslo ir prasmės ieškojimą. Visi pagal savo aplinką, gebėjimus, supratimą turime rasti savo misiją, kurią privalome įgyvendinti šiame gyvenime. Tai – mūsų išėjimas iš dykumos. Visgi, beieškodami prasmės bei tikslo, privalome atrasti ir save, tačiau tame paieškų kelyje negalime griauti ką jame randame.
Plungiškis Jakovas Bunka (1923-2014) – vienintelis tautodailininkas žydas Lietuvoje. Jo tėvas Leiba Bunka, dar vaikystėje pastebėjęs sūnaus pomėgį menui, po nebaigtų studijų Telšių ješivoje šešiolikmetį vaikiną nuvedė pas meistrą Juozą Šoblinską mokytis staliaus amato. Tačiau po metų prasidėjęs karas Bunkų šeimai atnešė daugybę išbandymų ir skaudžių netekčių. Po karo Bunka savo meną paskyrė nužudytų tautiečių atminimo įamžinimui. 1976 metais žydų kapavietėse Šateikiuose Bunka pastatė beveik 4 metrų aukščio skulptūrą, 1986 metais Kaušėnuose kartu su savo draugais medžio drožėjais lietuviais įkūrė Kaušėnų genocido Aukų memorialą.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Bunkos kūriniai pasklido po visą pasaulį. 1996 metais Bunkos drožiniai pristatyti Izraelyje, kur vertintojai atkreipė dėmesį į Bunkos kūrybos savitumą. Judėjiškame religiniame mene vengta vaizduoti žmogų, o Bunka, perėmęs lietuvių liaudies medžio drožėjų tradicijas, suteikė kūnus ir veidus judėjų religiniams veikėjams, įamžino litvakų kasdienybę. Meistro darbai taip pat eksponuojami Vašingtone, Holokausto muziejuje. Už viso gyvenimo aktyvią visuomeninę veiklą apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
Jakovas Joselis Bunka (1923-2014). Nuotrauka iš VLE
Mozės paminklą Plateliuose ant Jazminų kalno šlaito Bunka pastatė apie 1986 m. Paminklas skirtas šio kalno papėdėje 1941 m. liepos mėnesį sušaudytų 30-ies Platelių žydų atminimui. Paminklas stovi 60 m aukštyje, į kalną veda 64 laipteliai. Pačiam Bunkai buvo svarbus šios vietos simbolinis panašumas su Sinajaus kalnu, kurio viršūnėje Mozė gavo įsakymus iš Dievo, kad perduotų juos izraelitams. Paminkle matome Mozę, laikantį dekalogo – 10-ies įsakymų – lentelę. Paminkle panaudoti ir svarbiausi judaizmo simboliai – menora (septynšakė žvakidė, Izraelio valstybės simbolis, įtrauktas į valstybės herbą) ir Dovydo žvaigždė (žydų tautos simbolis, naudojamas Izraelio vėliavoje). Paminkle atpažįstame savitą Bunkos braižą – formos apibendrintos, atsisakyta smulkmenų, didžiausias dėmesys sutelktas į Mozės veidą, figūrai elegancijos suteikia meistriškai išskaptuotos apsiausto klostės, o reljefiniai simboliai subtilūs, bet raiškūs, sėkmingai įrėminą figūrą. 2016 m. skulptūra nugriuvo, pavyko išsaugoti ir konservuoti tik Mozės portretą. 2018 m. pastatyta kopija (išskaptavo Antanas Vaškys).
Parodos menininkai ir jų interpretacijos:
Adomas Jacovskis (g. 1948)
Jo tapybos darbuose žmogaus figūra ir portretas yra pagrindiniai motyvai. Visas žiūrovo dėmesys sutelkiamas į „jacovsišką“, gerai atpažįstamą giliai susimąsčiusį personažą išdidinta galva. Tačiau net ir stilizuotame portrete galime atpažinti prototipą, vaizduojamą asmenį. Šie Jacovskio tapybos darbams būdingi bruožai gerai matomi ir Bunkos Mozės portreto interpretacijoje. Originalus Bunkos susimąstęs ir išilgintas Mozės veidas panašus į Jacovskio puoselėjamą personažą. Be to, giedros, taurios mėlynos ir suvaldytos baltos spalvų derinį, perkirstą išieškotai skaudžia rožine galima rasti dar keliuose kituose Jacovskio portretuose, tačiau čia, dengdamas Bunkos rėžtuko, lietaus ir vėjo nugludintą medžio faktūrą atkartojantį paviršių šis spalvų derinys įgauna ypatingą skambėjimą.
Ewa Polkhe
Ewa Pohlke gimė Kentšyne, Rytų Lenkijoje, daugiatautėje, skirtingų religijų šeimoje, augo daugiakultūrėje aplinkoje, apsupta pasakojimų iš sudėtingos regiono istorijos. Baigusi studijas Olštyne ir pradėjusi tapytojos, tapybos ir dailės terapijos mokytojos kelią, šiame mieste įsiliejo į žydišką atmintį saugančių iniciatyvų veiklas. Nuo 2010 m. gyvena ir kuria Kaune, ir savo kūryboje permąsto litvakų kultūrinį palikimą, organizuoja šiam reiškiniui skirtas tarptautines parodas.
Parodos atidaryme Ignalinos viešojoje bibliotekoje.
Fotografavo Lina Jakubcevičienė
Savo tapybos kūriniuose ji neretai naudoja žemę, smėlį ir pelenus, medienos gabalėlius, stiklą, metalus, atvežtus iš vietų, kur gyveno dailininkės protėviai arba kur keliavo pati, ieškodama įkvėpimo: iš Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos, Izraelio. Taip per savitą medžiagiškumą kūriniai primena tų vietų istorijas.
Bunkos Mozės portreto interpretacijoje Pohlke apjungia litvakiško štetlo ir Sinajaus kalno dykumos vaizdinius. Taip atiduodama pagarba Bunkos darbui – apsuptas Plungės panoramos jis gebėjo įsivaizduoti ir pavaizduoti žmones ir įvykius, vykusius vietose, kurias sovietmečiu jam aplankyti būtų buvę labai sudėtinga. Tačiau fiziniai suvaržymai netrukdė vaizduotės kelionėms.
Solomonas Teitelbaumas
Solomonas Teitelbaumas (g. 1972) tapybą Vilniaus dailės akademijoje studijavo XX a. pabaigoje, kai daugelis jaunųjų tapybą išmainė į „šiuolaikiškesnes“ raiškos formas – video meną, instaliacijas ir kt. Tačiau Teitelbaumas pasirinko tęsti ekspresyviosios tapybos tradiciją, iki jo puoselėtą Paryžiaus mokyklos atstovų litvakų Chaimo Soutine’o, Pinchus Kremegne’io, Michelio Kikoïne’o, o Lietuvoje – Antano Samuolio, Antano Martinaičio, Arvydo Šaltenio ir kitų. Šis sąmoningas ekspresionizmo tradicijų tęsimas pastebėtas dar jam studijuojant – 1995 m. dailininkas buvo apdovanotas V. Vizgirdos premija už grupės ARS tradicijų pratęsimą. Litvakiškai paryžietiško ir arsiško ekspresionizmų jungtis, savitas minkštas bei judrus potėpis, kontrastingas sodrių raudonų ir mėlynų derinys Teitelbaumo kūriniams suteikia išskirtinumo ir atpažįstamumo.
Šis raiškos savitumas matomas ir Bunkos Mozės interpretacijoje. Tuo tarpu religinis siužetas dailininkui ne toks įprastas, nors ir nevisiškai svetimas. Teitelbaumas tapo beveik vien iš natūros, tačiau savo pasirenkamiems siužetams dažnai suteikia mitiškumo, tad net tapydamas Vilniaus ar Kauno senamiesčius, jis siekia ištraukti į senus mūrus įsigėrusias istorijas ir legendas. Bunkos Mozės interpretacijoje matome atvaizduotą visą Mozės istoriją – nuo susitikimo su Dievu ganant avis ant Sinajaus kalno iki vedant izraelitus iš Egipto persiskyrusios Raudonosios jūros. Taip Teitelbaumas iš Bunkos Mozės portreto „ištraukia“ šio pranašo istoriją.
Ilja Bereznickas
Ilja Bereznickas (g. 1948) – viena svarbiausių figūrų Lietuvos animacijoje. 1985 m. baigęs Aukštuosius scenaristų ir režisierių kursus Maskvoje, pradėjo darbus kino studijose – iš pradžių Lietuvoje, o vėliau ir Izraelyje, Norvegijoje, JAV. 2002 m. Vilniaus dailės akademijoje įkūrė animacijos specialybę, ten dėsto iki šiol, o 2003–04 dėstė Vizualiojo meno mokykloje Niujorke. Geriausiai žinomas Bereznicko animacinis filmas „Baubas“ (1987), pelnęs prizą „Mio“ tarptautiniame kino festivalyje Tomaro mieste (Portugalija), vėliau sulaukė ne vieno tęsinio. 2014 m. Lietuvos Respublikos Prezidentės apdovanotas ordinu už „Už nuopelnus Lietuvai“, 2015 m. „Fredrikstad“ animacijos festivalyje Norvegijoje režisieriui įteiktas „Auksinis Gunaras“ už viso gyvenimo pasiekimus.
Savo stilių autorius kildina iš karikatūros, o tai leidžia į įprastus ar rimtus dalykus pažvelgti iš netikėtos, ironiškos ar džiugios perspektyvos. Šią stilistiką Bereznickas naudoja ne tik filmuose, bet ir knygų iliustracijose, komiksuose. Ši stilistika rado savo vietą ir Bunkos Mozės interpretacijoje – nugarinėje pagrindo pusėje matome tipiškus Bereznicko personažus, šįkart sekančius paskui Mozę per dykumą. Pats portretas ir jo nugarinė dalis spalvingai aprašytas hebrajiškais rašmenimis. Tuo tarpu pagrindo priekyje matome obelį giliai įleistomis šaknimis. Obuolys turi simbolišką reikšmę žydų Naujųjų metų šventėje – per Roš ha-šaną valgomos obuolių skiltelės su medumi, tikintis saldžių ateinančių metų. Jakovo Bunkos sūnus Eugenijus, tęsdamas tėvo veiklą, už Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo lėšas įkūrė Litvakų atminimo sodą Medsėdžių kaime. Čia „sodinamos“ tautodailininko Artūro Platakio iškaltos metalinės obelys, žyminčios vietoves Lietuvoje, kuriose buvo įsikūrusios žydų bendruomenės. Šiuo metu sode jų yra 50, o pagal įkūrėjų planus čia „nokinti atminimo vaisius“ turėtų apie pustrečio šimto obelų.
Raimondas Savickas
Rašytojas, diplomatas Jurgis Savickis (1890-1952) –
dailininko Raimondo Savicko senelis. Nuotrauka iš VLE
Raimondas Savickas (g. 1955) – Lietuvos intelektualų dinastijos atstovas. Jo senelis Jurgis Savickis buvo tarpukario diplomatas ir rašytojas, o tėvas Augustinas – viena svarbiausių pokario Lietuvos tapybos ir menotyros figūrų. Raimondas Vilniaus universitete įgijo bibliotekininko-bibliografo specialybę. Pradėjo tapyti baigęs šias studijas, dailės pagrindus įgijo savo tėvo, tapytojo Augustino Savicko studijoje ir Vilniaus keturmetėje dailės mokykloje (dabar J. Vienožinskio dailės mokykla). Greta kūrybinės veiklos, yra aktyvus kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo organizatorius: įkūrė galeriją, joje – pirmąją Lietuvoje dailės mokyklą suaugusiesiems, rengia tarptautinius edukacinius dailės projektus, o taip pat inicijuoja įvairias veiklas, padedančias nuo Rusijos agresijos nukentėjusioms Gruzijai ir Ukrainai. Už šią veiklą apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.
R. Savickas kūryboje nuosekliai plėtoja ekspresyvios koloristinės prancūzų tapybos mokyklos principus. Paveikslams būdinga raiškūs sodrių spalvų deriniai, apibendrinta kompozicija, vienišos melancholiškos figūros. Šiuo bruožus matome ir jo pasiūlytoje Bunkos Mozės interpretacijoje – sodrių spalvų derinys išryškina Mozės veido išraišką, jo liūdną susimąstymą. Ryškioms portrete panaudotoms spalvoms solidumo suteikia gilaus mėlio pagrindas.
Leo Ray
Leo Ray (g. 1950) – vilnietis, baigęs Vilniaus universitetą ir Vilniaus dailės akademiją, nuo 1991 m. gyvenantis Tel Avive (Izraelis), kur kuria tapybos, grafikos, mažosios skulptūros darbus bei dėsto tapybą bei kaligrafiją. Leo Ray aktyviai pristato savo kūrybą personalinėse ir grupinėse Izraelyje, Lietuvoje ir visame pasaulyje.
Pagrindinė veikėja jo darbuose – linijos, dėmės bei spalvos ritmika. Jau daugiau nei 10 metų jis vysto „Begalinį paveikslą“ – tarsi tapybinį dienoraštį, kur atskiros drobės pratęsia viena kitą, motyvai, raiškos sprendimai pereina iš paveikslo į paveikslą, ir parodos žiūrovui tampa itin vientisu patyrimu. Paveiksluose sau vietą randa ir realių žmonių portretai, ir išgalvoti personažai, ir improvizacijos klasikinių paveikslų temomis. Juose jis derina klasikinę, realistinę ir modernią, primytivistinę, animacinę raišką, taip pabrėždamas matomos ir įsivaizduojamos tikrovių persipynimą.
Leo Ray pasiūlytoje Bunkos Mozės interpretacijoje tos tikrovės taip pat persipina, ir taip sukuriama vizualinė metafora. Nepaisydamas Bunkos pasiūlytos Mozės veido struktūros, Ray ant viršaus ryškiomis spalvomis, drąsiomis linijomis sukuria naują veidą. Pastarasis pirmiausia patraukia dėmesį savo žaismingumu, tačiau gilinantis į jo kreivumus, greitai išryškėja „apatinis“, tikrasis mąslus Bunkos Mozės veidas.
Daiva Kairevičiūtė
Grafikė Daiva Kairevičiūtė.
Fotografavo Mindaugas Šnipas.
Nuotrauka iš kolekcija.mo.lt
Daiva Kairevičiūtė (g. 1971) – lietuvių grafikė, turinti išskirtinį braižą – jos kūriniuose dažniausiai šviesiame, neutraliame fone veikia juodos judrios figūros, kurias papildo vienos ar kelių ryškių spalvų akcentai. Kaip pati sako – juoda spalva jos kūriniuose simbolizuoja paslaptį. Baigusi grafiką Vilniaus dailės akademijoje, ji aktyviai dalyvauja grafikos parodose, kuria iliustracijas, fotografuoja.
Kairevičiūtės interpretacijoje Bunkos Mozė sutalpina peizažą. Plokščia lygi horizonto linija primena dykumą, sodrus dangaus mėlis palaipsniui artėdamas prie horizonto linijos pageltonija, sukurdamas aušros įspūdį. Juoda paslapties spalva šįkart vaizduojamas kalnas, taip primenant Sinajaus kalno, kurio viršūnėje Mozė išgirdo 10 įsakymų iš Dievo, istoriją. Kalno viršūnė dengia Mozės akis – tai, ką jis regėjo kalno viršūnėje, žinoma tik jam pačiam.
Matvei Vaizberg
Matvejus Vaizbergas (g. 1958) – litvakiškas šaknis turintis žymus Ukrainos tapytojas. 1985 m. baigė Ukrainos grafikos akademiją, nuo 1989-ųjų dalyvauja parodose, kuria tapybos ir grafikos srityse, iliustruoja ir projektuoja knygas, jo kūrinių yra įsigiję Ukrainos, Lietuvos, JAV, Vokietijos muziejai. Savo kūryboje jis permąsto klasikinės ir modernios dailės paveldą, savitai interpretuoja religines temas. 2014 m. sukūrė visame pasaulyje, tame tarpe ir Lietuvoje, eksponuotą ciklą „Siena“, apjungiantį biblinę ir Maidano temas. 2019 m. sukurtą ciklą „Svetimi namai“ įkvėpė „Laiptų galerijos“ Šiauliuose organizuoto plenero metu aplankytas Žagarės miestelis ir skaudi jo žydiškoji atmintis.
Bunkos Mozei intepretacijoje Vaizbergas parinko žalią spalvą, kuri primena vieno žymiausių litvakų tapytojų Marco Chagallo darbus. Chagallas savo drobėse įamžino litvakiškų štetlų medinių namų žalumą, kurį Vaizbergas atpažino ir Žagarėje. Tuo tarpu geltona Dovydo žvaigždė ir geltonas užrašas „Jude“ – nacių žydams priskirti atpažinimo ženklai, Vaizbergo darbe primenantys ilgaamžės kultūros išniekinimo ir didžiulės žmonių grupės nužmoginimo nusikaltimą.
Algirdas Mikutis
Algirdas Mikutis (g. 1957) – lėlių teatro režisierius, juvelyras. 1979 m. baigęs lėlių teatro aktoriaus studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, ilgą laiką dirbo aktoriumi, režisieriumi ir dailininku Vilniaus ir Telšių lėlių teatruose, statė spektaklius kituose teatruose bei televizijoje. Greta to, nuo 1985 m. pradėjo dalyvauti ir juvelyrikos parodose. Juvelyrikoje ir mažųjų formų skulptūrose naudoja įvairias medžiagas – gintarą, dramblio kaulą, brangiuosius metalus. Kūriniuose Mikutis dažnai improvizuoja lietuvių pagoniškosios ir kitų įvairių senųjų kultūrų meno temomis, kuria subtilios modeliuotės mitologinių būtybių statulėles.
Bunkos Mozę Mikutis pakeičia minimaliai – vieną atlieją visą padengia auksu, o kitą apgaubia subtilia aukso juostele, tačiau tuo atkreipia dėmesį į Mozės istoriją. Mozės iš Egipto išvesti izraelitai, negalėdami sulaukti 40 dienų ant Sinajaus kalno Dievo instrukcijų klausančio savo vadovo, pradėjo abejoti tiek juo, tiek jo Dievu, tad nusiliedino aukso veršį – dievo stabą. Sugrįžęs Mozė aukso veršį sudaužė ir jo garbinimą pasmerkė, nes buvo pažeistas Dievo įsakymas negarbinti stabų, tačiau užstojo nusidėjusius izraelitus prieš Dievą ir galiausiai pervedė izraelitus per Raudonąją jūrą. Paauksuodamas Mozės atvaizdą, Mikutis nekuria iš Mozės stabo, tačiau jam suteikia pelnyto didingumo.
Mindaugas Šnipas/ Tatjana Kazimierėnienė
Tatjana Kazimierėnienė (g. 1951) Vilniaus dailės institute baigė grafikos studijas, kuria estampus, mažąją grafiką, bendradarbiauja knygų apipavidalinimo srityje. Nuo 1980 m. dalyvauja grupinėse parodose, yra surengusi personalinių parodų Lietuvoje bei užsienyje. Kazimierėnienės darbų yra svarbiausiuose Lietuvos muziejuose ir privačiose meno kolekcijose Kanadoje, JAV, Izraelyje, Ausralijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Norvegijoje. Jos kūryboje svarbiausia – gamtos tema. Kūriniuose ji siekia atskleisti naujas gamtos būsenas, atskleisti gamtos mistiškumą, gamtos ir būties vieningumą.
Kazimierėnienės ir Šnipo pasiūlytoje Bunkos Mozės interpretacijoje elegantiškai žaidžiama skirtingų medžiagų faktūrų grafiškais deriniais, Mozės portretas atgyja nuo grafiškai vilnijančio piešinio. O akmuo ir inkaras tampa užtikrinto įsitvirtinimo simboliais.
Mindaugas Šnipas / Aleksandra Jacovskytė
Aleksandra Jacovskytė (g. 1945), baigusi grafikos ir scenografijos studijas Vilniaus dailės institute, geriausiai žinoma kaip teatro dailininkė, sukūrusi scenografijų, kostiumų daugybei teatro, operos, baleto spektaklių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Be to, 1977–1987 m. dirbo dailininke Lietuvos televizijoje, nuo 1994 m. dirba kuratore Vilniaus Gaono žydų muziejuje. Greta scenografijos ji kuria grafiką ir fotografuoja, jos kūrinių yra įsigiję svarbiausi Lietuvos muziejai.
Jos scenografija ir kostiumai turi itin savitą braižą – jis išsiskiria įsigilinimu į dramaturgiją ir personažą, išieškotais spalviniais sprendimais ir švaria, lakoniška forma. Komentuodama savo darbą, pati pabrėžia, kad pirmiausia ieško bendro spalvinio ritmo, ir tik tada pradeda ieškoti formos ir detalių.
Jacovskytės ir Šnipo bendroje Bunkos Mozės interpretacijoje Mozė tarsi atgauna kūną. Jūros vandens ar dykumos smėlio nugludinta lenta laiko Mozės galvą, o nulūžęs ožio ragas primena rodančią ranką. Ant
Mindaugas Šnipas
Skulptorius Mindaugas Šnipas.
Nuotrauka iš Vikipedijos
Mindaugas Šnipas (g. 1960) dar studijuodamas skulptūrą Vilniaus dailės institute 9 deš. tapo vienu ryškiausių savo kartos menininkų. Ilgametėje Lietuvos medinės skulptūros tradicijoje jis randa vietos pasisakyti – grubiai tašytą ar tik minimaliai formuotą seną ar sendintą medieną jis jungia su kasdienybėje rastais objektais, naudojamose medžiagose išryškinant laiko žymes, atkreipiant dėmėsi, kad tai tik didesnės visumos dalis.
Greta parodinių kūrinių, Šnipas aktyviai dirba ir monumentaliosios skulptūros srityje. Kaune galima rasti jo sukurtus kompozitorių Stasio Šimkaus ir Juozo Naujalio biustus, Jonavoje – paminklą Abraomui Kulviečiui, Vilniuje – rusų
poetui Konstantinui Balmontui. 1996 m. pagal išeivijos skulptoriaus Vytauto Kašubos projektą Šnipas įgyvendino paminklą kunigaikščiui Gediminui Vilniuje, 1997 m. sukūrė paminklinį biustą Vilniaus Gaonui pagal Kazimiero Valaičio gipsinį modelį.
Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos informacija