Fotomenininkas Marius Baranauskas.
Nuotrauka iš Lietuvos nacionalinio muziejaus
Drįstu tvirtinti, kad fotomenininką Marių Baranauską šiek tiek pažinojau. Štai kodėl man nesunku įsivaizduoti, kaip 1971 metais, rugpjūčio mėnesį, jis smagiai lekia per Lietuvą, kaip stabteli Palūšėje, kaip lieka pakerėtas Šv. Lauryno atlaidų – juk ir man kadaise jie yra palikę stiprų ir gaivų įspūdį. Tikriausiai ne tik dėl bažnytėlės ir nuo jos atsiveriančio peizažo tas įspūdis. Galbūt dėl žmonių nuoširdumo, nelauktų ir netikėtų amžinos vaikystės bruožų jų veiduose, kalbose, jausmuose.
Mariaus Baranausko temperamentas ir energija – nepamirštami. Įsivaizduoju, kad Palūšėje jį turėjo dominti, paveikti, gal net trikdyti ar linksminti to krašto žmonių lėtumas, ramybė – lyg atsidurtum filme, šiek tiek sulėtintame, bet jokiu būdu ne flegmatiškame, neblaškančiame dėmesio, be erzelynės.
Vaikai dominuoja Mariaus Baranausko parodoje „Sugrįžimai“ – nuotraukose, sukurtose Palūšėje 1971 metais. Štai berniukai, pasičiupę brangenybę – saldainį ant pagaliuko, tradicinį gaidelį, net nenutuokiantys, kad ilgainiui žodis gaidys taps keiksmažodžiu. Štai mergaitės, kikenančios į saują, visiškai nemokančios pozuoti ir todėl neapsakomai žavios. Natūralios – kaip ir Palūšės gamta.
Man regis, nė vienas Šv. Lauryno atlaidų dalyvis Mariui Baranauskui tą dieną nepozavo. O jei pozavo, tai organiškai, taip, kad aš neįžvelgiu. Šiaip jau Marius buvo režisuotų nuotraukų meistras: jo darbų siužetai kartais apgalvoti, kartais visiškai spontaniški, bet ir tie – su istorija, atpasakojami. Jis tikrai meistras, dar kartą įsitikinu aš, eidama erdvia Ignalinos krašto muziejaus sale, apsigyvendama beveik kiekvienoje nuotraukoje, jų baltai juodame švytėjime.
Šios parodos lankymas – tai ir proga apmąstyti savo nostalgijas – aniems laikams, jaunystei, o gal ir vaikystei su atlaidų saldainiu rankoje (bet ne mano rankoje, man tokių pirkti neleisdavo).
Ne kartą esu pareiškusi, kad anų laikų nepasiilgstu. Ir truputį melavau, nes štai tokios fotografijos meistrystės vis dėlto ilgiuosi. Kažin ar man patinka gyventi amžiuje, pramintame vizualiuoju, kai mes visi fotografuojame taip ir anaip, lyg ir bele kaip, vis dėlto nepamiršdami atsukti savo „gražesnės“ pusės ir atsistoti į reikiamą pozą.
1971 m. Palūšėje fotografavo Marius Baranauskas
Prieš kelias dienas patyriau šiltą jausmą, per savo virtuvės langą stebėdama, kaip Mariaus Baranausko paroda iš automobilio yra nešama į Ignalinos muziejų. Tai – vienas mėgstamiausių mano užsiėmimų. Žiūrėti pro langą (juk esu provincijos gyventoja), matyti, kaip viena paroda atkeliauja, o kita iškeliauja, kaip jos mainosi viena su kita, tarytum metų laikai.
Dar vienas žingsnis į praeitį: 1975 metai, rugpjūtis. Marius Baranauskas, matyt, tebelekioja po Lietuvą, Vilniuje palikęs nemenką rūpestį. Jo dukra laiko stojamuosius į Vilniaus universitetą. Du kūrybiniai egzaminai (raštu ir žodžiu), po jų tiems, kurie atlaikė kūrybinius, lietuvių kalba, literatūra, istorija, užsienio kalba. O šalia Audros sukiojuosi ir aš, laikydama tuos pačius egzaminus. Galbūt ir svajodama apie Ignaliną ar giminingą kraštą – miškus ir ežerus (juk vasara, juk rugpjūtis!), bet jau tikrai ne apie parodą, ne apie tai, kad Audra Lietuvos nacionaliniam muziejui padovanos tėvo archyvus, o jų dalis 2025 metais atkeliaus beveik į mano namus. Tik keli žingsniai ir aš ten – muziejuje, Mariaus Baranausko nespalvotose nuotraukose, jo spalvingame pasaulyje.
Štai tiek mano, Gintarės Adomaitytės, įspūdžių, o jau toliau – žodis parodos rengėjoms ir rengėjams.
***
Šiemet Palūšės bažnyčia mini 275 metų sukaktį, Lietuvos nacionalinis muziejus parengė ir rugpjūčio 1 d. atidaro Mariaus Baranausko fotografijų parodą „Sugrįžimai“. Būtent šio fotografo objektyve prieš penkis dešimtmečius atsidūrusi Šv. Lauryno atlaidų šventė į Palūšę vėl sugrįš parodos pavidalu.
Šios parodos nebūtų, jeigu 1971 m. rugpjūčio pradžioje vykusi didžiulė šventė, Šv. Lauryno atlaidai, nebūtų patraukusi M. Baranausko dėmesio. Nors ilgametis fotožurnalistas dažnai lankydavosi Ignalinos krašte, mėgo fotografuoti apylinkes, kaimus ir gamtą, tačiau Prienuose gimęs ir Vilniuje gyvenimą praleidęs fotožurnalistas kaimelio šventėje, tikėtina, atsidūrė atsitiktinai. Įamžinęs vietos bendruomenei svarbios šventės akimirkas, M. Baranauskas grįžo namo ir jomis papildė savo fotoarchyvą.
2015 metais šį archyvą Lietuvos nacionaliniam muziejui padovanojo Audra Baranauskaitė-Urbakavičienė, o dėmesį į kai kuriose nuotraukose užfiksuotas artimas vietas ir vaizdus atkreipė parodos kuratorius muziejaus archeologas Gytis Grižas. Būtent jo iniciatyva, kartu su Palūšės bibliotekos pagalba, ir niekur iki šiol nepublikuotų fotografijų paroda. 2020 m. buvo eksponuota Palūšės Šv. Juozapo bažnyčioje kur sulaukė begales gražių atsiliepimų ir prisiminimų. Po penkių metų paroda vėl sugrįžta į Ignalinos krašto muziejų.
1971 m. Palūšėje fotografavo Marius Baranauskas
1971 metais vykusios šventės akimirkos nugulė daugiau nei į pusšimtį fotografijų, dalis jų eksponuojama parodoje. Nuotraukose atsiskleidžia apylinkių ir vietos žmonių grožis, tuomet taip pakerėjęs M. Baranauską: moterys ir vyrai besirenkantys į atlaidų šventę, pakiliai dalyvaujantys procesijoje, sėdintys ir laukiantys, šv. Mišioms besiruošiantys kunigai. Pro fotografo objektyvą neprasprūdo ir vaikystės džiaugsmas – atlaidų atributais, ledinukais, besidžiaugiantys vaikai.
Parodos pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai: jos rengėjai kviečia vietos bendruomenę sugrįžti į tuos laikus, o kartu – atrasti pažįstamus veidus ir šia informacija papildyti iki šiol didžiąja dalimi bevardę muziejuje saugomo fotoarchyvo dalį.
„Atpažinti fotografijose užfiksuotą ilgametį Ignalinos bažnyčios kleboną ir dekaną, Ignalinos bažnyčios statytoją monsinjorą Igną Jakutį, ilgametį Palūšės bažnyčios zakristijoną Igną Bečelį. Deja, didžioji dalis fotografijose įamžintų šventės dalyvių nėra atpažinti. Tikime, kad susirinkę į kasmetinę šventę, šiemet skirtą ir Palūšės bažnyčios jubiliejui, mielai skirs laiko ir artimųjų, kaimynų paieškai, kai kurie gal atras ir save prieš daugelį metų. Labai džiaugsimės, jeigu apie šiuos atradimus bus pranešta ir parodos organizatoriams“ – pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus muziejininkas, parodos kuratorius Gytis Grižas.
Paroda Ignalinos krašto muziejuje veikia rugpjūčio 1 – 29 d. Ją organizavo Lietuvos nacionalinis muziejus ir Ignalinos krašto muziejus.
Parodos kuratorius Gytis Grižas
Parodos koordinatorė Renata Kovalčiukienė
Nuotraukas atspaudė Algis Juodis
***
Apie autorių:
Marius Baranauskas (1931–1995) – Lietuvos fotografijos klasikas, ilgametis fotožurnalistas, fotomenininkas. Reportažinių fotografijų meistras. Studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete, nuo 1956 m. dirbo fotokorespondentu. Už sovietų karinės agresijos dokumentavimą perversmo dienomis buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.
1971 m. Palūšėje fotografavo Marius Baranauskas
Mariaus Baranausko fotografijoms būdingas natūralus grožis, švelnus humoras, nuotraukos kupinos gyvenimo meilės. Pagrindinės fotografo kūrybos temos – kelionės po pasaulį, Atgimimo kronika ir Lietuvos vaizdai.
Visą Mariaus Baranausko archyvą, kurį sudaro daugiau kaip 30 000 negatyvų ir 3000 fotografijų, fotomenininko duktė Audra Baranauskaitė-Urbakavičienė 2015 m. padovanojo Lietuvos nacionaliniam muziejui.