Vaiva Petrylaitė. nuotrauka iš asmeninio archyvo
Vaiva Petrylaitė
Laikau save keliautoja. Ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme – mintimis nuolat keliauju ir inklinuoju savo jausenas, sukeliamas pasaulio unikalių skirtybių. Ir šiuo metu keliauju, ieškau neatrastų vietų, kelių, žmonių, kurių stebėjimas padeda ,,gimti“ mintims ir žodžiams. Man svarbu jausti laisvę, kad galėčiau rašyti. Ir svarbu rašyti, kad galėčiau kvėpuoti laisve. Svarbiausia – simbiozė.
Prereziumuojant bangomūšas abipus krantų
Vandenyno skalaujami trys vasaros mėnesiai lekia kaip bičių spiečius, užuodęs žiedų kvapą. Ir Tu taip. Leki. Uostai. Keiksnoji, liūdi, šypsais į vieną skruosto duobutę, verki į kitą. Matai viena akimi, po to kita, dar kiek vėliau nei viena. Nes tada jau nebereikia matyti ‒ pradedi jausti. Jausti momentų, akimirkų, potyrių, žmogakaitos, laiko, žvaigždynų, gravitacijos metamorfozes. Tikslu pastebėti, kad dangūs čia atrodo kitaip. Dangūs, kai matai didžiuosius žvaigždynus, didžiuosius Grįžulo ratus, išmaniaisiais, iš sunkiai uždirbtų pinigų pirktais technologiniais įrenginiais, stebi zodiako ženklų išsidėstymą toje beerdvinėje erdvėje, ausin skambant mistiškai raminančiai nakties muzikai. Stebi miškų kasdieniai kintančias spalvas. Voverių, burundukų, kojotų krebždesius nakties tankumyne. Po to gimsti iš naujo.
Gimsti antžmogiu. Pradėjus greičiau suktis gyvenimo ratui, nebesupranti, kur Tavo dienos ir kur Tavo naktys. Robotėji. Šilumą keiti šalčiu. O mintis ir jausenas maišai su kasvakariniais kokteiliais. Suragauji ir miegu paslepi tai, ką dienoje ar naktyje išgyvenai. Iki kito ryto. Kuomet diena prasideda tokiu pat ritmu. Leki. Lyg kas būtų paspaudęs mygtuką valdymo pultelyje, kurio funkcija ‒ greitai perbėgti nenorimus epizodus filme. Ir juk aš. Ir juk mes. Kaip filme. Ir kai tik jau galiausiai sustoji, pradedi plačiau atmerkti nuovargiu užspaustas akis, širdį, mintis. Įpranti ir pradedi įsileisti. Dažniau šypsotis, nes juk žinai, kad šypsena šildo. Pradedi matyti žmones, girdėti jų žodžius tarp eilučių, kurie išreiškia vertinimą to, ką Tu turi geriausio ir apie ką šituose Atlanto mėnesiuos pamiršai. Galvoti, kad pamiršai apie tuos, kuriuos palikai už Atlanto mėnesių. Kitapus kranto. Nepamiršai. Tik pabėgai nuo savęs juose. Nuo jų savyje. Prisiriši prie tų, kuriuos matai šalia, kurie bangomūšų mėnesiais tampa dalimi tuo, kuo gyveni.
Saulė savo fiksažu sulieja raides žodžių, sakytų, kad draugų čia būti negali. Ir nebus. Draugų. Gal ir ne. Bet žmonių, kurie dovanoja Tavo atlantiškos vasaros akimirkas, momentus, šypsenas, nuovargius, gali. Ir bus. Žmonių, kurie išvykdami ašarotomis akimis prisipažins, kad gavo daugiau nei gyvenimo daviniu galėjo tikėtis. Kad susitikimu Europos kontinente tiki. Ir kad su savimi išsiveža dalį kiekvieno mūsų.
O mes, bažnyčios varpams skambant, tikim ir planuojam keliones pas kiekvieną, dviem metams į priekį. Tikim. Ir (ne)kiekvienas, kasdien mindydamas tą pačią smėlėtą proskyną, sustojam ir girdim už medžių tankumyno skambant gyvą saksofono muziką. (Ne)kiekvienas įsileidžiam tuos kelis, vibracijomis nugarmėjusius akordus, kurie akimirką paverčia žavinga ir išspaudžia nuoširdų šilumos šypsnį Tavo lūpų kampučiuose. (Ne)kiekvienas pamerkiam akį ant tvoros ritualinį šokį šokančiai voverytei ar saulėgrąžas lukštenančiam burundukui, bevizginančiam uodegą, kai nori žaisti slėpynių. (Ne)kiekvienas leidžiam savo pavargusį nakties kelią nušviesti padangėje kybančiams jonvabaliams.
Norint sustabdyti vietiniais miškagreitkeliais riedančius autobusus turim to ring the (bell) wire, timptelint už varinės virvutės, įtaisytos autobusų priestikliuose. Šitaip pat timptelint norisi sustabdyti akimirkas, kurios dar nepamatytos ir neišgyventos. Su žmonėmis ar be jų. O kad ir be jų. Nes vietiniai čia vis tiek tik šypsosi į akis. O už akių burnoja ir neišprususiais europiečiais vadina.
Dienos tokios. Saulėtos ir paukščių čirškesiais užpildytos. Užpildytos ir Augusto žmonėmis, kurie įnoriais ir pageidavimais, turbūt, būtų aukščiau už pačią D. Britanijos karalienę. O vakarai… šieji jau vėsūs ir nusėjami vabzdžių įkandimais, zvimbesiais ties ausų būgneliais, cigarečių ir ne tik kvapais, miglą akims ir mintims klojančiais dūmais, alkoholio lašais, susigeriančiais į sutręšusias medines,vidinio kiemo grindis. Bet visame tame yra dar gero ‒ žmonių ir pokalbių. Pokalbių, žiūrint į tuos pačius žvaigždynus. Ir lobių skrynių, tuose pokalbiuose rastų. Skrynių, kurias supakavai ir paslėpei laivo podenyje, kad galėtumei parsiplukdyti namo.
Sėdžiu sutręšusioje valtyje miške, šalia namų, smeigiu ryžio grūdelį sulinkusia šakute, girdžiu žodžius Watch her run. Can you feel it? ir galvoju, kad nepastebėjau, kaip trys mėnesiai nubėgo samanotų miškų šaknų išvagotais takais.
Augusto dienos slepiasi po tuščiomis ledų dėžutėmis, o kelionių maršrutai dar nesuplanuoti. Nesuplanuotas ir tolimesnis gyvenimo maršrutas.
Dabar yra tik heart’s on fire, troškimas pasaulio ir vaizdų. Troškimas sulėtinti laikrodžių tiksėjimą ir prailginti nakties laiką. Suturėti žmones dar kiek ilgiau ir iškvėpti visą vasaros sulaikytą kvapą GYVENTI. Išjausti viską iki pat nutirpusių kojų pirštų galiukų. Išjausti iki širdy užkaltų erdvių spalvoms, ilgesiui ir džiaugsmui.
Keturiolika valandų nepertraukiamo miego, laikrodis ant riešo ir mamos darželio lysvėje augančių mėtų kvapas išprotėjimui ir norų pildymui.
Nedaug. Kitaip. Be savęs. Bet dar stipriau laisve kvėpuoti.
Dėkoti už akimirkas ir žvilgsnių sankirtas.
Šilta. Kažkur širdies skilveliuos.
Trajektorija. Neringos Dangvydės nuotrauka
Vėjo šliaužtiniuose suvynioti žmonės
It tiesi žvakės liepsna mėnesienoje, naktis atsispindi sidabro balose mirkstančiais laumžirgių sparnų vitražais. Sienose mirga šalti ir nuplikę bažnyčių bokštų šešėliai, kuriuos vis dar bandai išrašyti žodžiais pageltusiuose rudens slėniuose. Upių vandens miražais lūžta ledinės tiltų sijos, skambančios nuo baltų padų aidų į pogrindžio tuštumą. Vyzdžiai nusidažo rudeniu, kai šaltais pečiais lieti garstyčių spalvos namų stogus. Blakstienų guoliais gaudai blunkančias žvaigždes, kurios užgęsta, kai pirštų pagalvėlėmis nevalyvai bandai nupiešti savo esatį, išsuktą laiko dūžiais į kranto rifus. Tyliai veidą priglaudi prie drėgnos senamiesčio skersgatvio sutrūkinėjusios plytelės, tikėdamasis po ja pajusti miesto garsų metamorfozėse suvyniotą save. Atimtomis mintimis, juslėmis, nuo tuštybės pavargusiais žvilgsniais, dienomis, kuomet nebyliomis akimirkomis bandai sužvejoti iki standumo suplaktoje pieno putoje nuskendusius drugelius, iš nerimo drebančiomis rankomis vis dar manaisi trokštąs pažint pasaulį. Žmogų jame. Atveri tūkstančius džeržgiančių vyrių manydamas, kad tai durys į Tavo pilnatvės spalvų kaleidoskopą tam nerimastingam pažinimui. Koralų spalvomis sulopai visas skyles sieloje, sienose, siekiuose. Beribiais širdžių dūžiais aidi beprotybe, galiausiai išsiliejančia geismo lava.
Nori girdėti tuos dūžius, nori geisti, riaumoti ilgesio taktais jausmų ksilofonuose. Nori sulaikyti kvėpavimą, kai pamišėliškai nebesurenki savo jausmų ir žodžių miesto paslaptyse kito mintims; kai geismo sukeltais gaisrais nebeįžiebi svetimų širdžių. Kai minčių dulkėmis nori apibarstyti valiūkiškus žiburius akių kampučiuose, virpulį ausų lezgeliuose, kutenančiomis plunksnomis paversti alsavimą po kaklo oda, o raktikaulių rėvomis išausti laiškus, šnabždamus Tau į ausį.
Tegali žiemos vilna sumegztus sakinius surišti iš lėto. Lūpomis.
Įsileisk.
Tegali darkart suskaičiuoti Mėnulio amžių.
Apkabink.
Tegali įsiropštęs į stulpą savo šiluma išdegint gatvės žibintus, kad greičiau išauštų aušra.
Sušildyk.
Tegali nulaužti visus pieštuko trintukus, kad sumažintum meilės sąnaudas.
Neištrink.
Tegali stebėti žmones, rūko miglos aptrauktose trapiose miesto gijose: besvorius, bevardžius, bežvilgsnius, belyčius. Atskiriamus tik pagal sumišusius sausų lapų, cinamono ir jūros brizo atpučiamus kvapus. Šiltai suvyniotus pilkuose vėjo šliaužtiniuose.
Ištisi aliuzijų babilonai į tai, ko nebeišmoksti turėti.
Iš(si)laisvink.
Vėjo sargyboje. Neringos Dangvydės nuotrauka