Zita Bružaitė. Prie Neries Vilniuje. Tomo Griškevičiaus nuotrauka
Kompozitorė Zita Bružaitė: ieškau išraiškingiausio ritminio piešinio…
Man rūpi jūsų gimtojo miesto paveikslas ‒ jūsų vaikystės Kaunas. Koks jis?..
Tai kas susiję su vaikyste, matyt, kiekvienas iš mūsų stipriai idealizuojame. Ne veltui sakoma, kad vaikystėje ir žolė žalesnė buvo, ir dangus mėlynesnis… O koks tas vaikystės Kaunas?.. Pirmiausia noriu pasakyti, kad ir šiandien man jis be galo mielas. Kai dabar tiek jauni, tiek vyresni žmonės turi daug galimybių keliauti, nenustygti vietoje, keisti gyvenamąsias erdves, miestus, valstybes, tai aš, manau, esanti labai konservatyvi: norėdavau klajoti, daug sužinoti, bet visą laiką mane vilioja grįžti atgal į savo miestą. Žalias Kaunas su dviejų upių santaka yra mano miestas. Kartą per savaitę iš savo namų į darbą ‒ Vytauto Didžiojo universitetą ‒ išvažiuoju pakylėta nuotaika: juk turiu dvi upes perkirsti! Taigi – tai yra miestas su dviem gražiomis upėmis. Tačiau jį sudaro ne tik architektūrinė dvasia ‒ gatvelės, pastatai, kurie atsiveja mus iš prieškario istorinės tradicijos, mažų butukų ir jaukių namukų, mažiau išvaikščiotų takelių ‒ jame jaučiu senojo miesto inteligencijos dvasią, smetoniškumo manieras, apsiėjimą, draugystę ir bičiulystę. Vadinasi, miestas kartu yra ir žmonės… Dabar negalėčiau pasakyti, kuo mano gimtojo miesto žmonės yra išskirtiniai, gal tik viena ‒ tiesumo ‒ savybe, kuri kartais gali būti labai akibrokštiškai tiesi ir negražiai atvira, bet kartu ‒ ir natūrali. Taigi vaikystės Kaunas man yra išvaikščiotos gatvelės ir gyvenantys ar tiesiog praeinantys žmonės. Netgi radusi panašių žmonių kituose miestuose atspėju, kad jų atėjimas yra iš Kauno. Šį miestą labai branginu ir jaučiu, kas jame yra gražu, pastebiu pasikeitimus…
O mano vaikystė nuo kokių trejų metų iki devyniolikos, kai ištekėjau (o ištekėjau jauna…), buvo susieta su gatve, visai ne romantišku ir anaiptol – ne menišku pavadinimu – Ekskavatorininkų. Čia mane turbūt likimas taip persekioja: norėdama kažko gražaus, kilnaus, visada atsiduriu gatvėse su ne itin gražiais pavadinimais! Ta gatvė buvo (ir dabar yra) Petrašiūnų rajone. Paskui mane šiek tiek guodė, kai atsirado dainų autoriaus ir atlikėjo Vytauto Babravičiaus daina „Autostradoje Vilnius – Kaunas“, kurios paskutinėje eilutėje dainuojama: „…Kad ligi Petrašiūnų gročiau fleita…“ Šiame rajone yra pušynas, senos kapinės, priglaudusios daug menininkų (tarp jų – ir kompozitorių), Kauno marios, Nemunas. Su šeima kartais eidavome pėstute palei Nemuną iki Kauno marių. O gamtos išties būta daug ‒ ir netgi toje gatvėje, kurios pavadinimas man buvo negražus, kieme (įsivaizduojate, kieme!) augo pušynas. To pušyno lopinėlis ir dabar yra. Jame visi bendravome, žaidėme, dalijomės tuo, kas dabar, matyt, persikėlė į virtualų pasaulį. Man tas bendruomeniškumas, vienas kito ‒ kaimyno, svečio, giminaičio… ‒ pažinimas iš vaikystės ir išliko. Štai tokioje aplinkoje žaidžiau, pradėjau kurti, domėtis ir muzika, ir poezija.
Mamutė (taip vadinome savo močiutę) ir mama
O kokie buvo pirmieji žingsniai į muziką?
Mokiausi J. Naujalio vidurinėje meno mokykloje (taip vadinosi tuo metu dabartinė Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija) ‒ savo ugdymo turiniu panaši į Nacionalinę M. K. Čiurlionio meno mokyklą ir Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją. Tuomet Naujalio mokykloje buvo dailė, baletas ir muzika. Dabar taip nėra, liko tik muzika. Įdomiausia, kad mano gabumus muzikai pastebėjo mama, kuri, jei tik pradėtų dainuoti ‒ iš karto pastebiu, kad „eina į lankas“. O tėtis, kuris buvo labai muzikalus, kilęs iš muzikalios šeimos, iš Aukštaitijos ‒ kaimo muzikaliu Skudutiškio pavadinimu, kažkaip neatkreipė į mano muzikalumą dėmesio, nors pats puikiausiai grojo akordeonu, buvo muzikalūs visi jo trys broliai ir sesuo: vargonuodavo, dainuodavo, o mūsų pobūviai ir susiėjimai dažniausiai būdavo lydimi muzikos, Taigi į muzikos mokyklą atvedė mane mama, laikiau egzaminą, kuris anuomet buvo didelės atrankos ir prestižo klausimas… Simboliška, tačiau jau studijų metais į šią mokyklą grįžau kaip mokytoja, dirbau apie penkiolika metų. Dar simboliškiau (gal net truputį mistiška), kad kartais aplanko mane sapnai, kurių įvykiai sukasi tik šioje mokykloje: laikau ar ruošiuosi laikyti egzaminą, kurio nemoku, groju kažkokius man nežinomus kūrinius, turi skambėti mano simfoninis kūrinys, o atlikėjai neturi natų ir panašiai. Atsibudusi visada džiaugiuosi, kad ačiū Dievui, tai tik sapnas…
Man septyni metai, aš einu į pirmąją klasę. Nuotrauka daryta mano gimimo dieną – rugsėjo 3
Kaip jautėtės tokį egzaminą laikydama?
Ai, turbūt šokinėdama, nelabai įvertindama kur ir ko atėjau, todėl vėjavaikiškai aš jį pragyvenau… Man buvo smagu, nes mokyklos pastatas, toji Naujalio mokykla (dabartinė Kauno arkivyskupijos kurija, kurią tarpukariu suprojektavo latvių kilmės architektas Karolis Reisonas) buvo net vaikui įspūdinga: įsivaizduokite, norint koncertuoti ar laikyti egzaminą, tu į koncertų salę kyli baltais marmuriniais laiptais! Užsisukantis laiptų marmuras, atvedantis iki salės, sukurdavo tiesiog nežemišką pojūtį, muzikos menas atrodė nekasdienis, į jį žiūrėdavai labai atsakingai ir kartu – didingai. Taigi čia aš pradėjau groti fortepijonu. Tai buvo instrumentas, kurio dėka įgijau muzikinės gramatikos ir joje slypinčios literatūros, t.y. minties suvokimą. Man labai greitai atsibodo skambinti gamas, etiudus, visa, kas buvo susiję su technikos lavinimo pratybomis. Tai buvo varginanti rutina (deja, tik vėliau supratau, kaip yra pražūtinga ignoruoti technikos lavinimo valandas). Ir tikriausiai panašiu laiku, matyt, pasireiškė mano pirmieji kūrybiniai impulsai. Nežinau, kiek tai yra įgimta, o kiek įvaldoma, tačiau viuomet galėjau lengvai ir greitai, kaip šiandien pasakytume žargonu, „nuimti koverius“ ‒ atsisėsti, improvizuoti, džiazuoti, pradėti nuo atpažįstamo motyvo ir privesti iki neatpažinamo ar net iš proto išvedančio… Taigi jau tuo metu pradėjau improvizuoti, gal tiksliau būtų sakyti ‒ atkartoti, o paskui nutiko taip, kad perėjau prie tikrosios kūrybos. Vieni gal pereina kažkaip motyvuotai, savaimingai, o mano dar labai jauname gyvenime atsitiko didžiulis emocinis sukrėtimas: išsiskyrė mano šeima… Tuo metu man buvo dešimt metų. Grįžusi po vasaros atostogų, iš Nidos vaikų stovyklos, supratau, kad kažko jau netekau, galbūt – net visam laikui… Mūsų šeima, mano akimis, buvo darni, sėkminga ir taiki, tiesiog pavyzdinė… todėl netekties šokas mane labai paveikė, ir aš pradėjau komponuoti dainas. Mama duodavo pinigų pietums, o aš pirkau poezijos knygeles ‒ tuo metu jos buvo tokios plonytės, nedidelio formato. Pamenu – R.V.Graibaus, A.Karosaitės, A.Maldonio ir kitų… Susirasdavau tekstų apie išsiskyrimą, vienatvę. „…Kaip liūdi vaikai? Kaip suaugę… Tiktai visada atvirai…“ (Alfonso Maldonio žodžiais sukomponuotos dainos fragmentas, kurios melodijos, deja, jau nepamenu). Man tuo metu diduma tekstų pagal amžių buvo nesuprantami, tačiau ieškodavau tų, kuriais galiu tyliai išsiverkti… Tam labai dažnai tikdavusi ir Jono Strielkūno poezija: „Aš namų neturiu. Aš nemoku dainų. Aš trumpam atėjau. Aš ilgam išeinu. …“ Dabar suvokiu, kad tuo metu jaučiausi kaip mergaitė, apsiavusi ne savo dydžio batus, tačiau komponuodama jaučiausi laiminga ir saugi. Iš pradžių dainų neužrašydavau natomis, tiesiog „įsidėdavau“ į atmintį. Paskui supratau, kad imdama literatūrinį tekstą kai kur išsiduodu, pasakoju apie save, tada pasukau link miniatiūrų ‒ instrumentinės muzikos, per kurią galėjau nevaržomai išsikalbėti ir kuri paslėpė (ir dabar slepia) mano atvirus išpažinimus.
Mano tėvai po vestuvių (viduryje). Kairėje – mano diedukas iš tėčio pusės, dešinėje – mamutė
Skaudus, bet labai gražus kelias į muziką…
Tuomet tas laikas sutapo su lavina liūdnų kūrinių. Vieno garso, meditatyvių. Šiandien galvoju, kad net jei ir mano biografija būtų buvusi kitokia, su kitais, gal ne tokiais skaudžiais, išgyvenimais, vis tiek – anksčiau ar vėliau aš būčiau pradėjusi kurti muziką. Dabar mąstau, gal tai ir buvo nuoseklu? Iš pradžių žaidimai, improvizacijos, noras kažką išmokti mintinai, o formalus noras atsiskaityti specialiąsias fortepijono programas vis menko ir menko, nes man pačiai norėjosi kalbėti. Jaučiau, kad visko savyje turiu daug prisikaupus, kad reikia tą kaupą kažkaip nupilti, galiausiai, kad noriu ir turiu ką pasakyti…
Aš su sesute Virginija (kairėje) Šventojoje
O mokytojai kaip?
Iš pradžių mane mokė jauna ir puiki fortepijono mokytoja Virginija Domeikaitė, ką tik baigusi Lietuvos valstybinę konservatoriją Vilniuje ir gavusi paskyrimą į Kauną. Trejus metus važinėjo iš Vilniaus ir kantriai su manimi dirbo. Baigusi tą priverstinę, kaip aš sakau, paskyrimo tarnybą, ji man palinkėjo nugalėti scenos baimę, sakė: matosi, kad tu nori kalbėti muzika, Mocarto, Bethoveno ar kitų autorių… bet reikia atsikratyti jaudulio, baimių… Tačiau iki aštuntos klasės scenos baimė buvo mano nuolatinė palydovė. Iki tol, kol įstojau į Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar vadinama konservatorija) ir patekau į kompozicijos klasę pas kompozitorių ir dėstytoją Algimantą Kubiliūną. Fortepijono pamokos tapo neprivalomos, dingo atsakomybė, o su ja ‒ ir baimė (net vėliau dalyvavau privalomojo fortepijono respublikiniame konkurse ir pelniau I-ąją vietą). Dar Juozo Naujalio mokykloje muzikos istorijos mokytoja aa Gražina Zujienė nepaprastai įdomiai pasakodavo apie kompozitorius ir jų kūrinius, aš išplėtusi akis klausydavausi. Vėliau ji manęs paklausė: „Ar norėtum turėti kompozicijos pamokas?“ (mat buvo girdėjusi, kad laisvu metu improvizuoju, komponuoju…) O!.. Man tada tokia dangiška šviesa rodėsi tos kompozicijos pamokos!.. Taip, sakau, norėčiau. Tada mane ir pristatė Algimantui Kubiliūnui. O paskui istorija pasisuko labai įdomiai… Kai man buvo penkiolika metų, aštuntoje klasėje, vykdavo atrankos: arba tau rekomenduoja technikumą (taip tuo metu vadinamą aukštesniąją mokyklą), arba specializuotoje muzikos meno mokykloje lipi aukštyn… O aš pavasarį patekau į avariją. Susilaužiau koją. Čia pat egzaminai. Kažkoks pakrikimas. Tada man buvo pasakyta: „Jei norėtum grįžti į pianizmą, rudenį teks laikyti visus egzaminus, o jei į kompoziciją ‒ fiziškai reikėtų ateiti į egzaminus…“ Aš, aišku, egzaminus laikiau, tačiau tai jau buvo stojamieji į Kauno Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos muzikos teorijos skyrių, kompozicijos specialybę. Iš dalies gal tai ir buvo lengvesnio kelio ieškojimas ‒ kad nereikėtų laikyti varginančių egzaminų rudenį (ne tik muzikinių, bet ir būtinųjų bendrojo lavinimo dalykų), bet iš tiesų mane labai viliojo muzikos kūryba kaip procesas ir kaip gyvenimo būdas. Čia reikėtų pažymėti ir šiai dienai man būdingą bruožą – daryti tai, ką noriu, todėl kantriai vargęs su manimi Algimantas Kubiliūnas sutiko nesigalynėti su mano kaprizais „kurti ne pagal reikalavimus“, ir dėl šios priežasties minėtąją mokyklą baigiau ne kaip kompozitorė, o kaip teoretikė. Paskui truputėlį pailsėjau, t.y. nuėjau dirbti į vidurinę mokyklą. Dėsčiau muziką. Man buvo labai baisu, nes niekada gyvenime nesimokiau paprastoje mokykloje.
O čia labai įdomu…
Man tas mažas periodas irgi buvo labai įdomus. Dabartinė Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazija buvo pirmoji mano darbovietė. Mitas, kad muzikos disciplina standartinio ugdymo mokyklose bus trečiaeilis dalykas, greitai išsisklaidė. Aš pati turbūt neleidau jos nustumti į kitų dalykų šešėlį. Labai nuoširdžiai tai dariau. Mokykloje buvo toks muzikos mokytojas ‒ Feliksas Kerpauskas, kuris buvo supaupęs didžiulę muzikos įrašų fonoteką ir fanatiškai (bent jau man taip pasirodė) mėgo savo dalyką. Dėstė vyresniems. Kartą jis susirgo ir man teko pavaduoti. Iki tol turėjau kokius penktų ar septintų klasių moksleivius, pati dar jauna, tik baigusi konservatoriją… Man aštuoniolika metų, ateinu į klasę su žurnalu, kurio įsitvėrusi kaip gelbėjimo rato, ir matau būrį mokinių, kurie už mane pusantros galvos didesni! Artėju į juos tvirtu žingsniu, kaitindama save pasitikėjimo šūkiais mintyse, tačiau paraleliai neapleidžia chaotiškos mintys: „Viešpatie, ar išlaikysiu šį egzaminą?..“ Vėliau sekė „mano pareiškimai“, kuriais vis drąsindavau save prieš šiuos jaunus, beveik bendraamžius, žmones: „Rašysime apie J.S.Bacho klavyrinę muziką“ arba „Kokių idėjų buvo genamas L. van Bethovenas savo simfonijose…“ arba vieno klausimo „blic“ apklausa su grėsmėmis gauti aukščiausią arba žemiausią balą ir panašūs žaidimai. Tai, žinoma, sulaukdavau replikų: „Na, šito tai dar čia nebuvo!“, bet mano žaidimus išlaikė, priėmė… O man jie patiko… Beje, netrukus šioje mokykloje ir chorą vedžiau ir net estradiniam vyresniųjų ansambliui teko vadovauti… Tikriausiai dabar manęs ir neprisimena, juk daug mus supa žmonių, gyvenimų, tačiau atitolusi nuo buvusio laiko manau, kad mane visur lydėjo kažkokia sėkmė, kuriai „dirigavo“ nematoma ranka, nes šiandien, manau, kad daug dalykų buvo paženklinti jaunatvišku avantiūrizmu, kurio, greičiausiai, šiandien nedrįsčiau imtis.
Aš vedu pamoką. Tuoj kažkas pasukęs ruletę ištrauks „laimingą bilietą“ atsakinėti
Kiek metų ten dirbote?
Nedaug. Gal pusantrų. Bet labai intensyviai. Paskui atsirado pirmagimis Dainius. Tuomet dar aukštojo mokslo neturėjau. Vyras sako: „Kad tu labai kankiniesi be muzikos, be kūrybos…“ O kompozicijos studijos buvo tik dieninės, rimtos, sudėtingos ir atsakingos. Tačiau įstojau. Sūnui tuo metu buvo dveji metai. Nelengva buvo, bet baigiau per tiek, kokia tuometinė buvo studijų programos norma, t.y. per penkerius metus. Ačiū Dievui ‒ nesušlubavo nei sveikata, nei kitokios bėdos užgriuvo. Mano profesorius buvo šviesios atminties kompozitorius Julius Juzeliūnas (beje, šiais metais minime jo 100-ąsias gimimo metines ir kaip niekad dažnai jis man iškyla savo išmintingais nukreipimais…). Kai su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, vadovaujamu ir diriguojamu Maestro Juozu Domarku, padarėme mano diplominio darbo – simfoninės poemos Ignis fatuus garso įrašus (baigiant jaunajam kompozitoriui reikėjo sukurti kūrinį simfoniniam orkestrui), jis man palinkėjo „išeiti į gyvenimą ir turėti tris gražius vaikus…“ Klausiu jo, kodėl tris, o jis juokaudamas atsako, tai, kad „vienas ne vaikas, o du – ne šeima…“ Tuomet jam atšoviau: „Aha, tai man liko dar du, nes vieną vaiką aš jau turiu…“ Tuomet profesorius net atsilošė kėdėje: „Kaip gi taip, kada?..“ Net nežinojo. Ir daug kas nežinojo, nes aš buvau paklaikusi dėl studijų ir beveik niekas neįtarė, kad jas derinu su irgi intensyviu šeiminiu gyvenimu.
O čia „Meno bangų“ skaitytojams ‒ jauniems žmonėms! ‒ gali būti labai įdomu… ištekėjote devyniolikos, tai kaip ta meilė atėjo?
Kaip atėjo? Susipažinome teatre. Lankėme tokį Kazio Binkio teatrą Kauno profsąjungų rūmuose (dabar vadinamas Kauno kultūros centro „Tautos namai“). Iš Algio ir jo žmonos Stasės Ivanauskaitės globos, užsikrėtę teatro „liga“, į profesionalius aktorius pasuko keletas šiai dienai mums žinomų šios profesijos žmonių. Mane ten pakvietė kurti muziką pagal Kazio Binkio eiliuotą poemą „Alijošiaus kermošius“. Paskui paprašė kitam… Tada dar mokiausi gruodelkoje. Berods, šešiolika ar septyniolika metų buvo. Tada gavau pirmąjį gyvenime honorarą! Iš Lietuvos liaudies kultūros centro! Nepamenu, kiek ten buvo, turbūt apie 300 rublių. Tai buvo laaaaaaabai dideli pinigai! Iš jų nupirkau savo mamai, sesei ir sau medžiagos ir pasisiuvome gražias sukneles. Tai buvo mums šventė! Svarbiausia, kad norint gauti tą honorarą nepakako sukurti ir atlikti ‒ reikėjo viską natomis užrašyti, profesionaliai pateikti (o ten būta bosinės gitaros, mušamųjų, solinės gitaros partijų, solistų ir chorinių epizodų), todėl tas džiaugsmas buvo dvigubai didesnis, kuomet aš tai įveikiau. Beje, tos kūrybinės su liaudies teatru patirties ir suartėjimo su teatro sritimi daugelį kartų privengdavau, tačiau jau daug vėliau susipažinusi su iškilių kompozitorių gyvenimais atradau, kad ir jų gyvenimo istorijose buvo visokių veiklų. Antai mano profesorius talkino fortepijonu mėgėjų chorams. Dabar mane juokas ima prisiminus, kad tuo metu aš jau tooooooooooooookia didelė kompozitorė jaučiausi, jau tokia didelė! Visas pasaulis buvo mano. Jei manęs paklausdavo: „O kas tu esi?“, aš nemirktelėdama galėdavau atsakyti: „Aš kompozitorė!“ (šioje vietoje vieno šauktuko nepakaktų). Dabar, su gyvenimo metais, mano tas prisistatymas kuklėja, tampa neišskirtinis…
Aš su dar būsimu vyru Virgilijum „vaidmenyje“
Jaunystės maksimalizmas?..
Visiškas maksimalizmas! „Kaip jūs čia manęs nežinot?“ O dabar, kai pagalvoji, Dieve, gi sarmata… Esi tuo, kuo esi. Aplink mus daug kuriančių, talentingų žmonių – ne tik muzikoje, bet ir kitose srityse. Pasijauti ne ką ir didesnis, net sakyčiau mažesnis…
Vis tiek dalelė…
Jaučiuosi nedidelė ląstelė, prie kurios kažkas kabinasi, atsiranda, vystosi, nauji dariniai ‒ ir taip susideda pilnas paveikslas. O grįžtant prie meilės… Buvo greitos vestuvės. Man devyniolika, jis devyneriais vyresnis… Dabar žmonės neskuba, ilgai galvoja ir bręsta šiam žingsniui. Kartais ir visą gyvenimą taip pragalvoja… O dėl mūsų vestuvių tai buvo labai juokinga: čia mano istorija galėtų užsiskaityti kaip modernizuota literatūros personažų (Žemaitės, Vienuolio ar kt.) versija, pagal kurią superšama, sujungiama vos ne atsitiktinumo būdu. Anksčiau minėtasis teatras buvo gavęs kvietimą išvykti į Monako kunigaikštystę. Tuo metu, nelaisvoje Lietuvoje, tai buvo kažin kas! Spektaklis, tiesa, buvo toks politinio lygmens, kaip iš sovietinio krašto… kas žino – gal jau net ir bilietai buvo mums nupirkti. Tada aš dar labai nenorėjau tekėti, norėjau siausti, o žinote, kai kiekvieną kartą reikia atsakyti į klausimą: „Tai ar tekėsi, ar netekėsi?..“ ir tuos ratus vis suka, o tu neturi jokių tvirtų argumentų, tik tolimą perspektyvą, kuo norėtum tapti, ir tada mes taip sutarėm, pasakiau: „Jei išvažiuosime į tą Monaką, tuomet nekursime šeimos, o jei neišvažiuosim, kas nors atsitiks, tada jau teks tuoktis.“ Kai vyko šios „lažybos“, Monakas buvo garantuota mūsų išvyka… kažkoks festivalis… ir likus dviems savaitėms iki kelionės atėjo kažkoks politinės reikšmės prisakymas, kad vis dėlto „iš aukščiau“ ‒ o „iš aukščiau“, tai iš Maskvos ‒ nuspręsta, kad į Monaką vyks japonų trupė, kuri turėjo vykti į Slovakiją, o į Slovakiją vyks lietuvių. Taigi mano dabartinis vyras labai apsidžiaugė, nes laimėjo mūsų santuoką, o aš apsiverkiau, nes reikėjo vykdyti savo pažadus. Gal ne viską taip jau tiksliai apie tą nutolusį laiką atpasakojau, bet kažkas panašaus gavosi… lažybos, kurias laimėjome abu ir kurių dėka susilaukėme dviejų sūnų – Dainiaus ir Norberto.
Vestuvių dieną
Ir vis dėlto jūsų vyras labai įžvalgus, juk tai jis pasakė, kad jums reikia toliau studijuoti.
Neginčijamai – mano studijos yra Virgilijaus nuopelnas. Jis mane drąsino. Mes žinome, kaip tai yra svarbu, kad „laiku ir vietoje“, tą abejonės ir kamuojančių klausimų (o kas bus jei…) minutę, šalia rastųsi žmogus, kuris neleistų išsikeroti nepasitikėjimui, įvairiems kompleksams ir kuris nuvalytų, nuplautų nevisavertiškumo dulkes bei suteiktų galimybę išvysti tikrąją esmę.
O kada pajutote, kad ‒ „taip, tai yra mano specialybė“?
Jau tame mėgėjų teatre pamačiau, kad po žingsnelį einu savo pasirinkimo link. Kai įstojau į konservatoriją (dabartinė Lietuvos muzikos ir teatro akademija), mano žingsniai sutvirtėjo, o kai išėjau į gyvenimą, jau nekėliau sau tokių klausimų. Net jei dirbčiau darbus, kurie reikalauja rutinos, atsikartojimų, žinau, kad ateis diena ir valanda kūrybai, nes be jos negaliu tverti. Ir jei, ištiktų taip, kad mano muzikos niekam nereikėtų ‒ ji būtų reikalinga man pačiai. Galėčiau padėti savo kūrinį „į stalčių“ ‒ ir viskas – man tiesiog patinka tai daryti. Skirtumas tik tas, kad vieni iš kūrybos dar ir išgyvena, kiti turi ką nors dirbti papildomai. Lietuvoje nedaug pavyzdžių, kai kūrėjas išgyvena tik kurdamas, o ir visame pasaulyje tikriausiai dabar tokių pavyzdžių nėra labai daug…
O gal buvo kokia nors pirmoji įsimintiniausia kelionė? Ar atrodė, kad štai, čia Lietuva, o čia ‒ jau atsivėrė kitoks pasaulis?
Gal nebuvau tokiame krašte, kur štai imtų ir atsuktų man tą varžtelį, turėtų kokių nors išskirtinių prasmių… Jei nuvykčiau kur nors į Sibiro erdves ar Naskos dykumą, mažai apgyvendintus ar žmonių gausa nelepinančius žemės lopinėlius, jei susidurčiau su kokiais nors išgyvenimo klausimais, dideliais kultūrų skirtumais, galbūt mane iš tiesų labai stipriai paveiktų ir tai atsispindėtų kūryboje… Bet kokia kelionė (ar tai būtų Europos didmiesčiai, ramesnės žmonių susitelkimo salos, ar kito žemyno krantai) mane veikia kaip svaigus gėrimas, tačiau stiprių potyrių esu išgyvenusi ir Lietuvoje. Svarbu pamatyti ir pajausti, turėti tam laiko. Štai visai neseniai atradau sau tokią tiesą, kad mano muzikoje nėra (ar beveik nėra) kitų šalių atšvaitų, nors teko buvoti dvidešimt dvejose valstybėse. Ar tai lietuviškai pavadintas kūrinys, ar kita kalba (lotynų, ispanų, anglų, italų ir pan.) dažniausiai lemdavo koks lemtingas poeto žodis, kelių žodžių skambesys, mintis, dailininko potėpis, sapno patyrimas ar tiesiog – emocinė būsena. Gal tik su graikais yra šis tas, bet tai buvo ankstyvasis kūrybos periodas, kai studijavau muzikos akademijoje ir styginiams parašiau kompoziciją Hadas (graikų mitologijos dievas, mirusiųjų karalystės valdovas), bet tai tikriausiai paaiškinama tuo, kad jaunus žmones dažnai traukia mirties ir gyvenimo paralelės, būties ir nebūties filosofija, įsivaizduojamos vietos, kur kada nors persikelsime. Man, kaip Romos katalikei, visuomet darė įspūdį, kėlė nuostabą graikų dievų ir pusdievių gausa, jų hierarchija, atsakomybės sritys…
Aš su jaunesniu sūnumi Norbertu Graikijoje
Ta jų struktūra jums, kaip kompozitorei, turėjo palikti įspūdį…
Taip. Ir anuomet ir dabar sau užduodu klausimus, kurie veikia mano kūrinių muzikinę struktūrą: o kas gi mano kūrinyje dominuoja, koks elementas yra galingiausias, kas yra tas vienatinis? Nereikia net išsamių analizių, mano muzikoje galima girdėti trijų svarbiausiųjų elementų „galynėjimąsi“: jei viename kūrinyje dominuoja nenuspėjami ritmai, žiūrėk – kitame – labiau plėtojamas melodijos reljefas ar atpažįstamos ir visai ne šiuolaikiškai skambančios akordų sekos… Jūs galite manęs paklausti – ką aš naujo pasakiau, išskirdama šių elemetų „trejybę“? Tačiau daugelio šiuolaikiškai mąstančių muzikos atradimai susiję su siekiais, kaip „nustebinti instrumento spalvomis“ (pavyzdžiui, pūsti orą, tačiau negroti ir pan.), išsamiu kūrinio pristatymu, kuris prilygsta filosofijos traktatui, tik vienam autoriui žinomomis kūrinio formomis, kurias galima išvesti iš geometrinių pavidalų ir t.t. O aš vis dar nepailstu ir ieškau įsimenančios, tačiau originalios melodijos, neparašyto akordo, išraiškingiausio ritminio piešinio… Nors teisybės dėlei reikėtų pripažinti, kad kaip ir diduma visų epochų autorių, neišvengiu atkartojimų, kai ką sąmoningai cituodama ar įterpdama. Štai vienas įdomesnių pavyzdžių: savo Noktiurno (nakties muzika) styginių orkestrui paskutiniuose taktuose sujungiau M.K. Čiurlionio ir E.Grygo fortepijoninių noktiurnų natas, norėdama, kad šie savo kraštų klasikai paduotų viens kitam ranką…
Jūsų kūrybos diapazonas labai platus ‒ apima ir kūrybą vaikams, ir instrumentinius opusus, ir vokalines kompozicijas, įkvėptas mūsų poetų… koks, jūsų manymu, yra ryšys tarp muzikos ir literatūros?
Paauglystės metu žmogus kažkiek keičiasi: vienas tampa atžagarus, kitam atsidaro kažkokios kūrybinės ar sportinės ertmės, noras nugalėti, kitaip save išreikšti. Kai buvau maždaug aštuntoje klasėje, keturiolikos ar penkiolikos metų, tikriausiai išgyvenau tą „paūmėjimą“, kuris man pasireiškė sustiprėjusiu noru kurti. Paraleliai su muzikos rašymu aš rašiau eilėraščius, noveles. Savo noveles esu skaičiusi ir klasės draugams. Pamenu buvo tokia novelė „Žuvėdros“, tačiau dabar tik pavadinimą prisimenu. Tai buvo pasakojimas apie dviejų jaunų žmonių susitikimą prie jūros… Žinoma, sentimentalus, tragiškas ir saldus… Tačiau užėjus tamsiai nuotaikai viską naikindavau. Eilėraščius ir dabar kartais parašau, yra ir kūrinių mano tekstais ‒ chorui, vaikams. Kai nerandu, kas man tinka, pabandau pati kažką padaryti (pavyzdžiui, chorinė miniatiūra Baltoji impresija, kažkiek turinti panašumų su Vinco Mykolaičio Putino simbolizmu…). Nenorėčiau prisistatyti knygų rijike – sesuo Virginija visuomet mane pralenkdavo: eidavo iš mokyklos su „sietkom“ (taip mes tada vadindavome tokius kiaurus, supintus tinklinius krepšius…) ir nešdavosi po kokias šešias ar aštuonias knygas. Aš buvau nuoseklesnė: kai turiu laiko ‒ daugiau paskaitau, neturiu ‒ būna, pragyveni be jų kokį mėnesį ar du, daugiau „vėpsau“ į praeivius, besikeičiančius vaizdus, bet pas mane ant stalo ar miegamąjame visada rasis kokia poezijos knygelė. Paskaitai poezijos ‒ ir nusiramini… Negalėdavau atsistebėti, kaip tiksliai koks Henrikas Radauskas pasako tai, ką tu jauti, keliomis eilutėmis, o mes gi neįtelpame ir į dešimt sakinių. Vienas iš tokių taikliųjų pasažų galėtų būti poeto pirmosios eilėraščio „Dainos gimimas“ eilutės, kurios atspindi mano credo: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, aš sėdžiu po šakom akacijos baltos…“ Aš gi nieko didingo nedarau, kažkokią dainelę, kūrinuką sukuriu, kurie, neišvengiamai bus laiko nuplauti…
Bet niekad negali žinoti… Tas akacijų žydėjimas, atrodo, pražydi ir nukrenta, bet kažkoks pėdsakas juk lieka: kažkas pamatė, kažkam sukirbėjo…
Gali būti, kad žmogus gauna ir alergiją nuo žydėjimo ‒ irgi pėdsakas! Ir labai konkretus… O sąlytis su literatūra, visgi, susijęs su mano kūrybos pradžia. Čia turiu daug atraminių taškų. Vienu metu Traklio poezija labai susidomėjau. Vokiškai neskaitau, tik vertimus, bet geras vertėjas leidžia pajusti tekstą. M. Cvetajevą skaičiau verstą R. Skučaitės. Ir kai šalia matai originalą ‒ turėjau tokią rinktinę ‒ matai, kaip maksimaliai tobulai išversta ir patiki… O G.Traklis man atrodo artimas V. Mačerniui, čia pagal nuojautą, nežinodama jokių kontekstų, nebūdama literatūros specialistė, tokias išvadas sau pasidariau. O paskui kažkur atrandu, kad taip, tos paralelės iš tiesų yra… Taip, kaip jūs negalėtumėte suvesti Eriku Sati su kokiu Francisu Pulenku, bet padarytumėte tai savuoju atklydimo būdu. Man tokie atradimai visur (ne tik – literatūroje) yra labai malonūs. Kai atrandu ne moksliškai, o fonetinių artimybių, emocinių, nuotaikų keliu. Esu labai jautri pragmatiškai, pamatuotai, išskaičiuotai poezijai ‒ gal tai ne patys teisingiausi žodžiai, bet kurioje ieškoma tam tikros satisfakcijos, tarsi specialiai, o ne organiškai įvedant naujus žodžius… Taip galbūt laimimas naujas skambesys (ir negali to nesiekti, nes visi mąstome apie naujas išraiškos priemones ir būdus!), tačiau, deja, daugeliu atveju, nuskurdinamas turinys, randasi daug nepoetiškos dvasios „aksesuarų“, visokių nemuzikalių žodžių „asfaltas“, „žvirgždas“… dėka. O štai Jono Strielkūno poezijoje žodžiai patys dainuoja.
Aš Anykščiuose
Kiekviename gerame eilėraštyje yra ritmas…
Ir harmonija. Tekstas gali būti tobulas, labai išmintingas, bet nesijungs su mano muzikine harmonija. Visai neseniai choro dirigentė Danguolė Beinarytė manęs paprašė sukurti muziką pagal Adomo Mickevičiaus poemą „Ponas Tadas“. Vertimas ‒ Vinco Mykolaičio Putino ir Justino Marcinkevičiaus. Palyginau su lenkišku, kažkokį nujautimą vis tiek turiu… Ir nepaisant vertimo artimumo, išgyvenau kažkokį kliūčių ruožą, nes labai sunkiai sekėsi prisijaukinti visą tą eilėdarą, tačiau galų gale pavyko ir balandžio pabaigoje buvo atlikta premjera. Tačiau kol dirbau, buvo momentų, kad atrodė, nuleisiu rankas: girdžiu, kaip tatai vaizdinga, gražu, jaučiu polėkį ir to laiko dvasią, bet ji nesikalba su mano nuotaikomis, ritmu, gal net – mano žmogiškomis savybėmis.
O koks jūsų santykis su daile?
Sakyčiau, ne tik su daile, bet ir su visa, kas matoma… Yra gamtos sutvertas ir kažkieno, sukurtas vaizdas, t.y. meno kūrinys. Man vaizdas tarsi statiškesnis lyginant su literatūros kūriniu. Iš čia išplaukia man seniau atrasta tiesa, kad labiau „pasiduodu“ tam, kas susiję su jausmų, žmogaus istorijomis, iš jo vidaus kylančiomis emocijų spalvomis ar dramomis, kurie tampa lemtingais jau ne vienos asmenybės, o kelių žmonių ar visos žmonijos stebėsenos atšvaitais mano kūriniuose. Paprasčiau tariant, man mieliau kurti ne apie mėnulį kaip vaizdinį ar nutapytą kūrinį (pavyzdys būtų man kerintis V. van Gogho paveikslas „Žvaigždėta naktis“), bet apie tai, kaip aš jį jaučiu ir ką jis man sukelia, primena, kalba… Nors keletą tokių kūrybinių „įaudrinimų“ yra tekę išgyventi vizualaus meno dėka. Pamenu, Romoje, nuėjus į šv. Pauliaus bažnyčią (Basilica Papale di San Paolo fuori le Mura), man tiesiog savaime pradėjo ašaros tekėti – tokia stipri ir iškalbinga buvo prieš šimtmečius sutverta architektūrinė didybė, toks katarsis! Kai pirmą kartą nuvykau į Romą (o tai buvo jau gan seniai), suvokiau, kad čia jau esu buvusi, viskas buvo taip pažįstama. Paskui buvau ir antrą, ir trečią kartą, ir taip pat patyriau jausmą, kad viskas yra taip sava ir pažįstama už kiekvieno kampo ar posūkio… Kiekvienas pastatas ne tik ten ne istorinis paminklas, bet pripildytas žmonių gyvenimų, patirtų emocijų, todėl mane, greičiausiai, taip ir veikė. Galiausiai padariau labai barbarišką veiksmą ‒ nuklydusi į visai neturistinę gatvelę lengvai nukrapščiau akmenuką nuo seno pastato kampo, kaip nostalgijos liudijimą Romai. Aišku, yra keletas impresionistinių darbų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai atsispindi mano kūriniuose: pvz. E. Dega paveikslus su baleto šokėjomis galima vadinti kvarteto Dance in Blue gimimo „kaltininkėmis“. Ką norėjau pasakyti? Kad pirmas „šūvis“ mano muzikai yra emocinis ir daugiau ateinantis iš literatūrinės terpės, antrasis – iš teatro, judesio, šokio ir vaizdinių. Nesakyčiau, kad esu ypatinga šokio fanė, bet man svarbus muzikinio skambesio ritmas. Tačiau mano pirmoji reikšmingesnė kūrybinė patirtis buvo susijusi su teatru, stipriausiu literatūros ir vizualinio meno analgetiku mano kūrybiniams potyriams. Kai pradėjau rašyti muziką mėgėjų teatrui, skaitomiausios mano knygos būdavo dramos ir pjesės. Viskas, kas lietuviška tuo metu buvo sukurta ‒ nuo S. Kymantaitės „Pinigėlių“ ar K. Binkio „Atžalyno“ ‒ mano buvo perversta, perskaityta. Jau nekalbu apie rusų dramaturgiją – M. Gorkį, A. Čechovą, viskas buvo pačiupinėta.
Na, ką gi, grįžkime į dabartį. Ką jūs darote dabar?
Ką tik išleista mano kompaktinė plokštelė ‒ kantorija Lumen fidei („Tikėjimo šviesa“). Kantorija buvo rašyta kelerius metus. Paskutiniaisiais metais atsirado nemažai mano stambios apimties kūrinių: ir minėta Lumen fidei, ir Requiem chorui ir orkestrui, kurio premjera buvo pernai, ir koncertas altui su simfoniniu orkestru Pabudimas. O dabar rašau tokį simfortą Skydas. Čia galėtų būti sąsajos su vizualika. Sunku kalbėti apie tai, ką darai: labai norisi apie tai kalbėti, nes esi tarsi emocinėj įkrovoj, bet kartu ir labai baisu, nes esi šiek tiek prietaringas, kad kas nors neatsitiktų… Paprastai būna taip, kad menininkai kažką parašo, bet nežino, kokį pavadinimą duoti. O man dažnai būna, kad pavadinimas tampa didžiąja atrama, padedančia nenukrypti nuo sumanymo. Skydas… su kuo jums asocijuojasi?
Su gynyba?
Teisingai. Pradedant istoriniu kontekstu, gynybiniu simboliu, baigiant dabartimi. Šiandien gyvendama aš galvoju, kad mes kiekvieną dieną dalyvaujame neišvengiamuose mūšiuose, nesvarbu, kad neturime apčiuopiamo ir matomo skydo – jo šiandien reikia kitokiu pavidalu – dvasiniu, psichologiniu, tikėjimo… Idant galėtume apsisaugoti nuo įžeidimų, sužeidimų, mums siunčiamo negatyviaus informacijos srauto Net ir apie virtualiąsias erdves mąstant… gali su žmogumi nebendrauti, jo nepažinti, bet tai nereiškia, kad tu gyvensi nepaliestas, neužgautas, nesuteptas… Kiekvienas mūsų kūrinys ‒ tai mūsų gyvenimo dienoraštis arba metraštis: kažkas kada nors apie tai skaitys, klausys ir sužinos, kad štai tokiomis tradicijomis, tokiais rūpesčiais, tokioje santvarkoje, su tam tikromis bendravimo normomis gyvenome… Ir nors visko aplinkui yra daug ir galėčiau papasakoti dar daugiau, tačiau širdies kertelėje egoistiškai (o kaip gi kitaip kūrėjui!) noriu, nei daug, nei mažai – kad klausytojas patirtų mano muzikos slėpinius, žaismingus ir pragaištingus nuotaikų bei spalvų šokius, vedančius mane ir mus visus per brangiausią mums Aukščiausiojo duotą dovaną – gyvenimą…
Dėkoju už atveriantį muzikos kūrėjo pasaulį interviu, kuris (kuomet skaitysite) sutaps su kompozitorės gimtadieniu rugsėjį. Jubiliejininiu… Sėkmės ir įkvėpimo!
Kalbino Neringa Dangvydė. Nuotraukos iš Z.Bružaitės asmeninio archyvo. O norinčius labiau susipažinti su kompozitorės muzika, rekomenduojame apsilankyti Lietuvos muzikos informacijos centro svetainėje www.mic.lt.
