Pakilti virš kasdienybės, pasinerti į pasaulio grožį… Šiek tiek naiviai ir romantiškai skamba šie žodžiai žemiškajam. Laimei, šiuos dalykus išmokau patirti pasirinkusi meno kelią ir tai didžiausia dovana, kurią galėjau gauti. Tiesa, vaikystėje skambėjusias natas pakeitė teptukai, purvini nuo dažų delnai, aptaškytos sienos, o dabar, aplankius mūzoms, baltos drobės išlieti sielos spalvas nebeužtenka, reikia pasitelkti žodžio meną.
Meilę rašyti atradau tik tada, kai suradau savo pirmąjį ir brangiausią kūrinį. Jurgio Kunčino „Tūla” – mano meninio įkvėpimo nešėja, „Tūla” atvėrė akis į visai kitokį pasaulį. Mano Tūla – rutina su karčiu meno prieskoniu, tai svaigulys, kurį sukelia spalvų vibracija, žvelgiant į paveikslus ar išmėtytus dažų buteliukus. Besąlygiškas santykis su menu, romantiškos mintys ir tik šiek tiek kandi ironija yra viskas, ką suguldžiau esė „Pasakok ir kalbėk… Kalbėk tik man, primink, kas esi…”
Ugnė Grigaliūnaitė, Kėdainių šviesioji gimnazija
MENO BANGOS primena, kad už šį rašinį Ugnei Grigaliūnaitei Jaunųjų filologų konkurse (Kaunas, 2023) skirta III vieta. Sveikiname!
Šiandien pro langą matau kylantį spalio rūką, pilkas jis, sunkus ir tirštas. Tarsi balta drobė užklojęs pieveles, kalnelius ir krūmokšnius. Žvelgiu į bitininko sodą, jis nuraizgytas painiais vorų žemėlapiais, paskendęs baltuose dūmuose, tokiuose, kuriuos mėgdavau piešti, tokiuose, kuriuos Vilniaus senamiesčio skersgatvyje išpūsdavai tu. Tada man reikėjo daug, norėjau sužinoti, pažinti ir išgirsti. Dabar viskas kitaip, kitoniškas tavasis žvilgsnis ir manasis į tave, kitaip laikai mano ranką, kitoks šis spalis man…
Spalio 4 diena, antradienis
Mielas dienorašti. Na, ir juokingai skamba ši mintis. Radau tave savo stalčiuje, pirktas tu labai seniai, tik niekad nebuvai naudotas pagal paskirtį. Tavo viršelis šviesiai rudas, odinis, kvepia. Esi apjuostas plona odine juostele, o tarp lapų raudona virvelė. Aš jaučiu, tau trūksta šilumos, trūksta minčių, trūksta meno, vaizdinio. Tik pasakyk man, ką turėčiau tau papasakoti? Dienos mano vienodos, naktys taip pat, rytai slogūs, o vakarai varginantys, kas tave gali nustebinti?
Dabar esu įsitaisiusi savo sujauktoje lovoje, vienoje rankoje rašiklis, o kitoje šiek tiek aplankstytais krašteliais knyga. Pradėjau skaityti romaną, kol kas viskas romantizuota ir jausminga (nieko naujo). „Tūla“ jo pavadinimas, gražus žodis. Tūla… paslaptis, o gal tiesiog paprasčiausias vardas? Pasakysiu tau kitą dieną, nes kol kas tik pirmajame skyriuje. Kol kas žinau tik viena: Tūla – nepaprasta miesčionė, o gal tik jam taip atrodo? Nors ne, sužavėjo mane jos paslaptingumas, žavi tamsūs plaukai ir juodos akys, žavi jos dar kol kas nežinoma istorija.
Perskaičiau, kad romanas „Tūla“ dažniausiai apibūdinamas kaip modernus meilės romanas. Ar tikrai tai romanas tik apie meilę (miestui, moteriai) ir kur slypi minėtasis modernumas? Pavyzdžiui, Inga Stepukonienė romaną „Tūla“ aptaria iš postmodernizmo perspektyvos, t. y. akcentuojamas jau nebe modernus, o postmodernus naratyvas, įdomu, įdomu…
Sunkoka man jausmus atskleisti popieriaus lapui, sunkoka įsivaizduoti, nes norėčiau matyti tave žmogaus pavidalu. Tada galėtume plepėti dieną ir naktį apie nereikšmingus dalykus, aptarinėti žmonių kaukes, juokauti. Malonu būtų per pietus gurkšnoti kavą, o vakare apsikabinus stebėti žvaigždynus ir ieškoti šiaurinės žvaigždės, kuri, anot enciklopedijų, turi šviesti ryškiausiai visame danguje. Mes jos nerasim, bet tai nesvarbu, svarbu, kad tu būsi kartu.
Būk mano Tūla, mielas dienorašti…
Spalio 7 diena, penktadienis
Įsivaizduok: gelsvas popieriaus lapas, fone dega žvakė, lydosi vaškas ir tyliai tyliai kapsi ant medinio stalelio staltiesėlės: kapt, kapt, kapt… Pasirėmusi, sunėrusi koją ant kojos kaip madam sėdžiu aš ir aplink pirštą suku juodą garbaną, o mano suraukti antakiai – juokinga – išduoda fatališkos meilės scenarijų galvoje. Kitoje rankoje juoda plunksna, pakeliu plaštaką, lengvai merkiu plunksną į klasikinę juodą spalvą ir kairiąja ranka išraižau: „Kalbėk man, Tūla…“
Jei girdėtum, dabar dusliai juokiuosi, nes suprantu, jog romantizuoti galiu bet ką. Išbandykim? Kabo rankšluostis… Ne. Galima ir kitaip: užeinu, o ten kabo drobinis rankšluostis, niekas kitas nežinojo, tik aš, kad jis laikė tavąjį kvapą, ilgai mąsčiau, ką tada galvojai, kai valeisi riedančias ašaras į jį. Likusios juodos tušo dėmės, ne rankas juk tu valei, bet melavai man… Aš norėčiau žinoti, ką tada galvojai, bet negaliu, nemoku pasibelsti į tavo ledinius namus.
Šiandien „surijusi“ dar kelis skyrius supratau, jog „Tūla“ – nepaprastas romanas. Susimąsčiau, kaip įmanoma šitaip rašyti, kaip įmanoma šitaip stipriai mylėti, mylėti net tada, kai aplinkybės dieviškąjį jausmą bando suvulgarinti. Dienorašti, aš noriu, kad kiekvienas jaunas žmogus, prieš pradėdamas mylėti, perskaitytų mano „Tūlą“ ir paklaustų, ar mokėsiu mylėti ką nors taip stipriai, kad galėčiau pavirsti paslaptingu gyvūnėliu ir įskristi pro nakčiai pravertą orlaidę, sandariai uždaryti „visus meilės ir nevilties žodžius“ mažame naktinio paukščio kūnelyje ir apdovanoti savo Tūlą svaiginančiais alyvų žiedais.
…tai ką galvoji apie laišką?
Spalio 9 diena, sekmadienis
„Kalbėk man, Tūla, kuždėk man, kai žara vis raudoniau nutvieskia aukštas jau ir taip raudonas Bernardinų sienas, kai po visais savo tiltais tarsi lava kunkuliuoja Vilnelė.“
Kalbėk man…
Iš tiesų, Tūla, tau nereikia sakyti man nei vieno žodžio. Dar tada, kai pirmąkart išgirdau šias, dabar kaip malda, žinomas eilutes, tu jau kalbėjai. Kalbėjai taip, lyg tik aš galėčiau tave suprasti, kalbėjai man, mano kalba. Ir mes supratome viena kita.
Kas tu buvai, tada dar nežinojau, o ir dabar, deja, ar, laimei, nežinau. Matau tave kiekvienąkart pažvelgusi į mėlynas, visai ne tokias kaip tavo akis. Jaučiu tave kiekvienąkart, kai braukiu ploną teptuką balta drobe, ir man atrodo, kad visą laiką tu esi suspaudusi mano ranką. Matai, galbūt pasakojimas, tas romantiškas šikšnosparnio pasakojimas apie tave, man parodė tavo sielos tapatumą su manąja. Nors ne. Bandau apgauti save, sakydama, jog esu bent kruopelyte panaši į tave, nesu. Bet gal todėl tavo istorija yra tokia brangi ir skaudžiai liečianti mano jausmus kiekvieną kartą, kai paliečiu knygos lapus.
Dabar papasakosiu tau, Tūla. Papasakosiu, kaip, puriems debesims užklojus žydrąjį dangų, kai ore formavosi mažyčiai vandens burbuliukai, kurie paveikti gravitacijos virsta į lašelius, eidama supratau, kad tu pažadinai jausmą, kurio niekad nepažinojau. Tą jausmą, kai krūtinėje tarsi nebetelpa širdis, o pilve – banalu – plasnojant milijonui drugelių klausimai nebetelpa jauno žmogaus galvoje.
Kodėl buvai tokia? Kodėl taip pasielgei? Kodėl leidai sau pradingti? Kodėl? Tačiau gyvenimas toks yra, visi gražūs dalykai turi kada nors pasibaigti, tad ir mano meilė tau pasibaigė. O gaila… Tu tik pirmus kartus buvai man tokia ypatinga kaip ir jam, pyktis sugniaužė mano venų žemėlapius tuomet, kai perskaičiau eilutes, kuriose tu liepei jam išeiti, grįžti į Vilnių ir laukti. Kodėl taip pasielgei? Jūsų meilės istorija nebuvo šviesi, gal tik kelis kartus pagalvojau, jog tai iš tikrųjų buvo meilė. Pasakyk, ką tu jautei? Žinau, jog jei galėtum sudėti visus klausimus į skrynelę ir juos uždariusi pamiršti, mažos skrynelės neužtektų. Jų juk tiek daug, tai kodėl privertei ir mane klausti?
Meluočiau tau, jei sakyčiau, kad skaitydama nusivyliau tavimi, žinoma, ne. Jaučiu, kad ne taip tu norėjai pasielgti, žinau, kad viduje esi visai kitokia. Kartais man atrodo, kad juodas šešėlis yra apgaubęs tavo pečius ir kad ne tu pasirinkai pradingti. Esi marionetė, tavo galūnėse pritvirtinti siūliukai, kas juos valdo aš ir vėl norėčiau klausti, bet kam, tu juk tylėsi. Tylėsi, kaip ir visus kitus kartus tylėjai. O gal tai visai ne tu nori būti tyloje, galbūt to paties šešėlio ranka yra uždengusi melsvas tavo lūpas?
Apie tave skaitydama sužinojau labai daug. Ironiška taip sakyti, kai daugiau nei pusę siužeto yra susiję su tavimi. Keista, juk moteris dažniausiai vaizduojama kaip trapi ir tyra būtybė, kaip silpnumo ir jautrumo atspindys, kad ir kaip su tuo nenoriu sutikti, bet yra tiesa. Šiame postmodernistiniame romane tu išryškėjai kaip nedaloma šio pasaulio dalis. Tu, nes tu atspindi netradicinį moters paveikslą literatūroje.
Iš tiesų, juk tu nebuvai tyrumo simbolis, priešingai, ne vienas apie tave pasakojo ir užsiminė, kad buvai laisvo elgesio mergina, ne vienas pripažino, kad tavo tragiška mirtis buvo susijusi su alkoholiu. Su vienintele drauge tu irgi ramaus gyvenimo negyvenai, visur juk bastėtės. Ir kas iš to, jis juk vis tiek tave mylėjo, bet tu…
Tu, atrodė, kad ne… ir ne tavo motulės čia įtaka, o tik tavo pačios. Noriu pykti ant tavęs, bet gailėti turbūt yra daug paprasčiau… ir ką aš kalbu, juk nieko dabar jau pakeisti negaliu.
Spalio 15 diena, šeštadienis
Juokas juokais, bet, pradėjusi tau pasakoti savo mintis, norom nenorom ieškau, ką galėčiau gero pasakyti. Tau bus sunku, jei visą laiką į tavuosius namus tempsiu šiukšles, jei jie prisipildys nereikalingų daiktų, apdulkės lentynos, senas sietynas taps pilkas, o ore tvyros senienos ir puvėsių kvapas. Todėl šįryt sau kartojau, kad šiukšlių palėpėje jau užtektinai, jas reikia išvalyti.
Paimsiu tą maišą, kuriame sukrauti vienodi rytai, slogios dienos ir dar sunkesni vakarai, jo neišmesiu, bet nunešiu arčiau durų. Nuvalysiu stalą ir atnešiu seną varinę vazą, kurios kampučiai yra pažaliavę. Į ją pamerksiu klevų lapų rožes, jos auksinės, susukau šešias. Pirmos dvi kreivokos, kitos dailesnės, o paskutinioji tamsiai raudona lyg sukrešėjęs kraujas, ši man patinka labiausiai. Kokios man jos gražios, matai, atrodo, kad šypsosi. Tai dėl tavęs aš pasistengiau. Jei tu nieko prieš, prisėsiu ant seno vilnos kilimo.
Girdi, kaip pro pravirą langą ūžia šiaurinis vėjas? Ar jauti, kaip jis liečia paraudusius mano skruostus? Užsimerkiau. Tu irgi užsimerk, dabar mes tik dviese.
Neatsimerk, kol nepasakysiu, jog gali. Man lengviau kalbėtis tamsoje. Parašiau dar vieną laišką tik pamiršau apie jį tau pasakyti. Perskaityti kol kas jo negaliu, aš tau tik papasakosiu apie šį laišką, galbūt kitą kartą man bus lengviau? Juk taip intymu išlieti savo jausmus ant popieriaus, sakyk, kaip anuomet žmonės nebijojo išsiųsti laiškų? Žinutę aš galiu ištrinti, galiu pamiršti ir gyventi toliau, o laiškas? Juk ir dabar turime prieš kelis šimtmečius parašytus rankraščius ir jie vis dar čia. Ar baisu, turbūt baisu.
Mintys išraižytos ant languoto popieriaus, naudojau šviesiai mėlyną rašiklį, kurį radau savo kuprinėje, kiek laiko jis ten gulėjo? Neklausk. Bet štai atėjo diena, kai pravertė. Visas mintis jau seniai buvau užkonservavusi savo galvoje, laukiau tinkamo momento, kada galėsiu viena, niekieno netrukdoma, susikaupti ir viską dailiai surašyti. Pavyko. Rankoje laikau dukart perlenktą popieriaus lapą ir nedrąsiai jį įdedu į odiniame viršelyje esančią kišenėlę.
Paslaptingasis,
Kas tu? Netinkamu laiku gimęs ir netinkamame dešimtmetyje užstrigęs menininkas, naiviai nesuprantantis, kas esąs, jaunas įsimylėjęs naivuolis ar tik paprasčiausias žemiškasis, paskendęs miesto pilkumoje ir alkoholio tvaike? Man visai nesvarbu, žinau tai, jog tu vienintelis sugebėjai atgrasų sovietmetį paversti nesibaigiančiu meilės ir Bohemijos sapnu. Tą pirmą kartą, kai atverčiau knygą, užuodžiau jos lapų seną kvapą, primenantį ne ką kita, o seną biblioteką su griežtą tylą dievinančia bibliotekininke. Nesijaudink, ji nėra tokia pikta, kai tyliai moki paklausti, kur padėtas vienas ar kitas žymiausias lietuvių literatūros romanas. Dabar jau skaitau pirmuosius tavo nuogų žodžių sakinius ir jie skamba harmoningai tarsi lengvas etiudas, grojamas plastiška ranka kokio nors kruopštaus muzikanto.
Sakyk man, kodėl kiekvieną kartą galėjęs tapti paprastu, sėkmingu, kaip mėgsta sakyti dabartiniai galvočiai, žmogumi, paslysdavai ir vėl nerdavai į tą pilką dūmais dvokiančią kasdienybę? Sau juokiuosi, nes nematau tavęs kaip žmogaus, tu daugiau čia, šiuose kvepiančiuose sena palėpe lapuose, esi kaip balsas, vedlys, mokantis skardžiai išsakyti problemas kasdienybėje. Tuo ir pati įsitikinau, kai perskaičiau literatūros kritikų mintį apie tave: „Personažas J. Kunčino kūriniuose greičiau yra „persona“, „balsas“<…>“. Tiesa, tokia jau ji, tačiau į ką aš galiu atsiremti, klausdama šių klausimų, kurie glumina mane nuo pirmų sakinių, perskaitytų šiame sąmonės srauto kūrinyje?
Mane stebina, o gal glumina Tavo meilė Tūlai. Ar tai meilė? Nežinau, gal per mažai šioje žemėje gyvenu, kad spręsčiau už tave, kad vertinčiau tavo jausmus. Tačiau tavo žodžiai, skirti mylimajai, atrodo kaip nuoširdžiausia meilės išpažintis: „Žiūrėk, Tūla, aš ateinu į tavo menką būstą per nedengtą Vilnelės tiltą, po kuriuo amžinai kunkuliuoja juodžalsvis su vos šviesesne puta vanduo, ateinu į tavo langus, tavo akis, kuriose atsispindi vien žemas dangus ir Bernardinų bokštai, ateinu į tavo audinius, tavo kaulų skaidrumą, į tavo pirmykščius nervus, kurie paliesti suvirpa ir skleidžia garsą: vėjo šniokštimą, vandens čiurlenimą, žolių šnarėjimą.“ Nė žodžio apie meilę, nė vieno žodžio, bet tas „(at)ėjimas“, tas kiekvienas žingsnis alsuoja meile. Tik man lieka neaišku, ar meilė gali būti ir tokia… Juk tragiškas ne tik jos, bet ir tavo gyvenimas. Atrodo, kur prisiliesi, apie ką ištarsi žodį ir kur būsi, viskas apraizgyta ir tarsi ištepta ironijos, kažkokio nesuvokiamo bjaurumo ir to tikro meniškumo juodais dažais. Pats sakai: „Tūlą aš dar spėjau atsivesti į šitą kiemą – parodžiau jai žemą, kone sulig grindiniu langą, pro kurį ant mūsų studijų stalo strikinėdavo katės – pridergdavo ir sprukdavo lauk. Ir mergos? – prisimerkė Tūla, bet aš prunkštelėjau: o kam? Durys juk būdavo atviros dienąnakt, net savo lovutėje neretai rasdavau visiškai nepažįstamus vyrus ir moteris, pani sakydavo – jie trumpam!“ Susimąsčiau, ar gyvenimas iš tikrųjų toks purvinas, nešvankus ir sujauktas? O kaip norėčiau, kad galėtume bent trumpai pasikalbėti, man rūpi, kaip tu supranti, kas yra gyvenimas ir kodėl rinkaisi tapti jo stebėtoju, o ne visaverčiu dalyviu.
Žvalgytis į praeitį nėra lengva, tačiau pamiršti nevalia to, kas padarė mus žmonėmis, kas sukūrė mus, mirtinguosius, mus, lietuvius, kaip tautą. Vienas nenuginčijamas dalykas buvo laisvės stoka ir jos troškimas. Žinai, dabar mes laisvi, vaikštome, kur norime ir kaip norime, visai nesvarbu, kas mes, kuo tikime ir kuo ne, tai yra laisvė, tariau sau, žengdama dabar jau nebe pilko sovietmečio laikų apgaubtoje, bet, priešingai, pilnoje šviesos ir galimybių Vilniaus senamiesčio gatvėje. Rėkti „Aš myliu, myliu gyvenimą, myliu save, myliu tave“, tai yra laisvė, sakiau sau, kai drąsiai galėjau tai daryti. Juoktis taip skambiai, kad pozityvu užsikrėstų susikrimtę praeiviai, kaži kokio rūpesčio pilnomis galvomis, tai yra laisvė. Gražu, argi ne? Man taip pat, dabar šypsausi, bet viduje sukirba jaudulys, kai jaučiu, kad, turėdama laisvę, laikydama ją delne, nevertinu to, ką tu būtum vertinęs daug labiau nei vermuto lašą ar prabangų „Salem“ dūmą.
Jūs tada nebuvot laisvi. Nei vienas iš jūsų, nei Tūla, nei tu, nei Erna, nei Florijonas, nei Zigmas ar dar kitas „Tūlos“ veikėjas. Visi buvot suvaržyti sovietmečio gniaužtų, o tu juk labiausiai, kaip nenorėjai ir bijojai papulti į „mėlynšvarkių rankas“, kaip tikėjaisi, jog ligoninės darbuotojos tave užtars ir neišmes kaip nebereikalingo šuns į gatvę.
Kartais apgirtęs Vilnius tau tapdavo gražus: „Kitados nubudęs naktį, gurkštelėjęs nudūkusio alaus, pro Aurelitos Bonopartovnos langą aš matydavau tik ramų ir švelnų šventos Panos Marijos Ramintojos bažnyčios siluetą – pačią bokšto smailumą ir dalį grakštaus bokšto“. „Kaip iš senos kronikos istorikai atkuria detales apie medines ar mūrines pilis, taip iš Kunčino galima atkurti sovietmečio Vilniaus gyvenimo realijas, architektūros detales ar išgertų svaigiųjų skysčių asortimentą“, – teigia literatūros tyrinėtoja Jūratė Sprindytė straipsnyje „Prozos gaivalas“. Žinai, pasakysiu, šlykštus buvo tavo gyvenimas, tiksliau, kelias, kuriuo pasirinkai eiti, ir tik kuriamas romane meilės siužetas traukė tave ir viso šio liūno. Laivės tu neturėjai nei viename žingsnyje, nors buvai nuo nieko nepriklausomas, deja, žalingų įpročių ir priklausomybių alinamas visuomenės vienetas, tave varžė vidiniai konfliktai, varžė beviltiškumas, meilės klausimas, pasiilgimas ir noras būti kuo nors kitu, nors ambicijos buvo nematyti.
Ir vis dėlto žavus buvo tavo bjaurus, karboliu ir cigaretėmis dvokiantis gyvenimas.
Lapkričio 9 diena, trečiadienis
Lapkričio glūduma, kai rausvi klevai numeta savo margaspalvius lietpalčius ir apsidengia pirmųjų šalnų blyksniais. Lapkritis, kai ankstūs rytai įgauna tamsiai mėlyną atspalvį ir virš senamiesčio gyvatvorių susirango šaltuko paspausti voratinkliai. Toks tas lapkritis, bjaurus, bet savotiškas, žavingas.
Ryte skubėjau, paskubomis išgėriau puodelį kavos ir nesuspėjusi atsisukti atgal jau rakinau namų duris. Sau mintyse kartojau: „Vėl pavėluosiu!“ tik šįkart ne į pamoką ar kur nors kitur, o traukinį ir kaip ten sako: „traukinys tokių ar kitokių nelaukia“. Įbėgau į stotį ir vos spėjau pagauti savąjį, bet… suspėjau. Vieta prie lango, pašalę laukai ir šiurpuliukus kelianti ryto vėsuma. Atsikvėpiau, važiuoju…
Vilniau,
mano svajonių ir galimybių mieste, koks šviesus ir pilnas tu, koks novatoriškas ir jaukus tavo prieglobstis, kokie drąsūs, laisvi ir stilingi tavo gyventojai, kiek daug tu gali sujungti.
Tą dieną atkeliavau čia viena. Pirmą kartą gyvenime vaikščiojau tavo gatvelėmis viena ir ieškojau to, ką apie tave radau savo „Tūloje“. Ausinėse švelnus vyriškas balsas pasakojo dabar jau tikrai atmintinai žinomas knygos eilutes. Aktorius Egidijus Stancikas mano knygą įgarsino taip, kaip ją girdėjau savo galvoje, ir tai buvo vienas iš geriausių mano atradimų.
Sugrįžkim. Pro tiltelį ir Šv. Onos bažnyčią įžengiau į iki skausmo eilutėse išskaityto Užupio gatves. Žinoma, atrodo jis kitaip nei knygoje, daug žmonių, itališkais patiekalais kvepianti viena gatvė, kitoje senas pastatas ir …inteligentai. Visi skuba, turbūt į tuos pačius „miestietiškus urvus“, bet nuotaika kitokia, šviesesnė bent truputį.
Žinau, kad tave, Vilniau, rašytojas J. Kunčinas interpretavo savotiškai, tu ten tarsi įsivaizduojamas reginys, ten tu tamsus, baugini savo „tamsiomis Užupio įsčiomis“, visada pilkas ir „parūkavęs“. Žinoma, tada ir nebuvai toks kaip šiandien. Norėčiau tau sakyti, kad buvai „Tūloje“ toks pat gražus, kaip ir kitų rašytojų kūryboje, štai Maironio „Vilnius (prieš aušrą)“ skambiai sakyta:
„Antai pažvelki, tai Vilnius rūmais/ Dunkso tarp kalnų plačiai!/ Kame tas garsas, kuriuo skambėjai?/ Kame galybę pranokėjai?/ Kur tavo, Vilniau, tie spinduliai,/ Kuriuos skleidei/ Lietuvai, mūsų tėvynei? “
Apie tave taip Jurgis Kunčinas nekalbėjo, tu romane drungnas kaip tas lapkritis, apie kurį rašiau dienoraštyje, sovietinis, dvokiantis liūdesiu ir tamsa. Lengvai ironizuota butaforija. Sulaužė Kunčinas visas tradicines egzistencines vertybes, o kartu ir tave, galimybių mieste, pavertė ne dangišku kampeliu, o labai realistiška ir netgi bjaurastį keliančia aplinka. Tavęs aš nesmerkiu, juk miestai lyg įkaitai, tai žmonės jų harmoniją ir natūralumą užgožia savo urbanistiškomis idėjomis. Kiekvieną dieną išlenda vienas ar kitas straipsnis: kokiam nors dėdei paliepus „Buvo iškirsta senų medžių alėja“. O gaila. Joje pirmą kartą pasibučiavo mano seneliai, joje dar ir dabar jauni įsimylėjėliai glaudžiasi šiltomis vasaros dienomis pavėsyje, nes joks pilkas cementas nepakeis išmintingų medžių šnarėjimo, ja žingsniuodamas tas pats dėdė, paliepęs tai padaryti, klausėsi lakštingalų dueto ir tikriausiai sakė: „Ak, koks grožis mano sielai!“
„Tūloje“ tavo, Vilniau, įprasto miestiečio gyvenimo mažai, daugiau kalbama apie „landynių“ gyvenimą, apie bjauriąją, „latriškąją“ kultūrą, kur pakampėse susirenka „visokios menkystos“, moterys „mėlynomis kojelėmis“ kurios „vis tiek dažosi“. Anot pasakotojo, skurdas, neviltis, girtos dainos, pavasariniai polaidžiai, violetinis tarsi išsiliejęs rašalas rūkas ir blausių sulaukėjusių alyvų žydėjimas iš Užupio plūsdavo tik antruoju, betoniniu tiltu. Eidama tavo „Užupio įsčiomis“ tokių pakampių neužmačiau, jų čia jau nebėra, nes laikas pasikeitė. Tiesa ta, jog nepamačiau tavęs tokio niūraus, kokį norėjau pamatyti, norėjau nusivilti, išgyventi tą patį desperatiškumą, kurį išgyveno bevardis pasakotojas.
Nepavyko, laimei. Žvelgiau į vitališkai ošiantį parką, matomą tolumoje, klausiausi vėjo grojamos melodijos ir įkvėpiau šalto lapkričio oro. Sutemus nušliaužiau iki traukinių stoties, patikėk manimi, nušliaužiau, nes tu, Vilniau, pėsčiomis esi neįveikiamas. Įsėdau į traukinį „Vilnius-Klaipėda“ ir atsisveikinau: „Iki, Vilniau“.
Post Scriptum
Dienoraštį baigiau rašyti iškart perskaičiusi „Tūlą“, kodėl? Nebeliko, ką pasakoti, nebenorėjau, tačiau tik lygiai po vienų metų nuo pirmo susitikimo su ja nusprendžiau jau galutinai išnešti šiukšles, kurias prieš tai padėjau prie durų.
Primink, kas sugebėjo išvesti iš proto, nurengti sielą ir apnuoginti nuodėmes. Saugok tai, ką mes kartu sukūrėme. Kelis kartus apsukau tave odine juostele, įdėjau į voką ir žingsniavau parūkavusiu„antrojo miesto“ senamiesčiu. Pagalvojau, paslėpsiu tave ten, kur niekas neras ir pakilusi į kalną žvelgiau į atsivėrusią antrojo miesto panoramą. Šiek tiek nusileidau žemiau, lauke jau vakaro glūduma. Apsižvalgiau. Tyku. Tylu.
Lengva ranka ištraukiau tave iš maišo, nužvelgiau, dar kartą paglosčiau tavo odinį, kvepiantį viršelį. Čia netoliese pamačiau kelis akmenis, pagalvojau, paslėpsiu tave čia, kad niekas niekada nerastų. Kilstelėjau seną akmenį, dar kartą pamąsčiau, paslėpsiu taip, kad jokiam pilkam praeiviui nekiltų mintis pažvelgti. Nei kvapelio nepalikti, nei popierėlio kraštelio.
Spaudžiau tave gilyn į kietą, sušalusią spalio pirmųjų šalnų paliestą žemę ir užridenau akmenį. Šalimais prie tavo mylimos, Tūla, ir Užupį puošiančios alyvos pirštais nukasiau žalsvas samanas, jomis apkaišiojau akmens kraštelius. Dieve, kad tik niekas tavęs čia nerastų, dar kartą mintyse tariau ir susikūprinusi dūlinau kuo greičiau.
Sudie, mano Tūla, sudie, mielas dienorašti…
Kalbėk man, pasakok ir primink, primink, kas esi… atsisveikinau. Ir kaip sunku man tarti tau „sudie“, netikėjau ir netikėsiu, atrodo, paėmė ir išlupo dalelę širdies plote, neliko nieko, tai štai kaip tu jauteisi, pagalvojau, tą kartą, kai atkasei pelenus. „Tūla! Neprapilti pro šalį nė kruopelės tavęs!“ Mano Tūla, nepamiršti meilės tau niekada… Gal ir man šiuos sujauktus ir netikusius užrašus apie tave pabaigti? Bet ar taip ir baigiasi šis gyvenimas? Gal…
Bet ne, atkasiu tave, mielas dienorašti, iškasiu iš suledėjusios žemės, nubrauksiu purias samanas ir dar kartą juodu rašikliu parašysiu: Mielas dienorašti. Na ir juokingai skamba ši mintis. Radau tave jau nebe savo stalčiuje, pirktas tu buvai labai seniai, atleisk man, kad tik trumpam pamiršau tavo paskirtį…
Dabar jau tikrai pabaiga…
Užpūčiau žvakę, vaškas jau nebekapsi, fatališkos meilės scenarijaus galvoje nebeliko… Tik tyla ir …širdies plakimas.