Meda Jankauskaitė. Nuotrauka iš jos archyvo
Esu Meda Jankauskaitė, vienuoliktokė iš Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos. Nors mokyklos pavadinimas reprezentuoja stiprią, energingą visuomenininkę, pati dar tokia nesijaučiu. Ne dėl to, kad neplanuoju kandidatuoti į prezidento postą (turint galvoje, kad ir amžiaus bei išsilavinimo slenkstis šiuo metu man neperžengiamas), bet todėl, kad jaučiuosi per maža. Ir visai ne ūgiu, o veikiau mintimis. Nekeičiu pasaulio, jo istorijos ar Lietuvos likimo. Tik rašau. Taip keičiu savo vidinį pasaulį, kuris kartais man atrodo per daug painus ir sudėtingas.
MENO BANGOS primena, kad Meda Jankauskaitė sėkmingai dalyvavo Jaunųjų filologų konkurse (Kaunas, 2023), o šiandien debiutuoja MENO BANGŲ puslapiuose. Publikuojamas tekstas – iš ciklo ,,Šiek tiek virš kasdienybės“
Kartą, nelabai seniai, visiškai paprastame bei nestebuklingame krašte be kalbančių miško gyvūnėlių, vaikščiojančių baldų ir išmanių moliūgų, pavirstančių transporto priemonėmis, gyveno žmogus. Būdamas mažas, per krikštynas gavo vokelį pinigų, kurie jam tada neatrodė ypatingi, taigi tėveliai juos ,,pasaugojo”. Šventės sūkury neatskrido nei geroji, nei blogoji fėja. Skraidė tik ant stalų serviruoti vieno kąsnio užkandžiai, tuomet jauniesiems svečiams tapę įdomiausiu draudžiamu žaidimu.
Ūgtelėjęs žmogus pradėjo eiti į vaikų darželį, po to į mokyklą. Ir visai ne magijos ir burtų, o į paprasčiausią valstybinę mokymosi įstaigą. Į ją nekeliaudavo stebuklingu traukiniu ir nesiteleportuodavo. Važiuodavo mažu geltonu autobusu, ant kurio šonų aiškiomis juodomis raidėmis parašyta jo paskirtis, nurodanti visų kelionių galutinį tikslą. Ankstyvais rytais iš jo išlipęs žmogus niekada nežinodavo, ko tikėtis tądien. Jis suprato, kad turi būti geriausias. Pirmas pažymiais, neaplenkiamas draugais ir niekada nesusimaunantis. Šis tikslas, atrodęs kaip dovana, žmogui ilgainiui pasirodė kaip prakeiksmas. Jam pradėjo atrodyti, kad galbūt jis turi tą piktąją krikštamotę, kuri suteikė jam šią nemalonę. Gaila, bet jokiose mokykliniuose vadovėliuose informacijos apie tai rasti nebuvo įmanoma, o uždrausto bibliotekos skyriaus mokykla neturėjo.
Per dvylika metų, būdamas mokiniu, žmogus išmoko daug. Kad ir kaip keistai skambėtų, daugiausia sužinojo per pertraukas, kurios tapo tikrosiomis gyvenimo pamokomis. Jose nebuvo kompetentingų mokytojų ar korepetitorių, nebuvo pažymių ir namų darbų. Tik praktika ir niekur neužrašyta teorija. Egzaminas žmogui buvo kiekvienas kartas, išėjus iš namų aplinkos. O ją juk palikti būtina. Labai greit ir visam laikui.
Žmogus atsivertė galvoje esantį gyvenimo plano vadovėlį. Kitas žingsnis – studijos. Apsvarstęs visus galimus variantus, jis nusprendė, kad nori būti princu ir gyventi pilyje. Gaila, bet svetainėje „LAMA BPO“ šio pasirinkimo nebuvo, tad žmogus, panaršęs internete, išsirinko pačią paklausiausią ir geriausiai apmokamą profesiją. Mokytis jam sekėsi puikiai. Baigė aukščiausiais įvertinimais ir pagyrimu. Mesdamas juodą studento skrybėlę aukštyn, žmogus pagalvojo, kad jo istorijoje pasiekta kulminacija. Tačiau, pagavus tą juodą keturkampį daiktą, žmogui toptelėjo, kad su juo į orą paleido nemažai savo gyvenimo metų. Nors ir šoko su paslaptinga nepažįstamąja iki vidurnakčio, bet ji nebuvo princesė. Jis mėgo žvejoti, bet nei auksinės žuvelės, nei undinėlės jam nepavyko sugauti. Žmogus karstydavosi ne su beždžionėmis ir ne džiunglėse, o su draugais ir sporto salėje ant įmantrių treniruoklių. Jis labai stengėsi išlaisvinti karalaitę iš bokšto, šimtą metų prakeiksmu kalintą, bet jis per daug bijojo drakono.
Jis skaitė kitų istorijas, bet jose matė tik stebuklingus sutapimus, gėrio laimėjimą prieš blogį ir laimingą pabaigą pagrindiniam veikėjui, bet kaip tai padaryti, jokio patarimo nerasdavo. Žmogus svarstė, koks bus jo gyvenimo moralas. Galbūt tai sąžiningumas, dorovingumas ar tiesiog šeima ir meilė? Gaila, bet… Jam atrodė taip nuvalkiota ir atsibodę: visų gyvenimo prasmė ta pati, bet vis tiek jos niekas neranda.
Žmogui atsibodo galvoti. Jis nusprendė nedaryti nieko ir laukti savo magiško likimo. Neilgai trukus žmogus suprato, kad ta idėja nėra labai gera – jis neturi nei ko valgyti, nei kuo apsirengti, nei su kuo bendrauti ir net kur gyventi. Žmogus metė neveikiančią Aladino lempą į šoną ir ėmė rašyti nuobodžią istoriją. Jis susirado darbą, kuriame galėjo dirbti, gauti pinigų, kurie padėjo išgyventi. Jis kūrė šeimą, kurią mylėjo ir kuri mylėjo jį. Jis statė sau jaukius namus, kuriuose tilpo visas jo gyvenimas. Žmogus suprato, kad tai ir yra jo istorija, kurioje stebuklas yra pats faktas, kad pasaulis duoda šansą būti jo dalimi. Ir tada pagaliau jis gyveno ilgai ir laimingai…