Egidijus Gaidauskas. Kranto linija. Eilėraščiai. Kaunas: „Kauko laiptai“, 2021. 104 p.
2021 m. „Kauko laiptai“ išleido Egidijaus Gaidausko eilėraščių rinkinį „Kranto linija“. Kranto linijos alegorija dažnai atspindi formos virsmą, materijos kitimą, ribą, perėjimą iš vandens stichijos į sausumos tvirtumą. Matyt pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai, mat knygoje daug dėmesio skiriama skirtingų (prigimtimi, savybėmis, sandara) objektų bei reiškinių tarpusavio sąveikai pabrėžti. Tiesa, siekiant šio tikslo pastangos nukreipiamos ne tiek skirtingumus paryškinti, kiek tas ribojančias ir skiriančias linijas blukinti, trinti, perstumdyti.
Rinkinio eilėraščiuose dominuoja margaspalvis įvaizdžių koliažas, kuriame erdvės ir laikmečiai persimaišo tarpusavyje kurdami derlingą terpę prigyti paradoksui. Mitologija įsipina į kasdienybės gijas („antigonė apsilanko pas okulistą“ (p. 8), gamta skverbiasi į civilizaciją („į namus samanos lipa“ (p. 9) ar „varveklis yra laikrodinė bomba“ (p. 14), užčiuopiamas transcendencijos ir materijos ryšys („pažinau laikrodį ir suakmenėjau“ (p. 15), meno istorijos personažai perkeliami į buitį („balzakas palieka tauragę“ (p. 53). Raiškoje krenta į akis ir technologijų akcentai, sruvenantys tarsi dviejų krypčių eismas: viena vertus technika, industrija agresyviai braunasi į rinkinio tekstus, skaitytojas ras nemažai techninės terminologijos, pastangų jausenas ar reiškinius išreikšti mechanizmų, daiktiškumo pagalba („užgeso dobilienos variklis / nektaro vožtuvai užsikimšo“ (p. 20); kita vertus, lyrinis subjektas tarytum ieško prieglobsčio nuo egzistencinio netvarumo būtent aiškiai apibrėžtoje materijos teritorijoje („už smūgiams atsparios stiklinės plokštės / kabo restauruotas dalgis“ (p. 21). Netgi apie tėvo mirtį praneša „amerikos balsas“ (p. 47). Galbūt ta naratyvo srovėje plūduriuojanti įvaizdžių grūstis ir eilėraščiams būdingas daiktiškumas atspindi lyrinio subjekto siekį „įžeminti“ neapčiuopiamus dalykus (reiškinius). Štai tekste „Eilėraštis iš labai aukštai“ taip bandoma materializuoti kūrybinį impulsą: „mus veja trumpos kraujo bangos / žvilgąs ir skambantis metalas lenkias / mes leidžiamės / mus galima paliesti“ (p. 46).
Dažname rinkinio kūrinyje lyriniam subjektui priskiriamas stebėtojo vaidmuo. Tiesa, visišku pasyvumu veikėjo apkaltinti neišeitų – reflektuodamas aplinką savo vidiniame pasaulyje eilėraščio subjektas perkonstruoja reiškinius, praplečia jų teritorijas ir veiklos sferas. Taip kristalizuojasi jausena, integruota į eklektiškų derinių paveikslą („žiogus ausyse / visokias vandens dvasias / nučiuožusias beryšes besparnes / bevieles mikro pasaulio laikmenas / dumblialaiškius šviesolaidžius / upę šniuokščiančią karkluose / laikrodžius stovinčius ligi kaklo“ (p. 55). Siekį atsiduoti vyksmui ir būti pasaulio (tegul ir netobulo) dalimi simbolizuoja eilutės: „gimiau ir sapnuodavau skrendame / mudu apsikabinę baltą pagalvę / akli virš durpyno“ (p. 65).
Eilėraščiai nepasižymi (šiaip jau poetams gan būdingais) sentimentalumu, nostalgija ar perdėta melancholija. Pasaulio komplikuotumas ir egzistencinė įtampa perteikiama šaltai, tarsi objektyviai konstatuojant būties slėgio neišvengiamumą, kartais slepiantis po cinizmo ar ironijos kaukėmis („jūra tai niekis / visi jau seniai ją perplaukė ir sugrįžo / o mudu tebesėdime vis ant kranto / kiekvienas savame instagrame / tu man švilpauji tyliai kiaurais savo plaučiais“ (p. 39), o kartais atsiveriančias žaizdas bandoma užglostyti optimistine nuotaika („žaizda užgis / roges ištrauksim iš akies / ir bus čia vėl pirmykštė pelkė / uogauti boboms / po šitiek sniego / turėtų būti ir gražios žuvies“ (p. 53). Tokį įspūdį dar labiau sustiprina šiurkštesnės raiškos elementai, sušmėžuojantys dažname rinkinio eilėraštyje („glostau snukius ištįsusius“, „nususęs pudelis“, „kalė akla“, „žali viduriai silkių galvos“ ir pan.). Knygoje gausu intertekstų, nuorodų į mitologijos, istorijos, literatūros personažus ar fragmentus. Šios gairės, kartu su objektų gausa raiškoje stumia eilėraštį į išmonės glėbį ir šiek tiek prigesina emocijos žarijas. Tuo pačiu tai koreliuoja su jau minėtu lyrinio subjekto stebėtojo vaidmeniu.
Įvairių erdvių, procesų, objektų susimaišymui ir būties daugiabriauniškumui atskleisti pasitarnauja žongliravimas žodžio prasmių atspalviais: akmenys gali būti kelio ir tulžies (p. 10); aprašomas pasimėtymas „pirštų pagalvėlėmis“ (p. 11), kurios dar gali ir „žydėti atgal“ (p. 29). Skirtingų laikmečių (praeities ir esamo laiko), materijos ir transcendencijos persipynimą atspindi eilutės: „matau aplink savo galvą / žėruojančioje krosnyje bėgantį gaidį / iš kurio plunksnų / pirmoje klasėje man pasiuvo pagalvę // mergaitė juokiasi ir sako paleisiu / bet atspėk mano vardą tąkart / pasilenkia angelas gabrielius ir sako / sveikas būk mano tėvas“ (p. 63). Objektų „ištraukimą“ iš jiems būdingų savybių ir konteksto galima aptikti eilėraštyje „Regina pacis“: „laba diena esu iš nebūties // iš tos kur visą žiemą lyja / galėtų krist geltono tono sniegas / giovanni pietro perti bet tiktai vandens lelijos / iš mažojo pirštelio bėga“ (p. 77).
E. Gaidausko „Kranto linija“ – nuo sentimentalumo į ironijos, techninių terminų ir paradoksalios žaismės glėbį bėgančių tekstų knyga. Knyga, kurioje įvaizdžiai mainosi, transformuojasi ir keičia vienas kitą pasiutusiu tempu. Lyrinis subjektas, savo ruožtu, stebėdamas pasaulio gaudesį, žarstydamas prisiminimus, asmenines patirtis praturtindamas istorijos fragmentais, literatūros, mitologijos personažais stengiasi į visatos paveikslą sutalpinti kuo daugiau ir kuo įvairesnių potėpių. Rizikuodamas po tokia įvaizdžių lavina pats likti nepastebėtas. Tarytum tos dvi eilėraščio „Laimė“ moterys kantriai „grįžta į pradžią ir kasa / vis gilyn ir gilyn / į miglą į vakarą“ (p. 70). Pasaulis pernelyg didelis kad jį apkabintum. Belieka įsisprausti tarp linijų.