Kunigas Vytautas Dagelis. Fotografavo Vilija Visockienė.
Vytautas Dagelis – kunigas, meno kolekcininkas, fotografas, nenuilstamai besirūpinantis parapijiečių ir draugų sielovada bei meniniu ugdymu, puoselėjantis žydintį sodą, minkantis molį ir gaminantis skaniausią bazilikų pestą. Antazavės dvare (Zarasų r.) neseniai veikė Vytauto Dagelio fotografijų parodą „Žiema“, planuojamos tolesnės personalinės fotografijos parodos. Kaip rašoma parodos anotacijoje, nuotraukose fiksuojama akimirka – čia ir dabar – nieko nekeičiant ir nepridedant. Tai autoriaus kvietimas matyti mus supančiuose paprastuose dalykuose nepaprastą Kūrinijos grožį… Su kunigu Vytautu kalbamės apie žemiškas ir nežemiškas kūrybos akimirkas, apie sakralumą kasdienybėje ir apie grožį, vedantį Kūrėjo link.
Viskas prasidėjo nuo bažnytinio meno….
Kada pabudo Jūsų susidomėjimas menu?
Dar vaikystėj, gal kokioj šeštoj klasėj. Ir prasidėjo viskas nuo bažnytinio meno. Namuose meno kūrinių nebuvo išvis. Su seneliais nuvažiuodavau į Vadaktėlius, ten bažnytėlė gal 100 metų senumo, o joje – gražiausios skulptūros, paveikslai. Visi tie drožiniai, paveikslai mane žavėjo. Paskui persikėlėme į Naujamiestį (Panevėžio r. – aut.), tenykštis kunigas Jonas Jurgaitis labai mėgo meną. Sugalvojo klebonas perdažyti baltas Kryžiaus kelio stotis, pakvietė mane, dar vaiką, pasižiūrėt. Stebėjau, kaip pasamdytas dailininkas tapė veidus, rankas, paskui padovanojo man voverės plauko teptukų. Vėliau klebonas leido perdažyt altoriaus skulptūrų abitus – šventuosius Antaną ir Pranciškų prisimenu iki šiol. Šildžiau kondensuoto pieno blešinėj vašką ir maišiau su dažais, kad taptų matiniai. Mama neleido į dailės mokyklą, tai baigiau staliaus specialybę ir įsidarbinau fabrike. Ten darbas baigiasi 17 val., o namo išvažiuoju tik 19 val. Taigi leidau laiką Panevėžio dailės galerijose, po keliolika kartų tas pačias parodas pažiūrėdavau.
Studijuojant seminarijoje rektorius H. F. Fišeris pakvietė padėti kabinti paveikslus parodoms – V. Antanavičiaus, A. Kmieliausko, S. Teitelbaumo ir kitų. Sakydavo, kunigas turi suprasti meną, kad vėliau tarnaujant parapijose ko nors nesugadintų, nepadarytų klaidos, neišmestų vertingų kūrinių.
Neįsivaizduoju namie baltų sienų
Kaip jūsų gyvenime atsirado aistra kolekcionuoti meno kūrinius?
Vaikystėje kolekcionavau pašto ženklus ir kitas smulkmenėles, kaip dauguma vaikų tais laikais. Seminarijos rektorius H. F. Fišeris perteikė man labai gražią mintį, kad pirkdamas meno kūrinį ne tik kad pats pasidžiaugi, bet ir ištiesi pagalbos ranką menininkui. Tai labai svarbu. Pirmuosius kolekcijos darbus, grafikės Virgos Kalinauskaitės, gavau dovanų. Nuo to, matyt, ir prasidėjo…
Tarnaudamas Pabiržėje pats rengiau plenerus, apgyvendindavau pas save savaitei 2–3 dailininkus, ir tik vieną sąlygą iškeldavau – kad 18 val. būtų mišiose. „Talentas nėra iš jūsų, jis iš Dievo, – sakydavau jiems, – dera padėkoti“. O paskui jau vakarienė, bendravimas ir visa kita. Kai kurie menininkai juokėsi – per visą gyvenimą tiek nebuvom mišiose kaip per šį plenerą.
Atvykus į Antazavę sugalvojau surengti šventojo Luko šventę – jis yra menininkų ir medikų globėjas, tai sukviečiu žmones iš Vilniaus, Kauno, Biržų, viso Zarasų rajono, Dusetų galerijos menininkus. Šventė tapo tradicine. Dabar planuojame iškilmę papildyti ir pažintinėmis paskaitomis: menotyrininkės Sigutės Maslauskaitės, fotografo Jono Staselio. Tokie renginiai – savotiška pastoracija pagal šventąjį Pilypą Nerį, linksmąjį toskanietį, kuris tikėjimo tiesas nešė per kultūrą ir meną.
Kun. Vytauto Dagelio fotomenas
Mėgstu cituoti seminarijos rektorių, kuris sakydavo, kad jei nemyli kultūros (muzikos, dailės), tai esi kaip su vienu batu, toli nenueisi. Kokios pats bebūtum profesijos, menas patraukia Dievo link. Arba dar, kaip sakė Pranas Gailius, jei neturi gyvūnų, jei nemėgsti meno ir muzikos – esi pavojingas visuomenei! (juokiasi)
Dideli stebuklai nedidelėse parapijose
Kaip atsirado Pabiržės meno galerija?
Kai Pabiržės bažnyčiai sukako 100 metų, pastatydinome stogastulpį su augaliniais motyvais ir Švč. Trejybės simboliu, paskui kitą stogastulpį šventajam Juozapui. Radę apleistas patalpas jas aptvarkėm, įrengėm paveikslų pakabinimo sistemą, apsaugą, ir štai – nuo gegužės iki rugsėjo veikdavo paveikslų galerija, vėlyvą rudenį sezoną užbaigdavo vaikų keramikos paroda, nes galerija nešildoma ir žiemą eksponuoti paveikslų neįmanoma. Rengėme filmų peržiūras.
Girdėjau, esat pastatydinęs Pabiržėje ir knygų namelį.
Taip, tai buvo pirmas oficialiai registruotas knygų namelis Šiaurės Lietuvoje, ornamentuotas dailininkės Lilianos Žutautienės. Gavome sertifikatus, įtraukėme šį namelį į pasaulinį tinklą, jungiantį virš 20 000 namelių visame pasaulyje. Būdavo smagu iš klebonijos matyti, kaip knygų pasiima turistai, vasaros vakarais po darbų užsuka tėvai su vaikais. Tikiu, kad reikia mokyti žmogų to, kas yra gražu.
2017-aisiais Jus perkėlė į Antazavę… Ar liūdėjot? Mažas bažnytkaimis atokiame Zarasų rajone…
Kun. Vytauto Dagelio fotomenas
Sakiau vyskupui, kelkit mane kad ir į Marsą, visur rasiu gerų žmonių. Visur galima melstis, dėkoti, džiaugtis. Svarbu mylėti žmones, o jeigu pasitaiko nesusipratimų – blogį nugalėti gerumu, anot palaimintojo Jurgio Matulaičio. Vos atkeltas čia surengiau šv. Luko šventę meno žmonėms, paskui – Bernelių mišias 500 žvakelių šviesoje, į kurias suvažiavo kone viso rajono tikintieji, nes nebuvo matę tokių dalykų. Per Motinos, Tėvo dieną pasikviečiu muzikantų, atliekančių klasikinę muziką. Buvo močiučių, kurios ašarojo, nes gyvai smuiką išgirdo ir pamatė pirmą kartą gyvenime…
2019 metais pašventinome naują altorinį stalą su auksuotu Avinėliu, sukurtu skulptoriaus V. Adamonio, marmuriniu viršumi, į kurį įdėta šv. Teresės relikvija – esame vieninteliai rajone, turinys relikviją altoriuje. Net 30 proc. reikalingų lėšų suaukojo parapijiečiai, kitus surinkau iš geradarių, mecenatų. Laikausi principo, kad Dievui turi būti kas geriausia, gražiausia, tad bažnyčioje negalima kurti vienadienių dalykų, čia nėra vietos kičui. 2021 metais suremontavome senuosius bažnyčios vargonus, perdažėme suolus, tad dabar ir akiai, ir ausiai malonu, belieka kelti mintis Dievop. Džiaugiamės Aukštaitijos vargonų festivalio, kurį rengia maestro Zita Lukošiūnienė, koncertais Antazavėje. Vyskupas organizuoti koncertų man gi neliepia, o pakylėti žmogaus sielą būtina – muzika, parodomis ir kt.
Tai esat savotiškas meno misionierius…
Gyvenimas gi ne vien tik kad uždirbt pinigų ir pavalgyt… Mes pamirštam maldą, Šventąjį Raštą, pamirštam tylą. Šitaip prarandam krikščionišką sūrumą. Pamirštam, kad turim būti pasaulio druska, sūdyti pasaulį gailestingumo darbais, atjauta, dvasingumu.
Fotografijos filosofija – fotografuoti kaip su juostiniu fotoaparatu
Kaip į jūsų gyvenimą atėjo fotografija?
– Viskas prasidėjo nuo 6 klasės, fotobūrelio. Nusipirkau Smeną. Išmokau ryškinti juostelę, daryti nuotraukas – tikras stebuklas, kai matai iš vonelės išnyrant nuotrauką. Būdavo pokštų, kai įlendi į spintą, bandai pervyniot tamsoj juostelę, o čia močiutė atidaro duris: „Vaikel, aš tik suknelę pasiimsiu…“ Pabandžiau nufotografuot auklėtoją su mokytoja, sužinojau, ką reiškia „asmens duomenų apsauga“. Šaukė ant manęs: „Tu neturi teisės mūsų fotografuot!“ O man gi direktorius, būrelio vadovas, užduotį davė…
Kartą, jau seminaristas, viešėjau Maskvoj, anksti rytą išėjau pasivaikščioti: labai graži aikštė, nėr žmonių, matosi cerkvės bokštai, žibintai, gražus pastatas. Išsitraukiau savo Zenitą. Tuk tuk man kažkas per petį. „Ką čia darot? Jau nufotografavot? Ne? Tai slėpkit aparatą ir neuždavinėkit kvailų klausimų.“ Tik vėliau sužinojau, kad ten buvo centrinė KGB būstinė! Dėkui Dievui, kad manęs nesusėmė, gi šnipu palaikė!
Ką labiausiai mėgstat fotografuot?
Kun. Vytauto Dagelio fotomenas
Gamtą ir visokias detales. Kur žmonės eina ir praeina, nepamato – tai šiukšlių dėžė, tai senas namas su nauju lietvamzdžiu Užupy, kokie turėklai, langai, grafitiniai piešiniai. Patiko ruošti parodą studijuojant seminarijoj, pavadinau „Šiapus–anapus“. Šiapus matom fotografiją, sustatytą kadrą, o anapus – Šventraščio eilutė. Pavyzdžiui, fotografuoji atsigulęs nepjautą žolę – banalu, nieko gero. Bet kai pritaikai eilutę iš Šventojo Rašto: „Žmonės tėra tik žolė. Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta,bet Dievo žodis tveria amžiais“, – ir jau kitaip suskamba nuotrauka… Noriu kreipti žiūrovo mintis sakralumo link.
Gimtinėje buvau surengęs 40 saulėlydžių parodą. Atėjusios močiutės klausė, kur aš tokį gražų dangų pamačiau… Ogi Dievas kiekvieną dieną nudažo skirtingai, tereikia pakelti akis, kad ir karvę pamelžus: Dievas tau dovanoja stebuklą.
Dabartinė paroda Antazavės dvare surengta po 7 metų pertraukos, čia eksponuojami žiemiški vaizdai iš Pabiržės ir Antazavės apylinkių.
Per Jūsų parodos atidarymą fotomenininkas Gintautas Kažemėkas iškėlė mintį, kad fotografuojate grožį, kuris jums nepriklauso, kuris yra sukurtas prieš mus ir yra begalinis. Gintauto nuomone, žvilgsnį traukia tie lyg ir netyčiniai dokumentiniai pastebėjimai, lyg kokie kino kadrai, liudijantys fotografo pastabumą.
Man fotografijos filosofija – fotografuoti kaip su juostiniu fotoaparatu, spausti mygtuką tik tada, kai tikrai verta spausti. Stengiuosi nefotošopint, nerežisuot, nekomponuot. Ką aš matau, tą mato žiūrovas, nėra jokios iliuzijos.
Būna, kad važiuodamas kažkur specialiai sustoju, įjungiu avarinį ir bėgu fotografuoti. Svarbu į Mišias nepavėluot! (juokiasi) Taip pat domina senų žmonių portretai – ketinu sukurti jų ciklą…
Menas iš žemės grumsto
Naujausia jūsų meninė aistra – keramika?
Taip, Dusetose veikia suaugusiųjų keramikos studija, ši kūryba labai įtraukė. Įdomus dalykas – hebrajiškai adam reiškia žemė, gi pirmasis žmogus Adomas Dievo sukurtas iš žemės dulkių. O paskui Dievas sakė žmogui: eik ir tu kurk. Mes irgi paimam molio grumstelį ir bandom kažką sukurti. Esam tuo pačiu ir kūriniai, nulipdyti Dievo, ir kūrėjai. Kurti meną – dieviškas darbas. Darbuojantis su moliu prarandi laiko pojūtį, laikas išbyra kaip smėlis iš saujos. Smagu laukti rezultato, nežinai, kaip susilies glazūros, koks efektas gausis. Labai patinka lipdyti vazas…
Nuo vazų vienas žingsnis iki gėlių… Jūsų sodelyje Dusetose žydi migdolai, azalijos, rožės, levandos…
Jei yra vaza, reikia kažką pamerkt (juokiasi). Mano vaikystėj Naujamiesčio klebonas buvo gėlininkas, jo gėlynas aplink namą buvo tikras rojaus sodas. Taip pat skaičiau, jog Maironio sodas buvo labai gražus. Džiugina kiekvienas prasiskleidęs žiedas, leidžiantis gėrėtis Kūrėjo minčių grožiu.
Ir pabaigai žodelį apie virtuvės meną…
Kun. Vytauto Dagelio fotomenas
Pomėgis gaminti turbūt iš vaikystės nepritekliaus. Valgėm paprastai, bet tai buvo tikras maistas, mamos, močiutės užaugintas, dabar to ilgiuosi. Seneliai išmokė, kad sekmadienį, Viešpaties dieną, reikia pažymėti tinkamai – nauja staltiesė, šventiniai indai ir įrankiai, ypatingesnis maistas. O dabar, kai gyvename pertekliuje, prarandame pagarbą šventiems dalykams. Mandarinai kasdien, tai kokios čia Kalėdos, Velykos? Mane vaikystėje močiutė ir per maistą auklėjo, ugdė. Šešias dienas lauki sekmadienio, išeina toks kaip liturginis ciklas. Kai išmoksti laukti, tai ir džiaugsmas didesnis.
Gera klausytis žmogaus tokiu atviru ir atidžiu žvilgsniu į grožį ir gebančio taip tyrai džiaugtis mažais ir dideliais dalykais. Tad linkime kunigui Vytautui, kad stirnos azalijų pumpurų nenugriaužtų, kad bazilikai vešliai užderėtų, kad vazos degamos neskiltų, ir laukiame naujų parodų – ir fotografijos, ir keramikos…
Kalbėjosi Indrė Klimkaitė