Rašytoja Anna Auziņa. Fotografavo Ieva Jurjane
Į Vilniaus knygų mugę atvyksta žymi latvių poetė, tapytoja, literatūrologė Anna Auziņa (g. 1975), skaitytojams pristatysianti knygą „Buveinė“ („Mājoklis“, vertė Audrius Musteikis). Knygą išleido „Slinktys“. Romanas Latvijoje buvo greitai iššluotas, dėl jame vaizduojamo seksualumo susidarė daug skirtingų nuomonių. Knyga pasakoja apie seksualumą ir santykius su Dievu, brendimą ir tapsmą. Dienoraščio autorės Terezės įrašai aprėpia 2008–2020 metus, bet juose vis nusikeliama į vaikystę, paauglystę, jaunystę – praeito amžiaus devintą ir dešimtą dešimtmečius. „Tarsi koliažas dėliojama moters seksualumo enciklopedija, atveriamos įvairios kūniškumo patirtys, sudarančios kūrinio dramaturgiją (seksas, meilės alkis, liga, mirtis – mūsų kasdienio gyvenimo elementai)“, – teigia literatūros kritikė Jūlija Dibovska.
Rašytoją kalbina poetas, literatūros kritikas Linas Daugėla.
Lietuvoje dažna pastarųjų metų tendencija, kai poetai, išleidę ne vieną poezijos rinkinį, imasi romano. Kaip Jūs, išleidusi kelis poezijos rinkinius, nusprendėte imtis prozos ir parašyti romaną „Buveinė“?
Ilgai rašiau autentiškus dienoraščio fragmentus internetinėje svetainėje „Sviesta Ciba“. Neseniai Latvijoje išleisti du rašytojos Andros Neiburgos (1957–2019) dienoraščių tomai, kuriuos nuo 2003 iki 2019 m. ji taip pat pusiau anonimiškai rašė svetainėje „Sviesta Ciba“. „Ciboje“ nuo 2004 m. kūriau ir kitą dienoraštį, kurį rašydama tapatybės itin neslepiu, tačiau apie seksualumą rašau atskirai nuo 2008 m. Iš pradžių rašiau anonimiškai, pasivadinusi Terezės slapyvardžiu, o Terezės dienoraščio koncepcija iškart buvo tokia, kad jame atsigręžiama į moters kūną anatomiškai atvira kalba. Jį skaitė kelios skaitytojos, kurioms patiko, kaip rašau, ir Agnesė Krivadė pasiūlė man parašyti knygą apie seksą, nes man tai gerai sekėsi. Nuo 2014 m. su pertraukomis jau tikslingai dirbau su knyga, buvau sukaupusi daug medžiagos, tačiau romaną baigiau tik 2021 m. pavasarį.
Romane vaizduojamas Terezės seksualumo suvokimas, kūniškumas, su tuo susiję sunkumai. Kodėl pasirinkote būtent tokią tematiką?
Norėjau rašyti šia tema, nes latvių literatūroje apie tai dar nebuvo kalbėta, nors kai kurios rašytojos buvo prie to prisilietusios.
Pastaruosius kelerius metus itin populiarūs romanai, parašyti dienoraščio forma. Kuo ši forma padeda kalbėti tokiomis temomis? Kuo svarbus fragmentiškumas? Tai nurodo, kad seksualumo temomis kalbėti sunku?
Manau, kad mano atveju fragmentiškumą lemia ir mano smegenų tipas, ir tai, kad nuo 2004 m. buvau įpratusi rašyti pusiau viešą dienoraštį. Jau Virdžinija Vulf knygoje „Savas kambarys“ („A Room of Oneʼs Own“) rašo apie tai, kad moterims literatūroje būtina jų gyvenimo ritmui ir kūnui tinkama forma. Dabar man nėra sunku kalbėti apie seksualumą, bet pradžioje, kai tik pradėjau anonimiškai publikuoti šiuos fragmentus, tikrai buvo sunkiau.
Koks buvo rašymo procesas? Stengėtės kasdien parašyti po tam tikrą puslapių skaičių, kad Terezės dienoraštis būtų dienoraštiškas, ar planavote laiką kitaip? Kaip paprastai rašote? Kuo prozos rašymo dienotvarkė skiriasi nuo poezijos?
Kai supratau, kad Terezės dienoraštis taps knyga, pradėjau dėlioti fragmentus savo romanui būtina eilės tvarka, taip pat, kaip dėlioju poezijos rinkinius, bet kadangi prozai reikia siužeto, pamačiau, kurių istorijų trūksta, ir užrašiau. Supratau, kad pasakojimą sudarys dvi pagrindinės linijos: Terezės dabartis, kuri tęsiasi nuo 2008 iki 2020 m., ir praeitis, kuri prasideda XX a. 9 deš., kai Terezė dar yra vaikas. Kartkartėmis abi susitinka, be to, kadangi rašant praeina 12 metų, dabartis tampa praeitimi. Rašant knygą mirė abu mano tėvai ir gimė jauniausias sūnus, šie įvykiai taip pat pateko į dienoraščio dabarties liniją. Tad galiausiai romanas yra ne tik apie seksą, bet ir apie visą žmogaus gyvenimo ciklą.
Rašydama poeziją niekada neturiu jokių tvarkaraščių, bet esu pastebėjusi – kai poezijos knyga jau beveik baigta, staiga man pasirašo dar daug eilėraščių tai knygai. Bet kai rinkinys pasirodo, galiu nerašyti ilgai, todėl mano poezijos knygos išeina retai, pavyzdžiui, dabar tarp ketvirto ir penkto rinkinio bus praėję aštuoneri metai. Tiesa, tarp jų išėjo romanas.
Viename interviu esate minėjusi, kad jei Jūsų mama būtų gyva, knyga galėtų ją sugėdinti. Kiek romanas autobiografiškas?
Mano motina, kaip ir Terezės motina romane, manė, kad apie fiziologiją nereikia kalbėti. Romanas iš esmės yra autobiografiškas, tačiau būtų klaidinga jame ieškoti biografinių duomenų apie mano šeimą. Pavyzdžiui, mano tėvas niekada nebuvo profesorius. Taip pat mano draugai ir pažįstami abejoja, ar tikrai kiekvienas personažas atitinka tikrovę, nes romane atskleidžiama meno, o ne gyvenimo tiesa.
Kodėl vieni veikėjai turi vardus, kiti žymimi raidėmis? Pagal ką atsirenkama? Lengviau kurti personažą, pavadintą vardu ar tik inicialais? Kokios buvo pažįstamų reakcijos? Ar buvo klausiančių, ar romane vaizduojami jie?
Raidėmis žymimi du vyrai – Terezės vyras U. ir V., kurį ji vienu metu įsimyli būdama susituokusi. Tai suteikia dabarties aprašymams tam tikro paslaptingumo. Kitus veikėjus Terezė vadina vardais, tačiau, žinoma, jie išgalvoti, kaip ir pačios herojės vardas. Buvo pažįstamų, kurie pripažino, kad susimąstė, kuris / kuri konkrečiai yra pavaizduotas praeičiai skirtuose fragmentuose. Draugas, kuris 90 procentų įkvėpė Krišinio personažą, suprato, kad kalbama apie jį, tačiau pastebėjo, kad kai kurie epizodai skiriasi. Šeimos nariai, laimei, neieškojo atitikmenų ar bent jau apie tai nekalbėjo.
Rodos, nėr temos, apie kurią romane kalbėti būtų neįmanoma. Ar yra kažkokios ribos? Ar tai visiškas atvirumas? Atvirumas labiau padeda kurti siužetą ar trukdo?
Tiesą sakant, romane nemažai nutylėjau. Mano tikslas nebuvo papasakoti viską, bet norėjau rašyti apie tai, kas man svarbu, be apribojimų. Būtent šios knygos siužetas negalėjo būti sukurtas be atvirumo, nes čia labai svarbi pati kalbėsena apie kūniškumą – be veidmainystės, be suvaidintos transcendencijos.
Be seksualumo ir kūniškumo temų romane svarbi mirties tema, kuri Terezės suvokiama taip pat žemiškai, nesusakralinta, viskas parodoma taip, kaip yra iš tikrųjų. Apie ką sunkiau kalbėti – seksualumą ar artimųjų mirtį?
Knygoje stengiausi kalbėti apie tai, apie ką žmonės paprastai nekalba. Tai nebuvo sunku, tiesiog aš viską aprašiau. Sunku išgyventi netektį, rašymas man padėjo tai įveikti.
Romane yra biblinių motyvų (pavyzdžiui, vaikų vardai), Terezei svarbus ir komplikuotas jos ryšys su Dievu. Kaip santykis su Dievu veikia jos seksualumą ir ryšį su mylimaisiais?
Knygos epigrafas „Tad šlovinkite Dievą savo kūnu“ yra citata iš šv. Pauliaus laiško. Prieš tai Paulius rašo, kad kūnas yra Šventosios dvasios buveinė. Šiuo atveju – moters kūnas. Knygoje kreipiu dėmesį į tai, kad moters kūnui sunku praktikuoti krikščionybę. Terezė ilgai neina komunijos, nes saugosi nėštumo, ir stebisi, kaip tą klausimą sprendžia kiti tikintieji, kurie turi du, tris, o ne dešimt vaikų.
Mano knygos leidėja Latvijoje Antonija Skopa pastebėjo, kad knygoje Terezė pamažu išplečia savo seksualumą, rūpindamasi kitais kūnais, ir atrodo, kad būtent per nelaimes ir rūpesčius ji galų gale labiausiai patiria Dievo artumą, nors apie tai rašo vis mažiau.
Kokio skaitytojų požiūrio teko sulaukti? Daug kur minima, kad knyga provokatyvi. Ar siekėt provokuoti?
Kai kurios skaitytojos piktinosi, tačiau apskritai knyga vertinta gerai ir buvo greitai išpirkta. Visiškai nenorėjau nieko provokuoti, juolab kad iš pradžių neketinau rašyti knygos, man tik buvo svarbu kalbėti apie šią patirtį. Vis tik žinojau, kad knyga patiks ne visiems.
Kaip knyga vertinta literatūros kritikų? Ar tai skyrėsi nuo plačiojo skaitytojo?
Yra išspausdintos kelios teigiamos knygos recenzijos. Bent dvi iš jų – gilios ir niuansuotos. Esu sulaukusi daug privačių padėkų iš skaitytojų, daugiausia moterų, bet ir iš kelių vyrų. Kai kurie skaitytojų atsiliepimai „Goodreads“ yra labai malonūs, nors yra ir ne tokių teigiamų.
Pagal romaną yra sukurtas Lauros Grozos režisuotas spektaklis. Kalbėdama apie jį, esate minėjusi, kad ko nepasako knyga, tai parodo spektaklis. Kaip vaizdas ir vaizdavimas padeda atskleisti romano temas?
Spektaklyje dėl suprantamų priežasčių naudojama mažiau teksto, negu romane, todėl daug ką tenka parodyti teatro priemonėmis. Spektaklis yra nepriklausomas meno kūrinys, paremtas romano motyvais. Man patiko šis spektaklis, rodytas bute Rygos centre, kur kiekvienas Terezės aspektas turėjo savo kambarį ir skirtingą aktorę.
Esate ir tapytoja. Kaip tapyba padeda kurti literatūrą?
Pagal išsilavinimą esu tapytoja veikiau atsitiktinai: įstojau į dailės mokyklą, nes sovietinėje bendrojo lavinimo mokykloje jau gana anksti pradėjau jausti represinę atmosferą. Dailės akademijos laikais man labai patiko tapyti, tačiau nuo 2007 m. nebetapau. Esu dėkinga už patirtį vizualiųjų menų srityje, nes ji lavino mano kūrybines galias tuomet, kai dėl įvairių priežasčių man buvo sunku mąstyti analitiškai ir racionaliai suvokti Latvijos literatūrinę aplinką. Tačiau, sulaukusi 30-ies, pamažu supratau, kad rašymas man svarbesnis.
Kas įkvepia rašyti?
Gyvenimas ir kitų sukurtas menas, tekstai.