Ignalinos krašto folkloro ansamblis ČIULBUTĖ. Nuotrauka iš ansamblio archyvo
Liaudies dainos, pasakos, padavimai, mįslės, patarlės – žodinė liaudies kūryba, tautosaka. Ji egzistuoja nuo neatmenamų laikų ir pasižymi unikaliu perdavimo kitoms kartoms būdu: gyvai, iš lūpų į lūpas. Tačiau toks būdas kelia nemažai pavojų: daug kas priklauso nuo perdavėjų atminties, talento, gebėjimo perduoti ir perimti, nuo besikeičiančių gyvenimo sąlygų. Daug patikimiau, kai tekstai užrašomi. Be kita ko, reikia prisiminti, kad nuo neatmenamų laikų dainas dainavo, pasakas sekė paprasti, neišsilavinę kaimo žmonės, kuriems tautosaka buvo gyvenimo būdas, bet nei skaityti, nei rašyti jie nemokėjo.
Martynas Liudvikas Rėza (nežinomas dailininkas, aliejus,
19 amžius). Iš VLE
Tačiau XVII-XVIII a. lietuvių dainomis susidomi krašto tyrinėtojai ir keliautojai, aprašydami lietuvių tautą. Viena kita daina dar XVIII a. paskelbta atskirų mokslininkų darbuose, o 1825 m. – taigi prieš du šimtus metų – Liudvikas Rėza Mažojoje Lietuvoje parengia ir išleidžia pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį. Į jį sudėtos 85 dainos lietuvių ir vokiečių kalbomis ir septynios melodijos. Tai ir yra dainuojamosios tautosakos rašytinio skelbimo pradžia. (Beje, įdomu pastebėti, jog jau pirmieji rinkėjai yra minėję, kad senosios dainos nyksta.)
Liaudies dainų rinkimo nuostata nuo pat pradžios buvo pristatyti lietuvį valstietį kitataučiui ar tiesiog aukštuomenei kaip turintį subtilius jausmus ir meninį skonį. XIX a. tautinio atgimimo sąjūdis siekė jai suteikti teisę skambėti, teisę sklisti nuo scenos (dėl to kompozitoriai ėmėsi liaudies dainų harmonizavimo). XX a., ypač po Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m., į dainų rinkimo darbą įsitraukia įvairių sluoksnių, profesijų žmonės. Bet svarbiausia – yra ką užrašinėti, nes žmonės dainuoja! Daina lydėjo kaimo žmogų kasdien – liūdesy ir džiaugsme, lengvino darbą, puošė šventes. Dainos gyveno ne tik žmonių atmintyje: XX amžiaus penktajame- septintajame dešimtmečiais dažnos merginos garbės reikalas buvo turėti dainų sąsiuvinį, į kurį persirašinėdavo žodžius, kartu dainuodamos mokėsi vienos iš kitų melodijų.
Tverečiuje, Česlovo Kudabos gatvėje
Bet šiame straipsnyje rūpėtų per liaudies dainų temą atskleisti dvi puses: dainininką (dažniausiai, beje, dainininkę) ir užrašinėtoją, rinkėją, kurio dėka žodinė kūryba užfiksuojama. Rūpėtų pakalbėti apie ryčiausią Lietuvos pakraštį – Tverečiaus kraštą, per visas rusinimo, lenkinimo, vėl rusinimo bangas išsaugojusį ne tik lietuvių kalbą, seną ir gražią tverečėnų tarmę, bet ir gausų dainyną. Šįkart apsiribosime rinkėjais, turėdami viltį publikuoti medžiagą apie pateikėjus visus 2025 – Lietuvių liaudies dainų metus.
Kristina Skrebutėnienė. Iš Ignalinos krašto muziejaus virtualios
parodos, skirtos šiai dainininkei
Apie kraštotyrininką, tautosakos rinkėją Juozą Aidulį ir jo 1934 m. atrastą aklą senutę Kristiną Skrebutėnienę, dainų karaliene vadinamą, jau daug kartų rašyta, be to, šiemet bus proga darkart prie jų grįžti – minėsime 170-ąsias dainininkės gimimo metines. Atskiro straipsnio nusipelno švietėjas, vargonininkas iš Pošiūnų kaimo Leonas Bielinis, pasak mokslininkės Vandos Misevičienės, lenkmečiu tautosaką rinkęs tobulai, pagal visus mokslo reikalavimus, su melodijomis. Daug vertingų dainų ir įvairios etnografinės medžiagos apie Tverečiaus kraštą yra surinkęs Antanas Bielinis iš Dietkaučiznos (minint jo šimtąsias gimimo metines, prie Dietkaučiznos bibliotekos atidengtas jam skirtas informacinis stendas.)
Pokariu kurį laiką sustojęs tautosakos fiksavimas XX a. antroje pusėje ne tik atsigavo, bet ir išaugo į stiprų etnografinį judėjimą. Jam kurtis padėjo ir 1961 m. pradėjusi veiklą Lietuvos kraštotyros draugija, kurios Vilniaus miesto skyriaus pirmininku dvejus metus buvo iškilus mūsų kraštietis Česlovas Kudaba. Jis inicijavo kompleksines kraštotyros ekspedicijas, globojo Vilniaus universiteto kraštotyrininkų Ramuvą, kuri nuolat buvo saugumiečių dėmesio centre. Tai jo iniciatyva ramuviečiai 1971 m. organizavo ekspediciją Tverečiuje. Jiems vadovavo dėstytojas Jonas Trinkūnas ( jo suburto Dailės instituto folklorinio ansamblio studentai 1987 m. pastatė koplytstulpį ant K. Skrebutėnienės kapo.) Prieš tai krašte dainas rinko mokslininko Leonardo Saukos vadovaujami tautosakininkai, o Dysnoje buvo apsistoję garsios profesorės Pranės Dundulienės suburti etnografai – štai kokio išsimokslinimo žmonės patys aktyviai įsitraukė į kraštotyros sąjūdį ir įtraukė daugybę jaunų žmonių!
O savo vaikystės ir jaunystės krašte profesorius Č. Kudaba surengė ekspedicijas 1985 bei 1988 metais. Be kitos medžiagos, nemažai ekspedicijų metu užrašytų dainų sudėta į knygą „Tverečiaus kraštas“, išleistą 2001 m.
Centre – mokytojas Petras Mikštas (1950-2012)
Dainos buvo užrašinėjamos ir krašto mokyklose. Tiesa, neturint įrašinėjimo technikos, pradžioje užrašomi tik žodžiai. Bet XX amžiaus mokiniams melodijos dažniausiai buvo žinomos – iš šeimos, iš namų, iš kasdienės aplinkos, todėl ir neatrodė blogai užrašinėti tik žodžius. Dainas skatino rinkti Dysnos aštuonmetėje dirbusi lituanistė Juzė Drūteikienė, pati jų daug mokėjusi. Tverečiaus vidurinėje daug dėmesio tautosakos rinkimui skyrė šviesios atminties mokytojas Petras Mikštas, jį pakeitusi Nijolė Labuckaitė-Bielinienė. Jiems jau talkino atsiradę magnetofonai, todėl darbas tapo žymiai kokybiškesnis.
Didžiasalio vidurinėje, tuo metu dvikalbėje mokykloje, taip pat jau buvo šiokios tokios aparatūros, tad rimtesnį darbą pradėjome 1982 m. rudenį įrašydami K. Skrebutėnienės dukters Albinos pasakojimus ir dainas su tuometiniais aštuntokais Audriumi Čepėnu ir Gintaru Lunecku. Tačiau tai, kaip ir tolimesnis Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos mokytojų ir mokinių tautosakos fiksavimo darbas, tebus kitų straipsnių tema.
Taigi kur reikėtų ieškoti per du šimtus metų surinktos žodinės liaudies kūrybos? Ji dabar saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos rankraštyne. Čia sukaupta apie 684000 dainuojamosios tautosakos kūrinių! Visoje Lietuvoje ją rinko mokslininkai, rašytojai, visuomenės veikėjai, prie to prisidėjo ir mokyklos. Smagu pažymėti, kad šiame rankraštyne yra nemažai ir mūsų krašto mokinių bei mokytojų užrašytų dainų, pasakų, anekdotų ir kitokių kūrinių.
Šaltiniai:
„Nauja vaga“, 1971 m. rugpjūtis, nr. 98
Seliukaitė I., Šorys J. Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatai. V., 2018
Tverečiaus kraštas. V., 2001