Aš – Garliavos Jonučių progimnazijos aštuntokė. Esu Borutaičių draugijos narė. Rašau, groju, fotografuoju, filmuoju. Stengiuosi sutikti kuo daugiau įdomių žmonių, keliauti, atrasti. Taip pat save apibūdinčiau kaip niekada neišsenkantį blogos nuotaikos šaltinį. Savo kūrybą laikau neišbaigta ir neaiškia. Manau ją reikia skaityti tyliai, mintyse, užsidarius tyloje.
Simona Katiliūtė
Juoda
Juoda… Tiesiog juoda.
Juoda akyse, kai atsistoji,
Juodi mano ir žmonių veidai…
Juodas dangus
Ir jame nesimatantis mėnulis
(atsisukęs juodąja puse)
Juodi marškiniai, numesti ant juodos kėdės tamsiame kambaryje.
Visur juoda.
Juoda saga, iškritusi iš stiklainio juodu dangteliu.
Juodos akys, pavargusios nuo streso ir žmonių.
Juodas žmonių gyvenimas ir jų pasaulis.
Juodi prisiminimai ir sapnai,
Besisukantys juodaplaukėje galvoje.
Juodi žodžiai,
tam tikra prasme pasklidę iš juodos burnos.
Visa tai juodai užrašyta ant juodo popieriaus lapo,
Kuris pagamintas iš juodo medžio.
Deja, jis toks juodas,
Kad juodi žodžiai paskęsta jame.
Beveidžiai
Žmonės be reakcijos supasi aplink mane,
Beveidžiai tamsūs, net mėnulio šviesoje.
Skrendu tolyn.
Išsigąstu savo atspindžio vandenyje:
Aš tokia kaip ir visi –
Beveidė šmėkla nakty.
Garsų mišrainė
Plaukų džiovintuvas taip garsiai ūžia,
O šlapi plaukai švelniai šiurena,
Kad tyla pavirsta garsų mišraine
Su daug sudužusių tylos šukių.
***
Ilgai žiūrėjau į spindintį vasaros dangų
Pro langą, nevalytą nuo žiemos.
Net spalvos pasikeitė akyse,
Visai atvirkštine puse:
Rožinis dangus
Ir jame lėtai plaukiantys purūs violetiniai debesys.
Pro langą matėsi ir nuo vėjo linguojantys medžiai,
Tarsi taikantys į ritmą
Viduje jiems grojančiai muzikai.
Jau buvau patikėjusi,
Kad dangus plaukia debesyse,
O medžiuose linguoja vėjas.
Adatų sodas
Žengiu aš adatų keliu,
Aplink tik adatų medžiai,
Adatų medžiai, adatų medžiai.
Aštri žemė ir aštrios gėlės.
Pjauna, bado,
Bado, pjauna.
Duria, ak kaip duria.
Išskėtusi rankas krentu ant žalių adatų, atstojančių žolę.
Vaje, kaip skauda.
Duria, duria, duria.
Kūnas skylutėm nusėtas.
Skylutėm, skylutėm, skylutėm.
Raudoni taškiukai, tai tik raudoni taškiukai.
Adatų sodas,
Toks pavojumi žaliuojantis.
Gėlės, uogos, medžiai.
Žolė.
Tik, tik
Tik, tik.
Tai tik pradžia.
Tik, tik.
Ak, koks paprastas žodis tas tik.
Tik žodis, tik raidės.
Tik, tik.
Tik laikas.
Tik, tik, jis tiksi.
Tik, tik.
Ar girdi, kaip širdis plaka?
Tik, tik.
Tai tik vandens lašėjimas iš krano.
Tik, tik.
Tai tik pabaiga.
Sapnas
Tai tik sapnas. Pilki medžiai miške.
Tai tik sapnas. Balta vilkė ir pilki vilkai.
Tai tik sapnas. Miške žydinčios spygliuotos rožės.
Tai tik sapnas. Ant medžių nupieštos akys.
Tai tik sapnas. Spalvotų akmenėlių kelias.
Tai tik sapnas. Aš su plona juoda suknele.
Tai tik sapnas. Mano plaukai plaikstosi vėjyje.
Tai tik sapnas. Aš nešu uždegtą baltą žvakę.
Tai tik sapnas. Nutekėjęs vaškas degina odą.
Tai tik sapnas. Kaukia vilkai.
Tai tik sapnas. Šalta,
Karšta,
baisu.
Tai tik sapnas. Teka juodas upelis.
Tai tik sapnas. Pagaunu pilką lapą
jis ištirpsta,
mano rankose
drugiu pavirsta.
Tai tik sapnas?
Bijau tik
Nebijau saulės, bijau tik apskrusti joje.
Nebijau vandens, bijau tik pomirtinio šalčio ir drėgmės.
Nebijau veidrodžio, bijau tik nematyti savo atvaizdo jame.
Nebijau visuomenės, bijau tik žmonių.
Nebijau ugnies, bijau tik lakstančių žiežirbų.
Nebijau laiko, bijau tik laikrodžio rodyklių.
Nebijau oro, bijau tik dūmų, įsimaišiusių jame.
Nebijau tamsos, bijau tik švieselių, bežaidžiančių slėpynes tamsoje.
Nebijau mirti, bijau tik gyventi.
Nebijau scenos, bijau tik savo reakcijos įlūžtant į ją.
Nebijau skristi, bijau tik įkvėpti debesų ir nepalikti jų danguj..
Avinžirnis
Pykčio vonia, pripildyta sūrių ašarų stovi kambaryje.
Joje skęsta moteris, nuoga ir balta kaip lapas.
Ji niūniuoja ir spokso į vieną tašką,
Į sieną,
Kur kadais prikaltas kabėjo
Avinžirnis.
Paieškos
Noriu ieškoti, noriu surasti.
Noriu sutikti įdomių žmonių, noriu išgirsti graudžių istorijų.
Noriu nuskristi į kosmosą, noriu pavaikščioti ant mėnulio.
Noriu keliauti, noriu įkvėpti kalnų oro, gurkštelėt Ramiojo vandenyno vandens.
Noriu išgirsti keistos muzikos, noriu išbandyti visus muzikos
instrumentus.
Noriu vilko, noriu žirafos, noriu kakadu.
Noriu rašyti, noriu paliesti visą pasaulio popierių.
Noriu skristi, noriu kristi.
Noriu dar milijoną kartų įkvėpti gyvybės kvapo, ateinančio po lietaus.
O aš ieškojau.
Apieškojau avietę.
Tu sakei, nieko nerasiu, o aš tada radau dramblį.
Ksavera
O, mieloji Ksavera.
Tavo plaukai kvepia kaip laukai,
tu pati kaip vėjas tarp pirštų:
nei esi, nei nesi.
Tu gyva, bet negyva,
vaideniesi su šviesiai geltona suknele,
apelsiną rankoj amžinai laikai.
Ei, žiūrėk! Krenta, krenta tavo sparnai..
Nugriūsi, Ksavera, argi verta?
Paleisk apelsiną ir gaudyk sparnus.
Plunksnos byra, svajonės nyksta.
Apelsinas nuriedėjo, nebėra Ksaveros.
*nusivylimas*
Tavo atvaizdas dingsta vandenyje,
kai švelniai perbraukiu jį ranka.
Pati mirkstu
ir vis dėlto judėt negaliu,
nes mano drabužiai prisisunkę juodo žvaigždėto vandens.
Tavo pirštai juda vandeny,
vis naikina žvaigždynus.
Tu savo baltą ranką tiesi,
bet man jos nereikia.
Nereikia kaip žuvims oro
ar
kaip tau ‒ kraujo.
10/23
Ar prisimeni tą rytą,
kai važiavom vingiuotu keliu,
aplink tą kelią geltoni medžiai metė lapus,
kuriuos, galvojau, tuoj mesim ir mes?
Mano įsitempęs kūnas,
Ir tavo gilūs atodūsiai.
Viskas gerai, viskas gerai, viskas gerai.
Už lango lyja.
Lietuje nesimato ašaros,
Lietuje gali matytis tik raudonos akys.
Tokios raudonos, kaip medžių lapai ant žemės.
Nebijok, viskas gerai.
Noriu tavimi tikėti, bet per sunku.
Ir dabar, kai matau tavo užmerktas akis,
nežinau, ką daryti,
ar tave dar žadint,
ar tu, jau kaip rudeninis, nutrūkęs geltonas, lapas..
Smirda
Tavo kvepalai man primena kadaise nešiotą sagę – drugelį.
Rožinis drugelis buvo. Ir dabar kažkur yra.
Tik sukaustytas metalo.
Tavo kvepalai man primena parduotuvę, pilną senukų.
Vienam iš jų nukrenta centas, jis sunkiai lenkiasi jo pasiimti, o kiti jį lenkia, stengdamiesi kuo greičiau užsiimti vietą kasoje, kad netektų vėluoti pasiimti anūkų.
Tavo kvepalai dvelkia nepažįstamojo šypsena,
Kurios daugiau taip ir nepamačiau.
Tavo kvepalai man primena pirmokų armiją prie mokyklos durų.
Ir dar kaktuso spygliukus, įsmigusius man į pirštą,
kepsnį, įdarytą juodomis alyvuogėmis,
ir atviruką, iš praeito gyvenimo.
Neringos Dangvydės nuotraukos