Reabilituoju Sigitą Parulskį, arba Danijos pilietiškumo pamoka pasauliui

Reabilituoju Sigitą Parulskį, arba Danijos pilietiškumo pamoka pasauliui

Rasa Milerytė

2012-aisiais metais Sigitas Parulskis išleido romaną „Tamsa ir partneriai“ apie Holokaustą Lietuvoje. Anot autoriaus, tai turėjo būti knyga, atskleidžianti tiesą, kas ir kaip vyko nacių okupuotoje Lietuvoje; tiesą, kuri beveik niekam nežinoma; tiesą, kuri nepatogi, todėl nutylima. Vis dėlto besidomintiesiems toji tiesa buvo prieinama seniai – lenkų žurnalisto Kazimiero Sakovičiaus, pro savo namų langą stebėjusio, ant popieriaus skiaučių užrašinėjančio ir kieme tuos užrašus užkasančio knygoje „Panerių dienoraštis“. K. Sakovičius veik visus trejus metus gyveno šalia masinių žydų žudynių vietos Paneriuose ir atidžiai fiksavo tai, ką mato. Kartais sausai dokumentiškai, paminėdamas tik skaičius, kartais – išsamiai aprašydamas, kaip vyksta egzekucijos. Kaip ir kiekvienas istorinis sukrėtimas, taip ir žydų genocidas – svarbi tema. Kol prisimenam ir suvokiam tokias tragedijas, tol galim išvengti jų pasikartojimo. Taigi S. Parulskio knyga turėjo tapti teisingu žingsniu pilietinio sąmoningumo link. Deja, ją išleidus paaiškėjo, kad istorinis laikotarpis ir personažai žydai-aukos bei lietuviai-skriaudėjai tėra viso labo dekoracijos, o ryškiausios romano scenos vertos prasto pornografinio romano vardo. Po šios knygos man, nežinia kokiu būdu jaučiančiai bendrystę su visais be kaltės kentėjusiais, S. Parulskis tapo amžinu priešu (juolab kad ir literatūrinės vertės knygoje nematau). Nei S. Parulskis, nei „Tamsa ir partneriai“ nebus pagrindiniai šio teksto veikėjai. Bet be S. Paruslkio šis tekstas vargu ar būtų atsiradęs.

Pagrindinės mano teksto veikėjos – rašytoja Louesa Lauri (Lois Lowry) ir jos sukurta Anemarija. Pasauliui Louesa Lauri žinoma iš daugiau kaip trisdešimties knygų, Lietuvos skaitytojams ‒ kol kas iš dviejų: „Siuntėjas“ – romano apie distopinę visuomenę, ir „Suskaičiuotos žvaigždės“ – pasakojimo apie Antrojo pasaulinio karo siaubų sukaustytą Daniją. Šiame tekste bus kalbama apie „Suskaičiuotas žvaigždes“.

Pagrindinė knygos veikėja dešimtmetė Anemarija džiaugiasi, kad gyvena pasaulyje, kur vaikams nereikia rodyti tikros drąsos ir didvyriškumo, pasaulyje, kur visi pavojai prasideda ir baigiasi pasakose. Veik kasdien ji save tuo guodžia, nors knygos veiksmas prasideda nuo mergaitės susidūrimo su grėsmingai atrodančiu vokiečių pareigūnu, ir jau nuo pirmųjų puslapių tvyro įtampa bei didelės nelaimės nuojauta. 1939-ieji–1945-ieji yra laikas, kai tūkstančiai Europos gyventojų buvo priversti vykdyti drąsos išbandymą. Tokį išbandymą patirs ir Anemarija.

Anemarija ir jos jaunesnioji sesutė auga idiliškoje danų šeimoje, tėvai bando apsaugoti dukras nuo šiurpą keliančių naujienų apie okupantų vokiečių elgesį su žydais. Šeimai nuolat trūksta maisto, taupoma elektra, nauji įstatymai draudžia vakare išeiti į gatvę, bet nepaisant nepriteklių mergaitės jaučiasi saugios. Žaidžia su popierinėmis lėlėmis, vakarais viena kitai seka pasakas, kurių siužetai ir laimingos pabaigos ryškiai kontrastuoja su Danijos tikrove. „Visas pasaulis pasikeitė. Tiktai pasakos tokios pat“ (p. 23) – reziumuojama užbaigiant vieną knygos skyrių.

Plėtojant siužetą, ima aiškėti, kad Anemarija ir jos šeima nebus atsitiktiniai istorinio įvykio stebėtojai ir liudytojai. Geriausi šios šeimos draugai – žydų šeima. Tad netrukus išsakoma tvirta visos Danijos poziciją apibendrinanti moralinė nuostata: „Kai prasidėjo karas ir Danija kapituliavo, vokiečių kareiviai naktį žygiavo gatvėmis, kad stotų į savo postus ties gatvių kampais. Tėtis darbo reikalais skubėjo iš savo įstaigos, laukė ties sankryža, kad pereitų gatvę, o tuo metu pro šalį, kaip įprastai rytais, jojo karalius Kristianas. Vienas vokiečių kareivis staiga pasisuko ir paauglio šalimais paklausė:

‒ Kas tas vyras, kiekvieną rytą čia prajojantis?

Tėtis slapčia nusišypsojęs, pralinksmintas nenuovokaus vokiečio. Jis laukė, ką atsakys berniukas.

‒ Čia mūsų karalius, ‒ atsakė berniukas kareiviui. – Jis Danijos karalius.

‒ O kur jo asmens sargybinis? – nustebo kareivis.

Berniukas pažvelgė į kareivį ir išpyškino:

‒ Visa Danija ‒ jo asmens sargybinis.

(…)

‒ Ką gi, ‒  lėtai tarė Anemarija, ‒ manau, dabar visai Danijai teks saugoti žydus.“ (p. 19, 31)

Danams prireikė vos kelių savaičių, kad išgelbėtų Danijos žydus (apie septynis tūkstančius žmonių!). Scena su vokiečių karininko ir danų berniuko pokalbiu puikiai iliustruoja šalies gyventojų drąsą ir vieningumą.

Kalbant tokiomis sudėtingomis temomis kaip Holokaustas nesunku pereiti prie atstumiančio moralizavimo, bandymų sužadinti skaitytojo jautrumą, manipuliacijos šio jausmais, pagaliau – prie bandymo kuo brangiau parduoti tragediją. Ši sistema buvo puikiai įvaldyta Holivudo, kur pastata daugybė filmų apie žydų naikinimą Antrojo pasaulinio karo metu. Kad ir kokia būtų tokių filmų pabaiga – pozityvi ar tragiška – kūrėjai stengiasi sužaisti emocijomis šitaip bandydami pritraukti kuo daugiau žiūrovų. Rodosi, kad pagrindinis Holivudo tikslas ‒ ne papasakoti istoriją, o panaudoti ją kaip priemonę siekiant materialios naudos. Pasirinkta tema atskleidžia pasakotojo talentą bei siekinius. Kaip Anemarija „Suskaičiuotose žvaigždėse“ išlaiko drąsos išbandymą, taip knygos autorė – talento išbandymą. Romane nėra nei įkyrios didaktikos, nei manipuliacijų skaitytojų jausmais. Trumpi sakiniai ne tik kuria įtampą, bet ir daro pasakojimą dokumentišką, išlaiko dėmesį ties svarbiausiu įvykiu. Romane parodomos tik kelios dienos iš Anemarijos šeimos ir visos Danijos gyvenimo, bet skaitytojas susipažįsta su visų karo metų šalyje įvykiais.

Tos kelios dienos parodo įprastomis aplinkybėmis per tokį trumpą laiką dešimties metų vaikui vargiai pasiekiamą moralinę, pilietinę brandą. Pasakomis ir žaidimais gyvenusi Anemarija „nebesvajoja apie rausvu glajumi aplietus keksiukus. Dabar ji – ir visi danai – saugos Eleną ir jos tėvus, ir visus Danijos žydus“ (p. 32). Mergaitės sąmoningumą stimuliuoja ne tik tėvų pamokymai (,,Jie tai vadina „perkraustymu“. Mes nė nežinome, ką tai reiškia. Tik aišku, kad tai blogai ir pavojinga, ir mūsų pareiga žydams padėti.“ (p.  42)), ne vien danų pilietinio išdidumo demonstravimas („Kitos dienos laikraščiuose buvo parašyta, kas nutiko iš tikrųjų. Danai sunaikino savo laivyną, vieną po kito susprogdino laivus, nes vokiečiai norėjo juos nusavinti.“ (p. 38)), bet ir pasakos, kurias mergaitė taip mėgsta. Pasaka parodo teisingo gyvenimo modelį ir jei pasaulyje kažkas neatitinka pasakos schemos, kur gerieji laimi, o skriaudėjai yra nubaudžiami, tai ženklas, kad su tuo pasauliu kažkas negerai, kad pasaulis serga, kad žmonės pamiršo kažką labai svarbaus. Anemarija iš pasakų atsineša žinojimą, kaip reikia elgtis neteisybės akivaizdoje. Louesa Lauri mergaitės ir visos Danijos parodytą solidarumą su kenčiančiais įvardija kaip padorių žmonių visuomenei suteiktą dovaną.

Skaitytojui gali kilti klausimas, kiek romane „Suskaičiuotos žvaigždės“ yra tiesos, o kiek – autorės fantazijos. Vardai knygoje išgalvoti, bet istorija – tikra. Šią istoriją Louesa Lauri išgirdo iš savo draugės, vaikystėje gyvenusios Kopenhagoje. Norėdama pateikti kuo objektyvesnį ir kaip įmanoma platesnį to meto Danijos vaizdą, rašytoja informaciją rinko iš istorinių šaltinių. Tad veikėjų paveikslai atskleidžia ne vien kelių pavienių žmonių patirtis; Anemarija, jos draugė žydė Elena, Anemarijos tėvai, dėdė, šeimos bičiulis Peteris – visi jie tampa apibendrintais simboliais, talpinančiais tūkstančių Danijos piliečių išgyvenimus ir patirtį. Skaitytojui, linkusiam susitapatinti su veikėjais, turėtų patikti drąsi Anemarijos ir išdidi danų laikysena. Skaitytojas, besidomintis istorija, galės susipažinti su pilietiška Danijos pozicija. Na, o skaitytojui, tiesiog norinčiam geros literatūros, patiks santūri autorės kalbos maniera, sutelktumas į pagrindinę temą, pasakojimo vientisumas ir meninė knygos vertė.

O kuo čia dėtas Sigitas Parulskis? Knygą „Suskaičiuotos žvaigždės“ į lietuvių kalbą išvertė jis, šitaip bent man atpirkdamas nuoskaudą bei pyktį dėl „Tamsos ir partnerių“.