Apie Simoną Katiliūtę
MENO BANGOS jau įprato, kad pavasarėjant Simona Katiliūtė mums pateikia pluoštą eilių. Ši literatė ‒ Kauno r. Garliavos Jonučių gimnazijos abiturientė. 2019 metais festivalyje Poezijos pavasaris Simona tapo mokinių skaitymų „Augu kartu su eilėraščiu“ laureate. Tai suteikė jai tesę kartu su žymiais festivalio autoriais bei autorėmis Vilniaus universiteto Sarbievijaus kieme skaityti savo poeziją. Svarbu minėti, kad Simona Katiliūtė ne kartą dalyvavo Jaunųjų filologų konkursuose, 2019 metais pelnė laureatės vardą. Neabejotina, kad domėjimasis kinu, fotografija jos poetinei kūrybai suteikia savus atspalvius ir niuansus, stiprina dėmesį detalėms, skatina rasti paviršiaus ir gelmių dermę.
SIMONA KATILIŪTĖ
*
aš viduje
besisukančio
ten kur vienas
liejasi į kitą
ten
kur ratas nesibaigia
besisukanti mandala
hipnotizuoja
kur visos mantros
žaibas ir griaustinis visada kartu
niekada atskirai
ten to
kuris linguoja rankomis
to kuris bėga
ir to stovinčio
viduje
*
tik nesakyk
ateis laikas
pradės snigti
debesys byrės
šaldys
jau užšaldytuosius
nepasakytus
o suspėjusios
alyvos
nebekvepės
laidoti
negimusių nereiks
*
tavo nugara
vaikšto švieselės
glosto
kutena
šoka
tu guli ant lovos
nejudi
nes tavo nugara
drobė
šokama spalvom
stuburo
gyvatė
susisukusi
guli prie spintos
*
jei nebūtum girdėjęs muzikos
aš tau uždengčiau akis
ir laukčiau
kol apkursi
tada kalbėčiau
tau laišką
be raidžių
ir tu pareitum
iš tamsos
į muziką
*
sakau
pasikalbėkim
apie skaudančią
nebūtį
pirštų pagalvėlėmis
bet tavosios
groja sniegu
man į ausį
ir taip giliau į būtį
*
rėkiu
apie meilę
užaugusią spanguolėmis
galiniame kieme
prieš aštuonerius metus
kai galvom žolę glostėm
kai užteko pusės metro
kad panertum
ir įsivaizduotum
kad turi žvilgančią uodegą
užteko pusės metro gylio
keturkampės pelkės
kurioje man paskandinus
džinsinę basutę
skalbdama ją
sakei
juk ant spanguolių lipti negalima
ir užteko tokio gylio
o dabar apie tai rėkiu
naktimis
bedugnei pagalvei
*
supjaustė
išpjaustė
pakeitė vieną
kita
ir paliko
vaikštau atlapa krūtine
suklupus dažau
sniegą eritrocitais
maitinu naują
plakiklį
šalčiu
kad pati
krūtinė
iš skausmo vertųsi
atgal
mane pamiršo susiūti
*
visiškas įšalas
gruodžiais
net jei nėra sniego
o termometras rodo
kad plius dešimt
Celsijaus
visi laiptai atrodo
neįmanomai apledėję
ir vieninteliai
kuriais sugebu lipti
stuburo slanksteliai
kopiami sušalusiais pirštais
per mažą sekundės dalį
sukeliančiais sprogimus
išsigandus atsargiai pažvelgiu
pro petį
atsisuki tuo pat metu
ir akys rodo
kad minus du
manęs
*
galėtume būti
mišku
tokiais unikaliais
ir vieninteliais
medžiais
savo šaknis leistume
kuo labiau
žemyn
bet mes
vieninteliai tokie
unikalūs
medkirčiai
ir iškirtę mišką
valgom sumuštinius
prisėdę ant
negyvėlių
*
šaltais pirštais
palietus
miegantis miestas
praskleidžia blakstienas
tinklus
žuvims iš šaldiklio
kvėpuoju tau
į ausį
išeik
man nuo tavęs
labai šalta
*
kaupiu
eilutes apie karą
iš sulaistytų puslapių
bedančius šypsnius
tuščias akis
praeivių
iš svetimų miestų
fotografijas senų
meilės istorijų
žmonių veidus
įvardintus tėvų
bet paliktus
bevardžiais
eilutėse apie karą
kaupiu(osi) karui
*
jei tu kryžium
aš akmeniu
kad parimtum
kad atsimušus
atšoktų vinys