A. Vienuolis klausosi kūrybinių rezidencijų aidų. Neringos Dangvydės nuotrauka
2017–2019 m. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus surengė literatūrinių rezidencijų ciklą Lietuvos rašytojų sąjungos nariams. 2017 m. birželio 19–25 dienomis Anykščiuose gyvenusi rašytoja Gintarė Adomaitytė paskelbė ciklo startą ir pramynė pirmuosius takus, kuriais vėliau klajojo ir daugiau Lietuvos rašytojų sąjungos narių.
„Pagal pavardę man jau įprasta būti sąrašo pradžioje, tad ir kvietimas pirmajai patirti vasarą Anykščiuose nenustebino“, – tuomet kalbėjo literatūrinių rezidencijų tradiciją pradėjusi rašytoja. Savarankiškai skirsčiusi savo laiką, per savaitę ji spėjo apsilankyti visose Muziejaus ekspozicijose, susitiko ir bendravo su anykštėnais, stebėjo į Anykščius atvykstančių turistų nuotaikas ir tyliai savo užrašuose fiksavo jai netikėtus atradimus.
-tk
Tautvydo Kontrimavičiaus nuotraukoje – pirmoji Muziejaus vartus kaip reziduojanti rašytoja 2017-ųjų vasarą pravėrusi Gintarė Adomaitytė.
Sentimentali kelionė: peržengusi upę Šventę, įbridau į Šventąją
Tą ketvirtadienio rytą radijo imtuvą įsijungiau akimirkai, beveik keldama koją iš namų. Radijas pranešė, kad iš namų eiti nereikėtų, nebent reikalai labai svarbūs. Į Lietuvą keliauja liūtys, vėtros ir griausmai. Žinių pranešėja tarė kitą žodį: škvalas, bet audra gražiau ir suprantamiau.
Mano reikalai iš tiesų buvo svarbūs. Pažadėjau Anykščiams dalyvauti sambūryje Bronės Buivydaitės muziejuje, sode šalia jos žaliojo namo, dažniau nameliu vadinamu. Deminutyvus galime mėgti arba nekęsti, tačiau kai kalbame apie rašytoją Buivydaitę, jie neišvengiami: tai tikrai ir namelis, ir sodelis.
Kryptis. Neringos Dangvydės nuotrauka
Pirmadienį grįžau iš Anykščių, praleidusi ten visą savaitę. Ketvirtadienį keliauju vėl. Esu skolinga gražiausia šio žodžio prasme. Iš anykštėnų gavau dovaną: 2017-ųjų metų rašytojos rezidenciją. Jos neprašiau. Nustebau, kai paskambino Antanas Verbickas (Antano Baranausko ir Antano Vienuolio Žukausko memorialinio muziejaus direktorius) ir pakvietė tapti pirmąja jų projekto rezidente. Savaitę gyvenau „Puntuko“ viešbutyje, jo kavinėje mane sočiai ir gardžiai maitino.
Kvietimas į Anykščius atskriejo pačiu laiku. Galėčiau priraudoti „škvalą“ ašarų, pasakodama, kiek projektų tais metais nuoširdžiai parašiau, ko norėjau ir kaip svajojau apie įdomius įvykius Ignalinoje. Nepavyko. Man – sausros metai. Nors Lietuvoje – liūčių sezonas. Anykščių rezidencija – lyg ir paguoda. Galiu lankytis muziejuose kiek panorėsiu ir kada panorėsiu.
Tai ir lankiausi. Arklio muziejuje, lydima Egidijaus Musteikio, ėjau man svarbias pamokas. Rūpėjo tais metais domėtis arkliais… Jono Biliūno muziejuje tykiai rymojau verandoje, klausiausi, kaip Alma Ambraškaitė pasakoja iš Žagarės atvykusiems paaugliams apie Brisių. Ir ne tik apie jį… Neįtikėtina: ji pasakoja gal tūkstantąjį kartą, o taip jautriai, savaip. Regėjau, kaip viena paauglė išbėga į kiemą atsiliepti mobiliuoju, trumpai pakalbėjusi skuodžia atgal.
Kitą dieną – pas knygnešius Didžiulius, į Griežionėles, dar kitą – klajoju viena po Antano Vienuolio namą, žaliąją pilimi vadinamą, sėdžiu prie jo rašomojo stalo, atsargiai vartau „Literatūrą ir meną“, išleistą 1955 metais…
Ir paskambina man tą dieną anykštėnas rašytojas Rimantas Vanagas, ir atlekia mojuodamas rankomis kaip sparnais, ir glaudžia mane po didžiuliu juodu skėčiu. Rodo man Anykščių namus, namelius ir kiemus, vedžioja siauromis gatvėmis, prikelia kadaise ten gyvenusius žmones. Kitą dieną vežasi į Peslius, jo gimtąjį kaimą, kuriame nė vienos sodybos nelikę, trečią keliaujame pas Puntuko brolį. Vijoleta Vanagienė (vardas būtent toks, kaip augalas vijoklis) mums aprodo visas pakelių pievų žoles ir gėles. Mes – tai Rimantas, jo anūkas Domantas ir aš.
Anykščių bokštai ir kaminai. R. Šileikos nuotrauka
Vėlokais vakarais asketiškame „Puntuko“ viešbučio kambaryje atsėlina šioks toks ilgesys, gal tik jo šešėlis. Man, Ignalinos ramybės išpaikintai, net ir Anykščiai per daug dunda, triukšmauja. Stinga namų: rašomojo stalo, jaukios šviesos, kėdės. Gavau privilegiją sėdėti kiek noriu klasikų kėdėse, bet ar ką nors jose įsitaisiusi parašyčiau?
Pėdindama palei Šventąją prieš srovę ir pasroviui, dėliojau mintyse esė apie kėdę – rašytojo kėdę. Dabar jau žinau, kad ta esė tilptų į kelis sakinius.
Štai jie.
***
Kai apsigyvenome Ignalinoje, ilgėjausi senojo krėslo, likusio Vilniuje. Bet krėslas jau lūžta ir byra, jau visai nutriušo, jau greitai keliaus į baldų kapines, nusinešdamas šeimos legendas. Sureikšmintas buvo tas krėslas…
Pamenu, kaip prieš dešimtį metų ne krėslą, bet kitą antikvarinę kėdę sulaužė mano viešnia. Ji buvo ir tebėra lengvasvorė, gležna kaip pūkas. Tik pritūpė, o ta Vienos kėdė keberiokšt.
Ją pakeitė didžiuliame Žirmūnų prekybos centre įgytas krėslas. Nešėmės jį Šiaurės miestelio pakraščiu. Tiesą sakant, buvo kiek kitaip. Krėslą nešė Marius, o aš nešiau alų. Priėję kalvos pakraštį, ilsėjomės. Sėdėjome paeiliui ant to naujojo pirkinio, gurkšnojome alų, žvelgėme nuo Žirmūnų į Antakalnį kaip kokie karvedžiai – kitaip neįmanoma, juk iš Šiaurės miestelio.
Ignalinos namuose ilgokai rašiau sėdėdama ant paprastų paprasčiausios taburetės. Nuo to mano rašymai nei gerėjo, nei blogėjo. Bet apie kėdę svajojau. Savo kėdę. Neįtikėtina. Parduotuvės pilnos kėdžių, o manosios – nėra.
Ją radau aną vasarą, palydėjusi Marių į traukinį. Jis išvyko į Vilnių ilgam, o ji, ta kėdė, kantriai laukė manęs. Gaminta Ukrainoje, kainuojanti keliolika eurų, ryškiai raudonu apmušalu. Kai nešiausi ją kiemais, sutikau kaimynę Gabrielę, ką tik baigusią pirmą klasę. Ji pasakė: „Kokia graži kėdė. Jums labai tinka“. Patylėjusi pridūrė: „Prie jūsų šypsenos“.
Toje kėdėje jums apie kėdes ir pasakoju.
***
Mano rezidencija Anykščiuose prasidėjo pirmadienį. Po savaitės, ankstų pirmadienį, ji ir baigėsi. Štai kaip aš vykau iš Anykščių į namus.
Visų pirma nuvažiavau į Svėdasus. Iš Svėdasų į Uteną. Iš Utenos į Ignaliną. Tik kelios menkos valandos. Tik trys autobusai.
O ketvirtadienį? Kai vykau pas vaikystėje pamiltą rašytoją Bronę Buivydaitę? Į jos žalią namą ir gėlėtą sodą (namelį ir sodelį)?
Dabar jums pasakosiu apie laimę. Laimę nevairuoti. Arba baimę vairuoti automobilį. Arba apie tingėjimą mokytis vairuoti. Arba apie nuotykį, kuris leistas tik tiems, kurie pasirinko pėsčiųjų dalią.
Kaip jau minėjau rašinio pradžioje, iš Ignalinos namų išėjau audrotą dieną. Dar tik pusė valandos po aštuonių, o močiutės spėjo prisikrauti parduotuvėse pilnutėlius krepšius. Moterys stotyje kalbasi apie laidotuves – kaip brangiai jos kainuoja. „Dargi už paveikslą reikėjo mokėti penkiolika eurų. Bet koks gražus paveikslas buvo, koks gražus“.
Paveikslo gerbėjai padėjau į autobusą įnešti krepšį. Esu nemenka moteris, Ignalinos paežerėje ar Anykščių paupyje išbandanti visus lauko treniruoklius. Bet tas krepšys… Geriau jau smulkutėlę močiutę būčiau įkėlusi. Ji važiavo tik keliolika kilometrų, išlipo Dindų ir Kazokinės sankryžoje. Krepšį iškelti jai padėjo vyriokas, stambesnis net už mane. Nustėro ir jis. „Senelia daug valgo“, – nusijuokė močiutė. SeneLIA – ji kirčiavo trečią skiemenį.
Kas buvo toliau? O toliau kirtome upę, kurios vardas Šventė. Mažą upokšnį, beveik nematomą, o svarbų. Juk važiavau prie Šventosios, vykau į Bronės Buivydaitės tykią šventę.
Debesys tarp Ignalinos ir Švenčionių visada žemi, o tą šventišką dieną jie šliaužė ir visai pažemiui, atrodė man, kad grįžtu į ledynų laikmetį. Beveik valandą Švenčionių stoties pastogėje mes, keli keleiviai, laukėme kito autobuso – į Uteną. Jo atvykimą paskelbė Perkūnas. O jau tuomet per kaimus kaimelius, taškydami balas, beveik plaukdami, sustojome Saldutiškyje – miestelyje, kurį regėjau pirmą kartą. Vairuotojas stotelėje gardžiai rūkė, o man atrodė, kad tas Saldutiškis ir tikrai panašus į saldainį. Į ledinuką (arba bambonkę), kiek aptirpusį kišenėje, prilipusiu spalvotu popierėliu, bet dėl to tik gardesnį.
Ką veikti keleiviui Utenoje? Viską! Kava stoties automate pigi, čia pat – prekybos centrai. Klaidžiojau tarp milijono prekių džiūgaudama: visko tik daug, bet nereikia man nei to, nei ano, nei kito. Gal tik kaliošai būtų pravertę. Dabar jau Utenos malonių esu radusi ir daugiau. Antano ir Motiejaus Miškinių biblioteką netoli stoties, o bibliotekos pašonėje – jaukią kavinukę. Galima spėti įbristi į Dauniškio ežerą, tų ežerų man niekada nebus per daug. Bet tik ne 2017-ųjų metų birželio 29-ąją. Interneto šaltiniai ją vadina stichinio meteorologinio reiškinio diena.
Į Svėdasus vykau autobusu Utena–Šiauliai. Jo vairuotojas kalbėjo šiaulietiškai, kaip iš Rimo Kmitos populiariosios knygos. Parduodamas bilietus jis (ne Kmita, o vairuotojas) žadėjo, kad tai loterijos bilietai; jei kas nelaimės, tai vairuotojas nekaltas.
Svėdasai, kad žinotumėte, yra tikras transporto mazgas. Daugybė autobusų juose susitinka ir išsiskiria. Galima nuvykti į Vilnių, galima ir į Klaipėdą.
Man rūpėjo Anykščiai. Perkūnas trankėsi, lietus pliaupė, oras vėso. Kas buvo ji, ta lauko stotelėje šmėstelėjusi moteris? Kodėl iki šiol graužiuosi, kad neištiesiau jai kelių prašytų eurų? Ar tikrai jai tą dieną rūpėjo nuvykti į Panevėžį, į giminaitės laidotuves?
„Nesiparinkite, ponia, – draugiškai guodė moteris. – Rasiu aš tų pinigų, rasiu“.
Ir nulingavo į Svėdasus, prieš tai man papasakojusi įdomiausią savo gyvenimo istoriją. Jos kaime į tvartus ateina keisti žvėrys. Kaimas nežinojo, kas jie, tik ji viena atpažino. Barsukai!
Jei kam rūpi, ką aš veikiau likusi viena Svėdasų stotelėje po šiokiu tokiu stogu, tai atsakysiu: šokau. Trypinėjau sau viena Vienos valsą, o paskiau ir anglišką, kol atvyko autobusas Rokiškis–Kaunas. Daili jauna vairuotoja pagaliau nugabeno mane į Anykščius. Į miestą, kuris patenka į mano mylimų vietų penketuką. Jei paisyčiau abėcėlės, tai juos rikiuočiau taip: Anykščiai, Ignalina, Kaunas, Vilnius. Penktojo miesto dar neradau, nors beveik įsivaizduoju, kur ir koks jis galėtų būti. Galbūt jis pats ras mane.
***
Vaikystės saldainių dėžutė B. Buivydaitės namuose. Neringos Dangvydės nuotrauka
Apie rašytoją Bronę Buivydaitę pasakoju dažnai ir daug. „Šiaurės Atėnuose“, svetainėje www.menobangos.lt, knygoje „Sparnuotos iškabos“, paskaitose, seminaruose mokytojams.
Anykščiuose, rašytojos sodelyje, tą pavakarę (lietūs tuomet nurimo, liūtys ilsėjosi…) kalbėjausi su žmonėmis, kurie mano rašymus jau skaitę. Ką ten mano rašymai… Tai jie, Anykščių žmonės, o ne aš apie Buivydaitę gali papasakoti kur kas daugiau ir įdomiau.
Nuo ko ir kaip pradėjau kalbėti?
Pradėjau nuo 1917 metų. Kai Bronė Buivydaitė kartu su kitais pabėgėliais mokėsi Voronežo gimnazijoje. Rimti šaltiniai liudija, kad to meto ir tos vietos gimnazistės vilkėjo tamsiai raudonas suknias, juodas prijuostes, puošėsi baltomis apykaklėmis. Mergaičių ir berniukų gimnazijose mokytojavo Pranas Mašiotas, Jonas Jablonskis, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė.
Matyt, jie „kalti“, kad Buivydaitė drįso publikuoti savo eiles. Tyrų Duktė – taip ji pasirašė poezijos knygą. Pirmoji Lietuvos poetė.
Tyrų Duktė „Vasaros šnekos”. Neringos Dangvydės nuotrauka
Bet svarbiausia, svarbiausia…
Svarbiausia man visada buvo ir liks vaikystės knyga – Bronės Buivydaitės „Auksinis batelis“. Ir begalė tolyn nulekiančių interpretacijų, tūkstančiai temų ir dar viena: nuo septynmylių pasakos batų – iki Pelenės pamesto batelio, nuo fėjų krištolinės rasos kurpaičių – iki mūsiškių basakojų laumių, nuo kurpiaus sūnaus Hanso Christiano Anderseno žiauriausios visų laikų pasakos „Raudoni batukai“ iki Petro Cvirkos skausmingų „Kurpių“.
Į „Auksinio batelio“ kuo plačiausią skalę telpu ir aš. Pamenu, kaip padėjau prie konteinerio paskutinius savo aukštakulnius: itališkus, slopiai mėlynus, visų batų klasiką. Pasakiau jiems: „Jūs savo puotą jau atšokote“. Nutylėdama, kad gyvenimo puotą atšokau aš.
„Sudie, jaunyste“ – taip vadinosi batai, apie kuriuos studijų metais net svajojome. Jie tiko hipių kultūrai, po jais privalėjome mūvėti itin ryškias, raštuotas vilnones kojines. Jei tik pavykdavo tuos „Sudie…“ kur nors rasti, kaip nors gauti.
Bronės Buvydaitės rašomoji mašinėlė ir svarbiosios knygos. Neringos Dangvydės nuotrauka
Man pavyko. Bet tik šiemet. Jie kantriai laukė manęs Ignalinos turguje. Tartum žinodami: mes, vaikų rašytojai, kai tik susitinkame su savo skaitytojais, sulaukiame begalės klausimų. Būtinai pasigirsta šis: o kiek jums metų? Ai, sakau aš, man dvidešimt šešeri, jaunystė baigėsi… Tuomet pasitaisau: šešiasdešimt dveji, o toliau jau kalbu apie tai, kad man niekada nesisekė su skaičiais, bet sekėsi su raidėmis ir žodžiais. Ir bandau stiprinti tuos, kuriem skaityti nesiseka: ilgainiui vis tiek prisijaukini – ir skaičius, ir žodžius, ir galų gale atrandi tai, apie kadaise svajojai.
Liko tik kelios dienos, ir įprastus skaitmenis reikės redaguoti. Sakysiu vaikams: man trisdešimt šešeri.
***
Bronei Buivydaitei už daug ką esu skolinga. Ne tik už mano vaikystės svarbią knygą. Ir už tai, kad tyrinėdama jos gyvenimą, atradau Voronežo pabėgėlių neišsemiamą temą. Kad pasakodama apie sovietų laikus, galiu minėti ją – anų laikų rašytoją retenybę, netarnavusią sistemai. Nesibrovusią į jokias sąjungas, nemaldavusią lengvatų.
Rašydama apie Bronę Buivydaitę, atradau savo temą, gal tik potemę: pasakoti apie primirštus, gal visai pamirštus rašytojus, nupūsti dulkes nuo jų gyvenimų ir knygų. Juk suprantate, kad retsykiais tos dulkės švyti. Galbūt sidabru, gal auksu.
Skolinga net už tą lietingą ketvirtadienio kelionę į Anykščius.
Bronės Buvydaitės namų šviesa. Neatsisveikinant. Neringos Dangvydės nuotrauka
Kaip grįžau?
Kartu su poete Ramune Brunzaite ir architektu Kostu Biliūnu važiavome autobusais: Anykščiai–Ukmergė, Ukmergė–Vilnius.
Lietus prapliupo tik sostinėje, tik tuomet, kai traukinių sotyje laukiau savojo – Vilnius–Ignalina.
Ignalinoje ir vėl nurimo… Neįtikėtina: keliavau per liūtis, bet namo grįžau sausomis kojomis. Nė už ką neprisiminsiu, kuo tada avėjau: nelyg krištolo rasos bateliais, nelyg inkariukais, o dabar atrodo – septynmyliais batais.
Ir lydi, tebelydi tos klajonės bendrakeleivių veidai, o dar labiau balsai.
Labiausiai – švelnus moteriškas altas. Kaip glaudžia ji šalia sėdinčią mergaitę ir pasakoja jai, pasakoja… Apie namus, kuriuose ta mergaitė gyvens. Tuose namuose yra didelis kambarys, o kambaryje – pianinas. Mergaitė galės, jei tik kils noras, mokytis muzikos. Ai, sako ta moteris gražiu savo altu, yra ir smuikas, gal pabandysi. Bet ar yra ten vaikų, klausia mergaitė. Vaikų nedaug, atsako altas. Bet sode tebeauga sena obelis, į ją lengva įlipti.
***
Anykščių centras. R. Šileikos nuotrauka
Šį pasakojimą pradėjau senokai. Nenorėjau skubėti – norėjau sapnuoti.
Štai ji, ta mergaitė, senoje obelyje griežianti smuiku.
Štai mažutėlė seneLIA ties gausiai skanėstais apkrautu stalu, džiugiai valganti, valganti, valganti.
Štai Svėdasų barsukų žinovė: ji pagaliau gavo kelis eurus ir džiugiai vyksta į Panevėžį – gal į giminaitės laidotuves, gal į vestuves.
Štai aš, vaikštinėjanti pirmyn atgal ir nežinanti, kaip šį pasakojimą baigti.
Tai ir nebaigsiu, neapibendrinsiu, nebus jokių išvadų. Aš išvažiuoju.
Mane rasite autobusų stotyje arba mažoje stotelėje – iš kur man žinoti, kurioje. Galbūt autobuse, šiuo metu lekiančiame per jūsų miestą.
Parašyta Anykščiuose–Ignalinoje 2017–2020 metais